Koncertavo kolektyvai, tarnaujantys, puošiantys ir įprasminantys Katedroje kasdieninę ir sekmadienio bei švenčių liturgiją. Tai - Arkikatedros grigališkasis choras "Schola Gregoriana Vilnensis" (vad. Dainius Juozėnas), Vilniaus arkikatedros vaikų choras (vad. Eglė Čigriejūtė ir Rita Nenėnaitė), Vilniaus arkikatedros jaunimo choras (vad. Violeta Savickaitė-Paciūnienė) bei kviestiniai svečiai - profesionalai solistai Viktorija Stanelytė, Nora Petročenko, Mindaugas Jankauskas, Nerijus Masevičius, Vida Prekerytė, Balys Vaitkus, instrumentinis ansamblis.
"Schola Gregoriana Vilnensis" atliko seniausias lotyniškas bažnyčios giesmes: pradėjęs nuo antifonos Bažnyčios dedikavimui "In templo Domini", kita antifona su tropu "Pax aeterna" iš Žygimanto Liauksmino "Graduale ad exercitationem studentium" (1693), toliau tęsė antifona iš kankinių liturgijos "Iste sanctus", skirta prisiminti šventajam vyskupui ir kankiniui Stanislovui (vienam iš Arkikatedros globėjų). Toliau išgirdome "Kyrie Magnus Deus potentiae", "Sanctus" bei "Agnus Dei" iš Sapiegų tabulatūros (XVII a.) bei "Fantasia super secundum tonum" iš Kražių tabulatūros (XVII a.). Akompanavo vargonininkas B. Vaitkus.
Vilniaus arkikatedros bazilikos vaikų choras pirmą kartą atliko jėzuito, retorikos ir muzikos teorijos specialisto, Vilniaus universiteto profesoriaus Ž. Liauksmino giesmes Marijai: "Kad daleidos žmogus pražengimą", "Žvaigžde marių šviesiausioja", "Verksme dažname padėtas", "Sveika, dangaus Viešpati" (žodžiai iš Saliamono Slavočinskio "Giesmių tikėjimui katolickam priderančių"). Vargonais pritarė V. Prekerytė.
Koncerto kulminacija tapo iš Vilniaus kapitulos fondo rankraščių 1995 m. muzikologės Laimos Budzinauskienės, tyrinėjusios Katedros muzikinį palikimą, iššifruotas penkių dalių kūrinys - mažai žinomo kompozitoriaus Adalberto Dankovskio "Jėzaus Vardo litanija" C-dur. Anot koncerto programą sudariusios muzikologės Živilės Stonytės, šis kūrinys grąžino mus į Vilniaus katedros kapelos aukso amžių - jos klestėjimo laikus, kai sutelkus geriausius krašto muzikantus čia skambėjo iškiliausi muzikos kūriniai. Litaniją atliko solistai ir Arkikatedros jaunimo choras bei instrumentinis ansamblis, dirigavo V. Savickaitė-Paciūnienė.
Keletas minčių, kilusių klausantis koncerto. Tarp viduramžių antifonalų ir tabulatūrų, romantizmo atšvaitų ir griežtų Palestrinos ar Orlando di Lasso kvartinių-kvintinių darinių pleveno maldų ir tradicinės bažnytinės muzikos dvasia. Įspūdingas vieno Kryžiuočių ordino pasiuntinio, dalyvavusio Katedros liturgijoje, liudijimas (jį perskaitėme programėlėje) apie "vienoje iš navų monotoniškai giedotas psalmes, kurias pakeitė aukštutinėje galerijoje pasigirdę muzikos instrumentai: trimitai, obojai, būgnai, timpanai, skleidę tokį triukšmą ir garsą, kurį mes įpratę girdėti tik karo sūkuriuose". Visiškai įmanoma prielaida, kad tai vyko panašiai kaip dabar: Kazimiero koplyčioje kas ketvirtadienį girdėti adoracijos giesmės, o velykiniu laikotarpiu sklinda velykinių lamentacijų garsai, primenantys siaurose Jeruzalės gatvelėse skleidžiamą ilgesingą rytmetinę tikinčių žydų maldą. O "triukšmingi muzikos instrumentai" primena mums karaliaus Dovydo šokį nešant Sandoros skrynią. Matyt, būta Prisikėlimo ryto, o choralinės psalmės galėjo reikšti Velyknakčio vigilijos pabaigą... Visa tai buvo harmoninga ir muzikalu. Lietuvių šiuolaikinės religinės muzikos kūrėjai turi iš ko pasimokyti - juk sakraliosios muzikos erdvė nėra vien kontempliatyvi ar infantiliai dvasinga. Jos dvasingumas - konkretus, gyvybingas, realus. Pilnai klausytojų Arkikatedros šventovei per šį koncertą teko patirti daug švento džiaugsmo, gavėninio susikaupimo ir liudijimo, kad prabėgantis laikas nenusineša su savimi to, kas tikra, ir išlieka amžiams.
Klausytojui teko įveikti kasdienės aplinkos triukšmo "įdirbį", apvalyti muzikinę atmintį "klausymui ir išgirdimui". Tekstai lotyniški, todėl teko peržengti kalbos nežinojimo barjerą ir pasitenkinti tuo, kiek muzikos ir garso sąveikos patirties gelmių pajėgia atverti mūsų klausa. Turėjome išvengti ir archetipinio girdimų garsų ir žodžių priėmimo, tarsi tai būtų dar viena šiuolaikinio pasaulio "klišė". Tai - gyva muzika, pajėgianti ne tik reprezentuoti, bet ir aktyviai mus veikti.
Nesiimu vertinti atlikėjų meistriškumo, nes tai - save dovanojantys, be atlygio tarnaujantys žmonės. Entuziastai, pasišventėliai, mylintieji. XVI a. įkurta choralinio giedojimo mokykla "Schola cantorum", kurioje giedojo tik vyrai ir tik pasauliečiai, matyt, nebuvo tokia pati kaip dabartinė "Schola gregoriana Vilnensis", kurioje gieda vyrai ir moterys, pasauliečiai ir vienuoliai, prisilaikantys Solesmo benediktinų grigališko giedojimo tradicijų. Tai - santūrus, lengvas ir garso neforsuojantis giedojimas, leidžiantis Šventajai Dvasiai kvėpuoti giedotojų lūpomis, pilnomis troškimo atiduoti klausytojams Šventąjį Žodį, įvilktą į santūrios askezės rūbą.
Arkikatedros vaikų choras pirmą kartą klausytojams pristatė Ž. Liauksmino giesmes Marijai, skirtas "mokytis studentams". Tai švelnios dvibalsės giesmės, skirtos advento ankstyvosioms "rarotų" Šv. Mišioms. Tai - paprasta, nesunkiai įveikiama choristams muzika. Ją gali atlikti ir nedidelis giedotojų skaičius.
Penkių dalių ("Kyrie", "Jesu filii", "Jesu speculum", "Jesu gaudium", "Agnus Dei") A. Dankovskio "Jėzaus Vardo litanija" C-dur - išplėtotas tradicinės maldos formos variantas. Žodį "litanija" dažniausiai siejame su monotonišku, meditatyviu tam tikrų garsų melodikos ir ritmikos kartojimu ir tikimės minimalistinės stilistikos muzikos. Šioje muzikinėje drobėje litaniją kompozitorius suvokia kitaip. Tai - tradicinės kanoninės muzikos vyksmas, kuris būdingas visai iki (pre-) modernios muzikos kalbai. Malonu buvo išgirsti Arkikatedros jaunimo choro, solistų ir instrumentininkų bendro darbo vaisius, kuriuos, be abejonės, subrandino juos vienijusios dirigentės V. Savickaitės-Paciūnienės geras bažnytinės muzikos supratimas ir skonis.
Šis koncertas - paskutinis iš renginių, skirtų paminėti Vilniaus arkikatedros bazilikos atšventinimo 20-metį. Gerai, kad amžiai neužgesino ir nesunaikino Katedros, kaip svarbiausios liturgijos šventimo vietos, muzikinių tradicijų, kurias girdime ir matome esant gyvas ir šiandien.