„Kino pavasario“ galimybės

7MD informacija
Kovo 19 d. Vilniuje prasideda „Kino pavasaris“. Didžiausia šiemet jau keturioliktą kartą rengiamo festivalio naujovė yra konkursinė programa „Nauja Europa - nauji vardai“. Joje varžysis filmai iš Rytų, Vidurio Europos bei Balkanų šalių. Atrinkti aštuoni filmai iš Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovakijos bei Bosnijos ir Hercegovinos.

Tai pirmieji arba antrieji režisierių darbai, sukurti 2007-2008 metais. Geriausiu pripažintam konkursinės programos filmui bus skirta piniginė premija.

 

Šiemetinis „Kino pavasaris“ išsaugos ir tradicines programas „Meistrai“, „Atradimai“, „Drąsi vizija“, „Festivalių perlai“, „Kino dokai“, bus galima pamatyti naujų lietuviškų filmų premjeras ir prisiminti neseniai įvykusias. Didžioji „Kino pavasario“ retrospektyva šiemet skirta genialiam italų kino režisieriui Federico Fellini.

 

Kinomanų laukia įtemptas metas. Suprasdami, kad pasižiūrėti beveik šimtą filmų neįmanoma fiziškai, tradiciškai rekomenduojame bent dešimt tų, kurių tikrai nevertėtų praleisti. Suprantama, kad kiekvienas yra laisvas sąrašą keisti ir tobulinti.

 

„Citrinmedis“ („Etz Limon“, rež. Eran Riklis, Izraelis, Prancūzija, Vokietija, 2008).

 

Apie ką. Apie citrinmedžius, kurie kelia grėsmę Izraelio nacionaliniam saugumui. Apie žmones, kurie yra priversti būti priešais. Apie palestinietę Salmą ir Izraelio gynybos ministro žmoną Mirą, jų abiejų vienatvę. Apie tai, kokius spąstus paspendžia mąstymo būdas.

 

Kodėl. Izraelio kinas darosi vis populiaresnis ir įdomesnis. Ta sėkmė buvo auginama ne vienus metus ir tikrai nusipelno dėmesio. JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir D. Britanijoje studijavusio Riklio filmai atspindi svarbias šios kinematografijos tendencijas.

 

Kam. 2008 m. Berlyno kino festivalio „Panoramos“ sekcijos žiūrovai išrinko filmą geriausiu ir apdovanojo savo prizu. Norintiems suprasti, kas patinka kitų šalių žiūrovams. Pasiilgusiems filmų žmonėms ir apie žmones.

 

„Delta“ (rež. Kornél Mundruczó, Vengrija, 2008).

 

Apie ką. Pas motiną į Dunojaus deltoje įsikūrusį kaimą po dvidešimties metų sugrįžęs filmo herojus pirmąkart pamato savo seserį. Jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Jie statosi namą virš vandens. Tačiau kaimynams jaunuolių jausmai nepriimtini... Režisierius: „Nenorėjau kurti filmo apie seksualinį iškrypimą. Norėjau panagrinėti laisvės temą. Laisvės, kuri leidžia individui peržengti ribą. Filmo pasakojimo centras yra ne incestas, bet laisvė priimti natūralų geismą, net jei jis laužo tabu ir konvencijas. Negalima toleruoti tik kai kurių žmonių įsitikinimo, jog jie turi teisę persekioti tuos, kurie nepaiso normos.“

 

Kodėl. 1975 m. gimęs teatro ir kino režisierius Kornélis Mundruczó yra laikomas viena didžiausių šiuolaikinio kino vilčių. Filmas apdovanotas Kanų ir kitais svarbiais prizais.

 

Kam. Minimalistams, vertinantiems grynojo kino ir neliestos gamtos grožį. Ieškantiems kine antikinių tragedijų. Belos Taro gerbėjams. Jeano-Jacques'o Rousseau sekėjams. Snobams.

 

„Dvi meilužės“ („Two Lowers“, rež. James Gray, JAV, 2008).

 

Apie ką. Leonardas (Joaquin Phoenix) abejoja, ar vesti tėvų išrinktą merginą, ar pasipriešinti ir likti su naująja kaimyne, kurią jis be proto įsimylėjo. Kas nugalės - protas ar instinktas?

 

Kodėl. Po debiutinio filmo „Mažoji Odesa“ sėkmės 1994-aisiais Gray'us vardą įsidėmėjo visi. Jo sukurtų filmų sąrašas nėra ilgas, bet Gray'us tapo originaliausiu film noir tradicijos tęsėju. Lietuvoje televizijos rodė tik antrąjį režisieriaus filmą „Jardai“ (2000). „Dvi meilužės“ - ketvirtas jo filmas ir pirmasis, kuriame nekalbama apie mafiją. Tačiau ir šiame filme pasakojama meilės istorija yra niūri. Vienas režisieriaus įkvėpimo šaltinių buvo Fiodoro Dostojevskio „Baltosios naktys“. Gray'us neslepia ieškojęs banalybės grožio, jis kuria meilės istoriją taip, tarsi tai būtų egzistencinė drama.

Kam. Tiems, kurie ilgisi jaudinančių filmų apie meilę ir negali pakęsti romantinių komedijų. Nesibijantiems dviprasmiškų charakterių. Išgyvenantiems pasirinkimo ir tapatybės dramą.

 

„Gomora“ („Gomorra“, rež. Mateo Garrone, Italija, 2008).

 

Apie ką. Garsaus, mafijos nuteisto mirti rašytojo Roberto Saviano romano ekranizacija.

 

Kodėl. Paradokumentinis pasakojimas apie Neapolio mafijos veiksmų metodus ir vidaus santykius. Tai siaubą savo kasdieniškumu kelianti mafijos, kaip visuomenės karikatūros, vizija. Valdžia, pinigai ir kraujas - vertybės, su kuriomis Neapolio gyventojai susiduria kasdien. Visiškai nesvarbu, kas esi: siuvėjas, aukštosios mokyklos absolventas ar paauglys, kuriam atrodo, kad gyvena tarsi gangsterių filme. Visų jų pasaulį valdo mafija. Filme rodomi penki personažai, kuriuos į savo sūkurį įtraukė mafija. Jų istorijos susipina. Kartu kuriamas ir socialinio pragaro, savotiško XXI a. fašizmo paveikslas. Režisierius: „Medžiaga, su kuria dirbau filmuodamas „Gomorą“, buvo tokia vizualiai stipri, kad filmavau kaip tik įmanoma paprasčiau, taip, tarsi būčiau praeivis, kuris ten atsidūrė visai atsitiktinai. Man tai buvo geriausias būdas perteikti jausmus, kuriuos patyriau kurdamas šį filmą“.

 

Kam. Norintiems žinoti, kas vyksta Europos kine, nes filmas pelnė 2008 m. Kanų kino festivalio Didįjį prizą ir penkis Europos kino akademijos prizus, tarp jų ir geriausiam 2008 m. filmui. Mėgstantiems gerą ir nebanalų kiną.

 

„Kaip devintam danguj“ („Wolke 9“, rež. Andreas Dresen, Vokietija, 2008).

 

Apie ką. 65 metų Ingė įsimyli dešimčia metų už save vyresnį vyriškį. Jie suartėja ir moteris pajunta fizinę pilnatvę. Ji nenori meluoti savo vyrui, su kuriuo yra kartu jau 30 metų, todėl išeina pas kitą. Vyras nesugeba susitaikyti su jo gyvenimą iš esmės pakeitusiu įvykiu. Taip banalus meilės trikampis netikėtai virsta tragedija. Filmas peržengia tabu - rodo fizinę pagyvenusių žmonių meilę. Tačiau kūrėjų ir pirmiausia aktorių Ursulos Werner, Horsto Rehbergo ir Horsto Westphalo pastangomis tai netampa skandalu ar pigia provokacija. Filmo herojai sugeba iš tikrųjų sujaudinti ir priverčia susimąstyti. Režisierius: „Norėjau parodyti, jog visai normalu, kai pagyvenę žmonės vaikšto kartu, mylisi, kad jie nesidrovi rodyti savo kūnų. Tai nebėra jauni kūnai, bet savaip jie taip pat gražūs.“

 

Kodėl. Šis kamerinis filmas - geriausias įrodymas, kad didžiam filmui sukurti būtini ne dideli pinigai, didingi vaizdai ir žvaigždės, bet kūrėjų talentas ir originalus sumanymas. Šis mažo biudžeto filmas buvo kuriamas be scenarijaus. Jo siužetą rutuliojo aktoriai, kurie du mėnesius kasdien susitikdavo, improvizavo ir kūrė kartu.

 

Kam. Brandiems žmonėms. Sugebantiems įvertinti aktoriaus meno aukštumas.

 

„Renė“ (rež. Helena Treštikova, Čekija, 2008).

 

Apie ką. Filmo herojus - rašytojas ir nusikaltėlis Renė Plasilas savo „Pamirštojo dienoraštyje“ rašė: „Kodėl mano šūdinas gyvenimas susiklostė būtent taip? Niekas nežino. Net Dievas. Dievas atostogauja ir sklaido pornografinius žurnalus.“ Režisierė 20 metų jį lydėjo su kino kamera ir kalėjime, ir laisvėje. Tą keistą gyvenimą ji įrašė į Čekijos ir Europos istorijos kontekstą.

 

Kodėl. Pirmąkart Renė pateko režisierės akiratin 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tada jis buvo tatuiruotas smulkus vagišius. Metams bėgant tatuiruočių daugėjo. Plasilas nemokėjo gyventi laisvėje. Bet jis rašė ir net sugebėjo išleisti dvi knygas. Per 40 dokumentinių filmų autorė Treštikova pasakoja apie Renė likimą, sunkią jo ligą. Kartu tai ir pasakojimas apie režisierės ir herojaus santykius. Plasilas neslėpė, kad režisierės apsilankymai ir šimtai jai parašytų laiškų padėjo išgyventi. „Renė“ apdovanotas „Prix Arte“ prizu geriausiam 2008 m. Europos filmui.

 

Kam. Besidomintiems dokumentiniu kinu ir pasakojimais apie marginalus.

 

„Tahoe ežeras“ („Lake Tahoe“, rež. Fernando Eimbcke, Meksika, 2008).

 

Apie ką. Šešiolikmetis vaikinukas Chuanas sudaužo tėvų automobilį. Anksti ryte jis bando rasti dirbančią taisyklą, vėliau - trūkstamas dalis, susipažįsta su senu meistru bei jo šunimi, savo vienmete pardavėja - vieniša mama, svajojančia nueiti į koncertą, kovos menų entuziastu Davisu. Absurdiškas, humoro ir jausmų kupinas šių personažų pasaulis padeda Chuanui susitaikyti su tėvo išėjimu. Pagrindinė filmo tema - bandymas susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi. Režisierius ją atskleidžia ne žodžiais, bet pasirinkdamas statiškus planus, vaizdais ir šviesa kuriamą atmosferą, atsisakydamas visko, kas dirbtina ir nesvarbu. (Beje, filmo operatorius Alexis Zabe filmavo pernykštę „Tylią šviesą“.) Palaipsniui atsiveria paprasta tiesa - vaikinui svarbiau ne sutaisyti automobilį, o iš naujo atkurti staiga sudužusį savo pasaulį. Kartu tai ir filmas apie iniciaciją.

 

Kodėl. Pernai Berlyno kino festvalyje šiam filmui skirtas Alfredo Bauerio prizas. Juo apdovanojami filmai, „atveriantys naujas kino meno perspektyvas“. Savo prizu „Tahoe ežerą“ įvertino ir FIPRESCI, ir Sandanso festivalis.

 

Kam. Tikro kino ir jausmų ugdymo dramų vertintojams. Suprantantiems, kad vidinį personažo pasaulį atskleisti vaizdais gali tik tikri režisieriai. Subtilybių ir individualaus stiliaus mėgėjams. Besidomintiems naujuoju Lotynų Amerikos kinu.

 

„Tiulpan“ (rež. Sergejus Dvorcevojus, Kazachstanas, 2008).

 

Apie ką. Apie iš tarnybos armijoje į stepes grįžusį kareivį Asą, kuris svajoja apie paprastą gyvenimą ir šeimyninę laimę. Šioje dykynėje vienintelė nuotaka yra Tiulpan. Bet mergina nenori Asos - jai nepatinka jaunuolio ausys.

 

Kodėl. Tai - vieno geriausių šių dienų dokumentininkų vaidybinis debiutas. Filmas buvo kuriamas trejus metus. Jame susilieja fikcija ir autentika. Režisierius sako norėjęs atrasti kasdienybės poeziją ir šiek tiek metafizikos: „Man patinka stebėti gyvenimą. Tai svarbiausia. Jei mylite gyvenimą, pamatysite daugybę dalykų, reikia tik įsižiūrėti. Bėda ta, kad žmonės nemėgsta realybės. Ji jų nedomina, nuo jos bėgama. Jos bijoma. Aš atvirkščiai: myliu realybę, ją dievinu. Paprasčiausiai dievinu gyvenimą.“

 

Kam. Dvorcevojaus („Laimė“, „Duonos diena“) ir poetinės dokumentikos gerbėjams. Besidomintiems šiuolaikiniais klajokliais. Norintiems suprasti, kodėl filmas susižėrė net tris Kanų kino festivalio prizus, tarp jų už geriausią „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijos filmą bei pelnė dešimtis kitų festivalių prizų ir apdovanojimų.

 

„Trys beždžionės“ („Üš maymun“, rež. Nuri Bilge Ceylan, Turkija, Prancūzija, Italija, 2008).

 

Apie ką. Apie šeimą, kurią sugriauna melas, patriarchalinę prievartą, yrančius ryšius. Partijos vadovas priverčia savo vairuotoją atlikti bausmę už nusikaltimą, kurį padarė jis pats. Už tai vairuotojo šeima bus saugi ir viskuo aprūpinta. Tačiau grįžęs iš kalėjimo vairuotojas pradeda įtarti žmoną, kad ši buvo neištikima. Nebylus neištikimybės liudininkas buvo sūnus. Visi trys šeimos nariai apsimeta kaip filmo pavadinime įvardytos alegoriškos beždžionės. Bet likti auka pasmerkta moteris.

 

Kodėl. Nenoras matyti, girdėti, sakyti (tai simbolizuoja trijų ausis, akis ir burną užsikimšusių beždžionių figūrėlės) filme nėra dorybė. Subtilių psichologinių dramų („Vienišius“, „Klimatai“) autorius atskleidžia, kaip melas griauna šeimą. Tačiau filmo psichologizmas (režisierius dažnai mini Antoną Čechovą) neatsiejamas nuo politikos, taip pat filme keliami klausimai apie vis didesnę įtaką pasaulietinėje Turkijoje įgyjantį islamą. Todėl kameriškoje istorijoje atsispindi visą šalį apėmusi korupcija ir melas. Tai perteikia ir filmo atmosfera, ir egzistencinė jo ištarmė.

 

Kam. Geros režisūros (pernykščių Kanų prizas už geriausią režisūrą) ir melodramų gerbėjams.

 

„Valsas su Baširu“ („Waltz with Bashir“, rež. Ari Folman, Izraelis, Prancūzija, Vokietija, 2008).

 

Apie ką. Vieno originaliausių, animaciją ir dokumentinį kiną susiejusio pastarųjų metų filmo herojus yra pats režisierius. Kiti filmo personažai - taip pat autentiški žmonės, net jų pavardės liko nepakeistos. 9-ajame dešimtmetyje jie visi dalyvavo Libano kare ir tapo Sabros ir Šatilos palestiniečių stovyklų sunaikinimo liudininkais. Stovyklas naikino ne izraeliečiai, bet Libano krikščionys, bet šio nusikaltimo prisiminimai slegia Izraelio kareivius. Devyni iš jų ir tapo filmo herojais. Arį Folmaną slegia ir prisiminimai apie 26 šunis, kuriuos jis turėjo nužudyti tame kare. Kuo labiau Aris grimzta į savo prisiminimus, tuo daugiau pamirštų vaizdų išplaukia į paviršių.

 

Kodėl. Tai - „filmas filme“, savotiška terapija, bandymas prisiliesti prie košmaro pirmiausia pasitelkus piešinį, kuris sujungia realybę, fantasmagoriją ir kareivio sapnus. Galiausiai prisiliečiama prie to, kas skaudžiausia, ką pasąmonė pasistengė išstumti. Iš pradžių filmas buvo kurtas videojuostoje. Buvo sumontuota 90 minučių. Tada Ari Folmanas ir animuotojai sukūrė 2300 piešinių istoriją (story board), kuri galiausiai virto animaciniu filmu, sujungusiu tris animacijos rūšis - „Flash“, klasikinę ir 3D.

 

Kam. Vertinantiems tikrąjį originalumą. Politiškai angažuoto kino gerbėjams. Norintiems nuspėti, koks bus ateities kinas. Šunų mylėtojams.

 

Parengė Ž. P.

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.