Tinklo aidas

Erika Grigoravičienė


Žurnalo balsas.cc leidėjų knygą - vadovėlį meno studentams, perlą nelinijinio skaitymo mėgėjams, akademiniams hedonistams ir t. t. - pavėluotai aptikau Vilniaus knygų mugėje ir dėl kelių priežasčių pradėjau skaityti nuo pabaigos, šiuolaikinių medijų teoretikų tekstų. To kaip tik nesiūlo sudarytojas Vytautas Michelkevičius, paslaugiai pateikęs gaminio vartojimo instrukciją. Atsikratyti ydingų nuoseklaus skaitymo įpročių labai padeda pradžioje įdėta „Pabaigų knyga“ su itin atgrasiu „viršeliu“. Be to, trečioji knygos dalis išties įdomiausia ir vertingiausia (manau, ne man vienai). Su viena ar kita tema susijusių tekstų sąvadas, jų kanonas išlieka pagrindinė įvairiausių tarpdalykinių studijų (kultūrų, vaizdų, lyčių, pokolonijinių būklių) strategija, padedanti konstruoti iki tol nebūtus tyrimų objektus. Ne monografijos, o rinktinės (atrinkti seniai žinomi tekstai, klaidžioję tradicinių disciplinų aplinkose), rinkiniai (surinkti naujausi, specialiai parašyti straipsniai, dažniausiai konferencijų pranešimai) ir skaitiniai (monografijų ir straipsnių ištraukų rinktinės disleksikams, anglosaksų išradimas) šiandien yra parankinės ir studentų, ir dėstytojų knygos. Perskaičius vienus skaitinius, jau galima dalyvauti pokalbyje. Panašioje į rinkinį rinktinėje „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ irgi nesugaišusi daug laiko aptikau šį tą naujo ir įdomaus.

 

Medijų teoretikas iš Amsterdamo Geertas Lovinkas straipsnyje „Tinklaraščiai - nihilistinis impulsas“ (turinyje kažkodėl „... internetinis cinizmas“) pateikęs kažką panašaus į bendrąją tinklaraštinimo teoriją, vargu ar pats tiki, jog kryptingumo stoka, informacijos entropija ir triukšmas yra ne šios „miglotos medijos“ trūkumas, o svarbiausia vertybė. Tinklaraščiai, paskubomis parašyti asmeniniai apmąstymai, susiję su internetine nuoroda ar įvykiu, nesimėto internete kur papuola, jie prieinami tam tikroms vartotojų grupėms, pavyzdžiui, elektroninių žurnalų skaitytojams, bet tinklaraštininkai mieliau jungiasi tarpusavyje į uždarus klubus, telebendruomenes. Jie lyg ir siekia sužlugdyti spausdintą bei transliuojamą žiniasklaidą, bet kažkodėl maniakiškai domisi jos naujienomis (taip pat mėgsta atrinkinėti ir kaupti kitokią informaciją). Lovinko nuomone, žiniasklaidos kritika tėra būdas modeliuoti savąjį „aš“, kuris ir esąs gebėjimas kurti sąsajas tarp turinio fragmentų, čia daug svarbesnės asmeninės patirtys, todėl tinklaraštinimui labiau tinka ne hiperteksto, o dienoraščio paradigma, bet kartu tai veikiau šnekos, ne rašto kultūros tąsa. Kadaise žmonės rašydavo dienoraščius tam, kad galėtų vėliau patys paskaityti. Įdomu, kaip dar tinklaraštis susijęs su praeities rašto/vaizdo kultūromis, kokie žanrai „senose“ medijose galėtų būti jo pirmtakai? Dar įdomiau būtų išsiaiškinti, ar labai tinklaraštinimas paveikė dar neišnykusius tradicinius žinijos plėtros ir savęs sureikšminimo būdus.

 

Austras Frankas Hartmannas siūlo patikslinti komunikacijos sąvoką, kad ji labiau atitiktų informacinės visuomenės tikrovę: tai ne pranešimo išsiuntimas, bet ryšio užmezgimas. Pranešimų, kurie gali būti priimti pakartotinai, gamyba visuomet buvo tik menka komunikacijos, kaip bendravimo, dalis (žr. John Durham Peters, Kalbėjimas vėjams, V., 2004). Modernybėje ji buvo labai svarbi, bet nūnai nebe. Įvairias tinklaveikas nagrinėjantis olandas Ericas Kluitenbergas mano, kad dalyvavimas tinkle šiandien yra sudėtingiausia visuomeninių sąveikų rūšis. Įtinklintos komunikacijos terpės be reikalo laikomos sklaidos medijų tąsa: siuntėją ir auditoriją pakeitė nekryptingas siuntimas, kurio gavėją sunku nustatyti. Siunčiami pranešimai tepasako, kad jis ar ji dabar yra tinkle, bet Kluitenbergas pataria neskubėti šios informacijos suniekinti kaip banalios. Medijos (šiuo atveju tai įvairiai suprogramuoti ryšių kanalai internete) tapo autonomiškos ir savitikslės, vienintelė jų paskirtis - sukelti „stiprų buvimo tinkle jausmą“.

 

Garsiausias iš pristatytų medijų tyrėjų, Kalifornijoje gyvenantis Levas Manovichius („Postmedijų estetika“) teigia, kad skaitmeninių technologijų raida ir multimedijos dokumentai (sudaryti iš tekstų, judančių ir nejudančių vaizdų bei garso) medijos sąvoką padarė beprasmę. Postmedijų estetika, pasak Manovichiaus, turi perimti kompiuterijos sąvokas (informacija, duomenys, sąsaja, pralaidumas, glaudinti) ir vartoti jas net ir praeities kultūrų aprašymui. Tai esą padėtų praeitį ir dabartį suvokti kaip vientisą terpę, senosios kultūros taptų geriau suprantamos naujoms kartoms, naujosios praturtėtų senųjų išugdytomis raiškos priemonėmis. Giotto ir Eizenšteiną Manovichius siūlo vadinti „informacijos dizaineriais“, o kalbant apie knygą, paveikslą ar fotografiją vietoj „medijos“ vartoti „programinės įrangos“ sąvoką, kas paskatintų klausti, kokias operacijas su informacija gamintojui ir vartotojui šie leidžia atlikti. Kadangi kultūros mokslai jau ištyrė autorių su jo biografija bei intencijomis (tradicinė prieiga, gaji Lietuvoje), tekstą (struktūralizmas), idealų skaitytoją (psichoanalizė) ir tikrų skaitytojų bendruomenes (kultūrų studijos), belieka pasidomėti autoriaus ir skaitytojo naudojama programine įranga.

 

Suprantu, kad Manovichius tokį savitą supratimą apie dabarties ir praeities santykį išsiugdė skaitydamas Benjaminą ir Popperį, bet man jo idėjos pernelyg primena istorijos pamokas sovietinėje mokykloje. Marksistinės amerikiečių studijos daug kam ima nusibosti (net ir jiems patiems). Lovinkas („Vokiečių medijų teorijos vieta“) ne veltui siūlo atrasti „vokiečių medijų teorijas“, panašiai kaip amerikiečiai XX a. 8-ajame dešimtmetyje atrado „prancūzų filosofiją“, kai ji pagaliau buvo išversta į jų kalbą. Nuo prancūzų jie nepagydomai užsikrėtė modernybės „okuliarocentrizmo“ ir žvilgsnio hegemonijos kritika. Politizuota jų vizualioji kultūra (visual culture), tarpdalykinis judėjimas, išaugęs iš kultūrų studijų (cultural studies), pirmiausia siekė sutramdyti, nukenksminti, atremti žvilgsnį: regimas suvokimas ir vizuali raiška esą nulemti fiziologinių, visuomeninių ir politinių veiksnių, „galios santykių“. Pasak Lovinko, vokiečių tekstus būtina išversti į anglų kalbą, nes būtų keista reikalauti, kad olandai, juo labiau kitų šalių studentai skaitytų vokiškai - jiems ir anglų kalba ganėtinai sunki, be to, nors vokiečių kalba yra gimtoji mažiausiai 100 milijonų žmonių, gana dažnai ji laikoma nereikšminga ir provincialia (šios nuomonės uoliai laikosi šiuolaikiniai jų menininkai ir kuratoriai, o medijų tyrimų raida ir šiuolaikinio meno sistema ypač glaudžiai susijusios). Lovinkas lyg ir apgailestauja, kad globalizacijos laikais Europoje sustiprėjo kultūrų atskirtis, bet pats jau seniai rašąs angliškai ir kitiems tą pataria, mat žinija vis tiek nesustabdomai ritasi tinklinio mokymo link.

 

Vokiečiai Lovinkui atrodo keistoki, konservatyvūs ir atsilikę nuo naujų technologijų. Bet iš jų galima pasimokyti disciplinų savistabos ir savikritikos („Žodis „medijos“ rečiau turi savarankišką reikšmę, nei tarnauja kaip prekės ženklas, saugantis pinigus ir pozicijas akademinėje kovoje dėl pyrago gabalo...“). Be to, vokiečių kultūros teoretikai pažinimo plotmėje linkę atskirti medialumą nuo medijų.

 

Medialumo paradigma - tai ženklų sistemos, jų kodai ir materialios laikmenos, raiška, simbolizavimas, o medijų - kanalai, (masinio) ryšio, dialogo ir sklaidos priemonės. Kanados mediotyros mokykla kodo ir kanalo sankabą pavertė aksioma, bet tai veikiau yra atvejų tyrimų objektas, nes kodo ir kanalo technikų santykis įvairiose medijose ir epochose skirtingas. „Medijų kultūros balsų“ vertimuose dažnas žodis „perdavimas“ vienur reiškia žinios transportavimą kanalais, kitur - perteikimą, raišką, simbolizavimą, įtarpinimą. Medialumo sąvoka taip pat susijusi su reprezentacijos - atstovavimo nesamam ir įkūnijimo - sąvoka. Raiškos ir persiuntimo procesai romane ar paveiksle (kitaip nei kalbant telefonu) vyksta vienas po kito, ir laiko skirtumas kartais būna didžiulis. (Atrodo, kad Vakarų modernybės idealas buvo ne bekūnė komunikacija, bet simbolizavimas be komunikacijos. Tą liudija nuo antikos žinomi, modernybėje ypač paplitę fantazmai apie slepiamus paveikslus, nepublikuotus traktatus, rastus rankraščius. Praeityježmonės žinojo, ką ir kaip pasakyti net ir sau, o dabar tiesiog būna tinkle. Gal šiandien, kai visi jau tapo ir vartotojais, ir autoriais, verta naujai permąstyti klasikinių autorių motyvacijas?). Medialumą tiria įprastos humanitarinės disciplinos, po įvairių „posūkių“ persitvarkę kultūros mokslai. Vietoj „komunikacijos“ neretai vartojama sąvoka „kultūros technika“ („Medijų kultūros balsuose“ išversta „kultūrinė technologija“) - tai rašymas ir skaitymas, dainavimas, piešimas. Kultūros technikos skiriasi nuo išgyvenimo technikų (valgio virimo) tuo, kad jos savistabios: galima rašyti apie rašymą. Ar naudojimasis kompiuterio programomis šiandien yra kultūros, ar išgyvenimo technika?

 

Į šį klausimą galėtų atsakyti „medijų filosofija“, kurios užduotis, pasak Sybille Krämer, - atskleisti esminį medialumo vaidmenį, beatodairiškai netvirtinant, kad medijos esančios išankstinė duotybė. Medijų filosofijos sąvoka - itin miglota ir problemiška. Lovinkas išsiaiškino, kad tai naujausia akademinė srovė, medijų teorijos atšaka, kurios kraštutines ribas žymi filosofavimo statusą įgijusi medijų praktika (programavimas, vizualinis dizainas ar net dj'aus veikla) ir reflektuojantis mąstymas, siekiantis atremti praktikos tironiją. Iki šiol maniau, kad medijų filosofija - tai tam tikra istorinė (XX a. 8-9-ojo dešimtmečio) bendrosios filosofijos raidos pakopa, kai ši pripažino neišvengiamą medialumo pirmenybę ir dėl to ėmė pranašauti pasaulio pabaigą (Baudrillard'o dejonės dėl realybės agonijos, Virilio - dėl vis didėjančio greičio). Šiandien tai nebent galėtų būti tinklaveikos paveikta grynoji filosofija, teigianti esminę ne tik kodų, bet ir kanalų technologijų svarbą. Bet, regis, atsitiko priešingai - tai tinklo aktyvistų susidomėjimas medijų teorijomis. Tą iš dalies patvirtina ir Tomo Sodeikos „Įvadas į medijų filosofiją“ - gana padrika klasikinių ir paraštinių sociokultūrinių medijų teorijų apžvalga.

 

„Medijų kultūros balsų“ įvadai nėra stiprioji knygos dalis. Iš jų studentams rekomenduočiau tik Linos Michelkevičės „Įvadą į hipertekstą“. Eglės Obcarskaitės „Įvadas į vizualumo studijas“ galėtų būti įžanga specialistų diskusijoms, bet ne mokymo skaitinys (beje, vadovėliai privalo būti recenzuojami). Akivaizdu, kad autorė neskaitė daugumos tekstų, kuriuos gausiai nurodo. Daugiausia ji remiasi nauju (2008 m.) amerikiečio Keitho Moxey apžvalginiu straipsniu - esą vos ne vieninteliu, kuriame greta amerikiečių paminėti vokiečių teoretikai. Tačiau jei ji būtų perskaičiusi minėtą Lovinko straipsnį, suprastų, kad vokiečiams toks gretinimas ir lyginimas savaime suprantamas ir sunku rasti diskurso apžvalgą, kuri apie tai neužsimintų.

 

Tarpdalykiniai vaizdų ir regimojo suvokimo tyrimai, JAV ir Vokietijoje pradėti apie 1990 m., pirmiausia siekė atsiskirti nuo mediotyros, orientuotos į technologijas. Anglosaksų kultūrų studijos jau nuo 7-ojo dešimtmečio nagrinėjo masinių medijų reiškinius sociopolitiniais aspektais, pavyzdžiui, lyčių stereotipus „sitkomuose“, reklamoje ar pornografijoje. Devintajame dešimtmetyje į tyrimus įsitraukė dailėtyrininkai, literatūros ir kino teoretikai, ir taip susiformavo tarpdalykinis judėjimas „vizualioji kultūra“ (visual culture sąvoka nurodė temą ir diskursą, praktiką ir kritiką). Jis siekė sukonstruoti savą teorinį objektą (kurio išeities taškas buvo žmogiškoji žiūra - ir vaizdinijos suvokimas, ir kasdienės matymo bei rodymo praktikos, visuomenėje vykstančios regos interakcijos), atsiriboti nuo kultūrų studijoms būdingo perdėto politinio angažuotumo bei ikonoklazmo, o 10-ojo dešimtmečio pabaigoje - persitvarkyti į vizualumo studijas (visual studies), gerai teoriškai pagrįstą akademinę discipliną. Vokietijoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje vaizdais susidomėjo fenomenologinės estetikos atstovai, pateikę keletą filosofinės vaizdo teorijos metmenų su galimais vaizdo sąvokos apibrėžimais, ir dailėtyrininkai, ėmę nagrinėti ne meno - kulto (Hansas Beltingas) ir mokslo (Horstas Bredekampas) vaizdus. Tarpdalykiniai judėjimai čia suklestėjo po 2000-ųjų: Beltingo doktorantai Karlsruhėje jo „vaizdo antropologiją“ pertvarkė į „vaizdo kultūras“, metodologiškai turtingus istorinių atvejų tyrimus, kurie buvo atsakas į nevykusį Magdeburgo universiteto profesoriaus Klauso Sachs-Hombacho bendrosios vaizdotyros projektą (jo esmė - visi bent kieksu vaizdais susiduriantys humanitariniai, socialiniai ir gamtos mokslai, vadovaudamiesi totaliniu Sachs-Hombacho apibrėžimu „vaizdai yra tikrovės suvokimui artimi medialumai“, turi įsteigti griežtą supermokslą, aprėpiantį visus be išimties vaizdus). Vokiečių vaizdų tyrimai nuo amerikiečių skiriasi tuo, kad jie mažiau politiški, labiau istoriški ir todėl sutelkti į ilgalaikius vaizdinius artefaktus, o ne bėglias regos patirtis.

 

Bendras amerikiečių ir vokiečių raktažodis - vaizdinis posūkis. Čikagos universiteto literatūros profesorius W.J.T. Mitchellas 1992 m. žurnale „Artforum“ išspausdino straipsnį („The Pictorial Turn“), Bazelio universiteto dailėtyros profesorius Gottfriedas Boehmas po ilgų peripetijų 1994 m. publikavo rinktinę „Kas yra vaizdas?“, kurios vedamajame užsiminė apie „ikoninį perversmą“ (ikonische Wende, eksportinis prekės ženklas iconic turn sugalvotas daug vėliau Miunchene). Mitchellas ir Boehmas pirmą kartą susitiko 2005 m. Vienoje, Beltingo surengtoje konferencijoje. Jų susitikimas davė dingstį šaipytis iš „vaizdinio posūkio kilmės mito“, ypač po to, kai Boehmas pareiškė, kad jie su Mitchellu nieko nežinoję vienas apie kitą ir ilgus metus tarsi akli klaidžioję tamsoje. Pagrindinė vaizdinio posūkio idėja - vaizdai nėra kalba arba tai visai kitokia kalba, jiems netinka kalbotyros metodai, jų neįmanoma išversti į žodžius, todėl kalbinio posūkio nepakanka. Kad vaizdai ne atvaizduoja, o (in)formuoja tikrovę, buvo aišku jau iki tol - žodinė kalba nemažiau paveiki. Todėl bandyta apibūdinti ypatingą vaizdų statusą dviejose plotmėse - egzistencijos ir pažinimo. Mitchellas, iš pradžių teigęs, kad mes „įkalbame“ vaizdus lyg pilvakalbiai savo lėles, vėliau nebegalėjo apsieiti be vaizdo, kaip gyvo organizmo ar net asmens, metaforos. Boehmas įsitikinęs, kad vaizdai kalba patys, tik ne kažką pasakydami, o parodydami; rodymo gestas (nepainioti su gesto rodymu) esąs ir kalbos ištaka. Išsiaiškinti, kas pagaliau yra vaizdai, ir turėjo tarpdalykinėmis pastangomis kurpiamos bendrosios teorijos. Bet ilgainiui jų atsisakyta supratus, kad vaizdai nepaklūsta bendram apibrėžimui. Tarpdalykinių judėjimų įkarštis XXI a. pradžioje atslūgo, vertingiausia jų dalis - atvejų tyrimai - sugrįžo atgal į įprastas disciplinas. 2005 m. JAV ir Vokietijoje pasirodė pirmosios išsamios, sistemingos diskursų apžvalgos.

 

Antroje „Medijų kultūros balsų“ dalyje man labiausiai patiko Linos pokalbis su tėčiu. Prisiminiau, kaip prieš porą metų vienai įstaigai siūliau padaryti 2009 (ar 1000) vaizdo-garso interviu su Vilniaus gyventojais apie jų sovietmečio patirtis, deja, projektas nusėdo įstaigos stalčiuose.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.