Abu spektakliai sukurti pagal šiuolaikines pjeses, pelniusias tarptautinį pripažinimą. Juos sieja bendras požiūris į teatro vietą visuomenėje. Projekto „Mokytojas ir mokinys“ tikslas - atkreipti dėmesį į visuomeniškai aktyvaus teatro svarbą ir parodyti kai kurių jo idėjų raidą šiandieniame mūsų teatre.
Škoto Davido Harrowerio „Juodvarnis“ - tai keista meilės istorija, nenutraukiamais ryšiais visam gyvenimui susiejusi nusikaltėlį ir jo auką. Istorija, kelianti daugybę klausimų apie visuomenę bei moralę ir nesiūlanti vienareikšmių atsakymų. Jonas Vaitkus jau sukūrė dvi šios pjesės versijas. Pirmojo pastatymo idėją režisieriui pasiūlė ALP ir spektaklis atsirado 2007 metais. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Vladas Bagdonas ir Aldona Vilutytė. Antrąją pjesės versiją „Juodasis strazdas“ J. Vaitkus režisavo šįmet savo vadovaujamame Rusų dramosteatre kartu su tarptautiniu festivaliu „Baltiskij Dom“.
Spektaklyje „Juodvarnis“ režisieriui kartu su aktoriais pavyko be jokių pagalbinių priemonių sukurti dviejų žmonių dramą kaip čia ir dabar prieš žiūrovų akis atsitikusį įvykį. V. Bagdono ir A. Vilutytės duetas yra didžiausias spektaklio atradimas, prikaustantis žiūrovą ir nepaleidžiantis iki pat paskutinių akimirkų. Šis spektaklis - tai teatro atsakas šiuolaikinės realybės televizijos ir masinės kultūros invazijai į intymiausias žmogaus gyvenimo sferas siekiant populiarumo. Jame apnuoginama dviejų skirtingo amžiaus žmonių intymaus gyvenimo istorija, siekiant parodyti jų vienatvę ir neišsipildžiusį meilės troškimą. Kartu tai spektaklis apie šiandienio žmogaus, besiblaškančio tarp savo jausmų ir visuomenės normų, vienatvę ir saviapgaulę. Tik pasirodžius Harrowerio pjesei britų spauda rašė, kad joje yra „daug daugiau klausimų nei atsakymų. Ji ragina mus atsisakyti supaprastinto požiūrio į blogį, į suaugusįjį kaip prievartautoją ir į vaiką kaip nekaltą auką, nors jų santykiuose išties yra prievartos. Tai didingas intelektualinis sukrėtimas.“ Šiandien, kai žiniasklaida kone kasdien praneša apie nusikalstamą suaugusiųjų elgesį su vaikais ir paaugliais, spektaklio „Juodvarnis“ kūrėjai klausia - ar nusikaltimas gali būti padarytas iš meilės? Ir nepateikia vienareikšmio atsakymo, o palieka galimybę jo ieškoti kiekvienam žiūrovui akistatoje su savimi. Aktorių vaidyba šią akistatą paverčia emociniu sukrėtimu.
A. Jankevičius, kaip ir jo mokytojas J. Vaitkus, kalba apie skaudžias visuomenės problemas, bet kitaip. Jis renkasi žaidybines teatrines situacijas ir jas pasitelkęs apnuogina jauno žmogaus vidinį pasaulį, jo pasirinkimo dilemą. Naujausias režisieriaus spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, sukurtas pagal vienos ryškiausių naujosios lenkų kultūros asmenybių D. Maslowskos pjesę, yra puikus to pavyzdys. Naujas A. Jankevičiaus darbas kelia daugiau asociacijų su dar anksčiau J. Vaitkaus režisuota „Gagarino gatve“. Abu šiespektakliai pratęsia vienas kitą - „Gagarino gatvėje“ galima įžvelgti „vargšų rumunų“ prototipus. Vieno iš jų sceniniame kailyje pabuvęs pats A. Jankevičius šįkart savotiškai ištiesia mokytojui ranką.
Vos sulaukusi dvidešimties, Maslowska pelnė žurnalo „Polityka“ premiją už 2002 m. pasirodžiusį romaną „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“, o 2006-aisiais jai atiteko prestižiškiausia Lenkijos literatūrinė premija „Nike“ už knygą „Karalienės povas“. Pastaruoju metu Maslowska atsidūrė ir teatralų dėmesio centre. Prieš dvejus metus sukurta pirmoji jos pjesė „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ jau pastatyta Varšuvoje, Londone ir Berlyne. „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ yra lietuviška jos sceninė versija.
Vieną tamsią naktį gerai pasilinksminusi porelė nusprendžia apsimesti vargšais rumunais (arba tiesiog čigonais) ir pervažiuoti šalį pakeleivingais automobiliais. Pokštaudami jie pasirenka žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų vaidmenis, nes būti „vargšu rumunu“ reiškia būti niekuo. Ir pradeda jaukti ramų provincijos gyvenimą. Tačiau netrukus „vargšai rumunai“ pavirsta atpažįstamais tipais - jaunu populiariu aktorium, garsiame televizijos seriale vaidinančiu kunigą, ir vieniša motina, pašalpą vaikui išleidžiančia svaigalams. Kelionė per gimtąją šalį jiems virsta tikru pragaru, o patyrę virtinę netikėčiausių nutikimų abu atsiduria ties bauginančia gyvenimo ir mirties riba...
Spektaklyje „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ vaidina trijų kartų aktoriai. Vieną pagrindinių vaidmenų kuria Gediminas Girdvainis, šįkart tiesiogine prasme patekęs į jaunųjų savo kolegų Pauliaus Tamolės ir Agnės Ramanauskaitės glėbį. Meistriškai G. Girdvainio įkūnytas eilinio pagyvenusio lietuvio portretas kelia aibę gyvenimiškų asociacijų. O jo susidūrimas su jauniausia karta, kuriai „nebėra nieko šventa“, atskleidžia pačios „tėtušių“ kartos dvigubą moralę. Įsimintinus epizodinius vaidmenis spektaklyje sukūrė žinomos aktorės Jolanta Dapkūnaitė ir Aldona Vilutytė.
Dorota Maslowska teigia, kad jos pjesė kalba „apie emocionalią žiemą ir apie „rumuniją“ žmonėse šiandien“. Viename interviu rašytoja sako: „Mintis degraduoja, esu tuo tikra. Literatūra tapo reliktu, kažkuo egzotišku, knygos liovėsi buvusios į ką nors panašios. Žmonių smegenų struktūros pradėjo irti. Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinis minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti.“
Režisierius Agnius Jankevičius savo bendraamžės Maslowskos pjesėje įžvelgia pozityvų pradą, sakydamas, kad ji jam įdomi kaip „geografinė ir dvasinė pagrindinių jaunųjų jos veikėjų kelionė. Jie keliauja iš provincijos į savo namus sostinėje. Ir kartu tai kelionė į savo tikrąjį aš, apsivalant nuo to, kuo jie gyvenime apsimeta, nuo vaidmenų, kuriuos jie vaidina prieš kitus. Man šis spektaklis yra ieškojimas atsakymo į klausimą, kas aš esu.“
ALP inf.