Tačiau prieš pradedant kalbėti apie Vilniuje atliktą kūrinį, svarbus yra paties menininko pasirinktas ir laike išgrynintas kūrybos kelias ir pozicija. Turėdamas tapytojo išsilavinimą, autorius skeptiškai vertino paveikslo su turiniu idėją bei imperatyvą sukurti kažką naujo ir originalaus. Suabejojęs tuo, ką kūrė anksčiau, suvokė, „kad yra tikras tik dėl to, kad nėra tikras, ką sukūrė“ (iš susitikimo su autoriumi). Vienintelis dalykas jam, kaip menininkui, save laikančiam tapytoju, liko siekis dirbti su spalva. Taigi, atsisakęs turinio, kaip pasakojimo, bet ir toliau eksperimentuodamas su spalva, R. Splittas iš pradžių bandė jai suteikti funkciją, padedančią išryškinti kūriniui pasirinktos vietos savybes ar pavienius elementus. Specifinis kūrybos metodas naudo jant pramoninius dažus, į kuriuos nardinamos sintetinės medžiagos ar aliuminio plokštės arba liejant juos tiesiai ant grindų ir veidrodžių, taikomas iki šiol. Tiek plokštės nardinimo dažuose, tiek jų liejimo ant grindų procese autorių domina tik formalūs dalykai, susiję su dažo kiekiu, jo liejimo tempu ar plokštės nardinimo gyliu. Šie menininko sprendimai redukuojami iki minimumo. Tiesa, menininkas pasilieka ir spalvos pasirinkimo sprendimo teisę, kuri, deja, nėra objektyviai paaiškinama ir lieka labiau asociatyvi, o kartu sudedamoji darbo dalis bei turinys. Taigi nors autorius darbuose nieko neimituoja ir nevaizduoja, pasakojimas išlieka priklausomas nuo spalvos ir jos žiūrovui keliamų asociacijų. Tai individualus santykis, grįstas jutiminiu ir fiziniu patyrimu. Be to, tiek kūrinio liejimo procesas, tiek rezultatas suvokėjui pateikiami čia ir dabar.
R. Splitto darbai dažniausiai realizuojami ir eksponuojami meno reprezentacijos statusą turinčiose erdvėse. Uždaros galerinės erdvės pasirinkimas motyvuotas atliekamo kūrinio paveikaus formato ir žiūrovo santykio su meno kūriniu idėja. Kiekvieną kartą liejiniai sukuriami atsižvelgiant į konkrečios vietos savybes ir lieka iki tol, kol veikia paroda. Viena vertus, dalį erdvės užklojančio poliuretano ir pramoninio dažo mišinys išryškina jos išplanavimą bei esamus architektūrinius elementus, kita vertus, naudojamas dažas, pasižymintis blizgiu paviršiumi, reflektuoja ne tik vidaus, bet ir išorės aplinką, analizuojant standartinį baltą kubą kaip uždarą ir nuo išorinio pasaulio izoliuojantį mechanizmą. Taigi nors menininkas neperžengia meno institucionalizavimo paradigmos, išlaiko kritinę refleksiją jos atžvilgiu.
Kaip jau minėjau anksčiau, organišką kūrinio formą diktuoja vieta ir jai būdingi fiziniai parametrai. Tuo remiantis galima teigti, kad kūrinys apima įvietinto meno (site-specific) sampratai būdingas savybes, bet šiuo konkrečiu atveju tinkamesnis įvardijimas būtų pervietinimas, nes naudojamas tas pats atlikimo principas kaip kartojimas. Įvietinto meno idėjai yra reikšmingos tiek vietos fizinės savybės, tiek jos istorinis, socialinis, politinis ar pan. kontekstas. Kitaip tariant, įvietinto meno idėja yra reikšminga visomis - menininko sumanymo, vietos „ištyrimo“, kūrinio įgyvendinimo ir teorinio pagrindimo - prasmėmis. Tiesa, anot parodos kuratorės Ramintos Jurėnaitės, pati galerija turi jaudinančią istoriją, mat 7-ojo dešimtmečio viduryje jaunieji socrealizmo atsilikimą atmetę Vilniaus dailininkai šioje vietoje surengė savo pirmąsias parodas (iš parodai skirto spaudos pranešimo). Taigi šiuo atveju specifinio konteksto suteikimas vietai priskiriamas ne menininkui, o kuratoriui.
R. Splitto plėtojama kūryba apima ne tik diskusijas apie balto kubo ribas ir normatyvus, kūrinio ir vietos santykio svarbą, bet ir naujai koreguojamų atskirų dailės šakų ribų bei suvokimo metodų, išraiškos formų, taip pat ir meno reprezentacijos pokyčius, prasidėjusius XX a. antroje pusėje. Tačiau jo kūryboje, atsisakant ieškoti paralelių ar bandymų vertinti meno istorijos kontekste, svarbiausi išlieka laikiškumas, nuoseklumas, kartojimas ir plastiškumas.