Šiemet "Cezariai" išdalyti jau 34 kartą. Ceremonijoje triumfavo iš visko sprendžiant kuklus (t.y. nebrangus ir kameriškas) Martino Provosto filmas "Serafina". Jis gavo net septynis apdovanojimus - už geriausią filmą, scenarijų, muziką, kostiumus, operatoriaus darbą, dekoracijas ir, žinoma, už geriausią moters vaidmenį aktorei Yolande Moreau. Būtent ji suvaidino pagrindinę filmo heroję - dailininkę primityvistę Seraphine Louis (1864-1942). Ją atrado 1912 m. į Senlisą iš Paryžiaus pailsėti atvykęs meno kolekcininkas Wilhelmas Uhde. Beje, jis pirmasis pradėjo kolekcionuoti Picasso darbus. Netrukus Uhde pastebėjo, kad jo tarnaitė turi dailininkės talentą... Filmas, kuriam liaupsių negaili prancūzų kritikai (nors kai kurie ir priekaištauja dėl pernelyg akademiško stiliaus), rodomas kino teatruose jau 22 savaitę, jį pasižiūrėjo daugiau kaip pusė milijono žiūrovų.
Kodėl rengdamasi pristatyti šią savaitę Lietuvoje pasirodysiantį filmą prisiminiau "Cezarius"? Žiūrėdama ceremoniją supratau, kad dauguma iš nominuotų filmų nebus rodomi Lietuvoje, juk net vienas ceremonijos favoritų - filmas apie legendinį nusikaltėlį Mesriną (beje, Jeanas-Pierre'as Casselis gavo "Cezarį" už geriausią vyro vaidmenį) taip ir nebuvo visas parodytas pas mus. Po finansinės pirmo dilogijos filmo nesėkmės platintojai atsisakė rodyti antrąjį. Suprantu, didžiajai mūsų žiūrovų daliai ši, europiečių masteliais vertinant, "megaprodukcija" galėjo pasirodyti pernelyg "europietiška". Atsiprašau už skambią frazę, juolab kad puikiai suvokiu, koks nemadingas yra antiamerikanizmas, bet mūsų kino teatrų repertuaras įrodo, kad europietiškoji kultūra ir jos refleksija sparčiai traukiasi iš lietuvių žiniasklaidos, literatūros, kino, mokslo. Ją keičia globaliojo liberalizmo dvasia. Vis dažniau įvairių disertacijų temos performuluoja tai, kas populiaru ir aktualu Amerikos universitetuose. Vis dažniau lygiuojamės į amerikiečius. Žinoma, tai verčia ir susimąstyti apie dominuojančių lietuvių kultūros modelių gyvybingumą. Gal dainų šventės ir "nauji seni" statiniai Vilniaus centre tik pabrėžia seniai mirusias jos formas?
Tai, ką gauname, kai europiečių kultūrą permala masinės kultūros mėsmalė, puikiai parodo Davido S. Goyerio filmas "Prakeiksmas" ("Unborn", JAV, 2009). Filmo herojė yra devyniolikmetė studentė Keisė (Odette Yustman). Mergina gyvena su tėvu ir nekenčia vaikystėje ją palikusios motinos. Vieną rytą Keisė susiduria su keistu vaiku. Nuo tada ją pradeda persekioti košmarai ir bloga nuojauta. Įvykiai pasipila kaip iš gausybės rago. Mergina sužino, kad jos senelė gyva, kad ji turėjo brolį dvynį, kuris pražuvo Aušvice, kur siaubingasis daktaras Mengele eksperimentavo su dvyniais. Keisė sužino, kad ji taip pat turėjo brolį dvynį, mirusį dar motinos įsčiose, pagaliau kad ją persekioja dibukas.
Dibukas - tai "nuoga siela". Žydų folklore taip vadinama mirusiojo siela, kuri negali nusiraminti ir patekti į aną pasaulį. Dibukas ieško gyvo žmogaus, kad įsiskverbtų į jo kūną ir sielą. Įsiskverbęs dibukas pakeičia to žmogaus asmenybę ir pradeda net kalbėti jo lūpomis, bet savo balsu. Dibuką išvaryti gali tik rabino egzorcizmai. Tada dibukas išeina per mažąjį kojos pirštelį.
Padavimai apie dibuką nuo XVI a. plito tarp Vidurio ir Rytų Europos žydų. Juos išpopuliarino, beje, Vilniuje 1916 m. jidiš kalba Szymono Anskio parašyta pjesė "Dibukas". 1937 m. ji tapo vieno geriausių lenkų prieškario filmo pagrindu. Jau mūsų laikais ją teatre ir televizijoje interpretavo Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Hanna Krall, Krzysztofas Warlikowskis. Dibukas buvo pretekstas susimąstyti apie žmogaus ribas, mirties ir meilės galią.
Scenaristui ir režisieriui Goyeriui (jis rašė ir Christopherio Nolano filmų apie Betmeną scenarijus) pagrindinę filmo heroję apsėdęs dibukas, regis, niekuo nesiskiria nuo amžinojo siaubo kino personažo vampyro. Bent jau Keisė net išoriškai persikūnija taip, kaip tai filmuose vyksta su tais, kuriems įkando vampyrai. Pabandęs kurti įtemptą neišvengiamo siaubo laukimo atmosferą, netrukus režisierius ima labiau pasitikėti specialiaisiais efektais. Dibukas pasimėgaudamas žudo ir naikina viską, kas pasitaiko jo kelyje. Vargšas rabinas (Gary Oldman), į kurį kreipiasi Keisė, nelabai gali padėti. Net Aušvicas filme yra redukuojamas iki fantastinio filmo ar tiesiog pasakos apie blogį scenerijos. Bet kartu taip tarsi panaikinama iki šiol egzistavusi ir pateisinama riba - Holokaustas negali tapti pramoginio filmo tema. Ribų nutrynimas, žinoma, prasidėjo ne "Prakeiksme", bet šis filmas (matyt, todėl, kad tiesiog yra blogas, o sudėtingos temos supaprastinimas - koktus) tampa akivaizdžiu prasidėjusio proceso pavyzdžiu.
Pirmąją savaitę, kai pasirodė JAV ekranuose, "Prakeiksmas" buvo trečias žiūrimiausias filmas (po "Gran Torino" ir "Nuotakų karų") ir uždirbo 21 milijoną dolerių. Tai tik patvirtina, kad krizės laikais siaubo filmai visada išreiškia slaptas visuomenės baimes ir kompleksus.
* * *