Trys Neries krantinėje atsiradusios šiuolaikinės skulptūros, sukurtos VEKS 2009 Vizualiųjų menų programai, sukėlė nemenką šurmulį. Vlado Urbanavičiaus "Krantinės arka", Mindaugo Navako "Dviaukštis" ir Roberto Antinio "Puskalnis" dar prieš pastatant jas numatytose krantinės vietose buvo prieštaringai pasitikti Vilniaus savivaldybės valdininkų ir žiniasklaidos. Kas skaičiavo pinigus, kas piktinosi, kad nesupranta tokio meno. Kol kas kultūros bendruomenė neišreiškė savo nuomonės apie projekto meninę vertę, išskyrus principinį protestą prieš bandymą taikyti cenzūrą (AICA Lietuvos sekcijos narių, skulptoriaus Mindaugo Navako, projekto architekto Lino Tuleikio atviri laiškai). Beveik nebuvo aptartas pačių skulptūrų turinys, kas tarsi turėtų būti svarbiausia. Ta proga kalbamės su šiuolaikinės skulptūros tyrinėtoja ir projekto koordinatore Elona Lubyte.
Kurį laiką stebėdama informacijos srautą apie skulptūras beveik suabejojau jų menine kokybe, nors nei menininkų pasirinkimas, nei kūrinių svarba neatrodė galinčios būti ginčytinos. Pamačiusi skulptūras gyvai, netgi labai apsidžiaugiau, todėl pyktelėjau, kad jos taip neadekvačiai sutinkamos. Iš kur tie nepasitenkinimo purslai?
Naujosios nepriklausomybės laikais dar joks šiuolaikinio meno kūrinys nebuvo tapęs tokių nepagrįstų ir ciniškų išpuolių objektu. Esminė to priežastis sisteminė. Mat visose šalies ūkio grandyse vykstančios permainos kultūros sektorių tarsi apeina. Tiksliau, gyvenimas čia vyksta keliuose paraleliniuose lygiuose: tai, kas nauja, atliepia šiuolaikines meno raidos tendencijas, yra tapę privačių ar bendruomeninių iniciatyvų (Europos skulptūrų parkas, Jeruzalės skulptūrų parkas Vilniuje, "Skulptūrų zona" Kaune, "Vartų" galerija, Oskaro Koršunovo teatras, "Menų spaustuvė" ir kt.) reikalu. Tuo tarpu valstybinis kultūros sektorius su retomis išimtimis vis dar yra konservatyvus. Kaip ir viešas miestų erdves, aikštes (be išimtinių atvejų, susijusių su privačiu užsakovu) puošianti tik paminklinė skulptūra. Todėl, pasinaudojus unikalia VEKS 2009 viešųjų erdvių humanizavimo programos galimybe, ryžtasi pasiūlyti alternatyvą.
Jau kuris laikas man susidaro įspūdis, kad politikai iš naujo atrado kultūrą kaip savo įvaizdžio formavimo priemonę. Su ypač hipertrofuotu spaudimu VEKS'o programai išryškėjo dar viena tendencija - kultūros klausimai tampa tarsi dūminė realių Lietuvos ūkio problemų uždanga: energetinių išteklių monopolis, išpūsta ir neveiksni valstybės valdymo sistema. Niekas nelygina skulptūrų ir valdiškų automobilių kainų, VEKS'o biudžeto ir Seimo narių reprezentacinių išlaidų. Neskubama eiliniams vartotojams atsakyti į klausimą - kodėl visame pasaulyje mažėjančios energetinių išteklių kainos pas mus auga?
Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžių medžiagų. Urbanavičiaus ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz., į "Krantinės arkos" pamatus supilta 24 t betono). Viešai pristatant projektui skirtas valstybines mokesčių mokėtojų lėšas nesidomima, kiek į jį investavo menininkai ir jų rėmėjai (konstruktoriai ir Antinio darbą montuojanti statybos bendrovė taikė dideles nuolaidas už savo paslaugas).
Prie išankstinės neigiamos nuomonės formavimo, žinoma, prisidėjo ir tai, kad skulptūrų atsiradimas sutapo su paaštrėjusia VEKS'o kritikos banga. Tokiu būdu skulptūrų kritika susieta su institucijos kritika, pastaruoju metu tapusia atskiru politiniu projektu. Daug kas prognozuoja, kad "atradus teisingą" sprendimą - sugrąžinus centralizuotą žinybinį pavaldumą steigėjams (LR kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybei) - kritikos banga turėtų atslūgti. Jei taip bus, padėtis išties labai liūdna. Nes VEKS'o autonomiškumo praradimas dar kartą patvirtina mūsų jaunos demokratijos nebrandumą, klaustrofobišką, kartais net nacionalšovinistinį negebėjimą toleruoti kultūros raiškos įvairialypiškumo. Ir čia mes susiduriame ne su vieno kūrinio kritika, o su daug didesne, bendra sistemine problema.
Liūdniausia, kad "meno ar ne meno" problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška.
Taip išeina, kad šiuolaikinis menas yra saugus tik tada, kai jis yra uždarytas "getuose". Visiems ramu, jei šiuolaikinių menininkų darbai eksponuojami Europos skulptūrų parke ar Skulptūrų zonoje užmiestyje. Vos išėjus į bendrą erdvę, diskusiją perima kas tik nori, ar nevertėjo tam nusiteikti?
Absoliuti tiesa. Tai, kas už mokesčių mokėtojų pinigus atstovauja šaliai Venecijos bienalėje, Kanų ar Berlyno kino festivaliuose, ar siaurai publikai pristatoma ŠMC, nėra tiek/taip pavojinga, kaip į tradicinės monumentalistikos ikonografijos rėmus netelpanti šiuolaikinė skulptūra.
Tenka prisipažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo "namų darbus". Mat ilgai užsitęsus deryboms su valdininkais nebuvo tikrumo, ar projektas apskritai bus įgyvendintas. Skulptūros buvo kuriamos nuo 2008-ųjų liepos iki spalio, o suderinti statybos leidimus Vilniaus miesto savivaldybėje, pradėjus tą pačią liepą, buvo baigta tik šių metų sausio pradžioje. Tai nukėlė darbų montavimą į rizikingą žiemos sezoną, dėl to užtruko ir Antinio darbo kūrimas. Tiems, kurie eskaluoja požiūrį, kad plastinis Urbanavičiaus sprendimas pavykęs atsitiktinai, mat skulptūra turėjusi stovėti kitoje vietoje, arčiau Mindaugo tilto, derėtų priminti, kad būtent autoriaus pasirinkta kūrinio vieta ir buvo pagrindinis derybų su Vilniaus miesto savivaldybės valdininkais objektas.
Plėtodami sumanymą nemažai diskutavome, kaip ir kuo galėtume sudominti įvairių interesų publiką, pasiūlyti skirtingus maršrutus, kviečiančius apžiūrėti rekreacinėje Neries krantinės zonoje įsikūrusias naujas skulptūras, aplankyti atnaujintą Energetikos muziejų bei šią vasarą duris atversiančią Nacionalinę dailės galeriją.
Mane asmeniškai labai erzina, kai daug savo srityje nuveikę, įtakingi užsienio ir Lietuvos ekspertai (Miunsterio skulptūrų projekto kuratorius Kasparas Konigis, "Whitechapel" galerijos Londone direktorė Iwona Blazwick, "Artscape Nordland" projekto Norvegijoje kuratorė Maaretta Jaukkuri, tarptautinių projektų kuratorius Liutauras Pšibilskis ir meno kritikė, kuratorė, VEKS 2009 Vizualiųjų menų projektų vadovė Laima Kreivytė) sako, kad skulptūros vertos dėmesio, pristatomi ne šiaip kokių studentų, o pripažintų gerų menininkų kūriniai, tačiau bet koks valdininkas ar politikas leidžia sau nepaisyti jų nuomonės - kad, girdi, jis nesuprantąs tokio meno...
Manyčiau, kad esminė paminėtos dviprasmybės priežastis susijusi su pasaulėžiūra. Tiksliau, su tuo, kad vieši valstybės asmenys vis dar linkę žvelgti į kultūrą kaip į subsidijuojamą ir reprezentuojančią, tarnaujančią, o ne siūlančią alternatyvą, kritikuojančią, užduodančią nepatogius, sudėtingus klausimus, nepriklausomą nuo politikų ar valdininkų skonių ir įnorių. Todėl tarptautinių ekspertų simboliniu kapitalu, o ne politine galia pagrįsta nuomonė mažai ką lemia.
Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip į šiuolaikinės kūrybinės žinių visuomenės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus "Krantinės arka" atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. Tai ne įamžinanti, pagerbianti tradicinė monumentalistika, o siūlanti alternatyvą skulptūra. Ji kviečia pažvelgti kitaip, ieškoti naujų ne tik meno, bet ir gyvenimo perspektyvų. Tam tikra prasme Urbanavičiaus plastinį darbo įtaigumą ir lėmė šiandien ypač aktualus ekonomiškumo veiksnys. Įgyvendinti tokio iki šiol viešoje erdvėje neįveikto mastelio sumanymą tapo įmanoma tik todėl, kad konstrukcijai pritaikytos antrinės plieno žaliavos. Jei skulptūra būtų pagaminta iš estetiniu, prasminiu požiūriu nekonfliktiškai dekoratyvaus poliruoto plieno, jos sąmata būtų kelis kartus didesnė.
Gaila, kad šiuo atveju tiek dėmesio tenka skirti politikai. Iš meninių pozicijų skulptūras vargiai galima pavadinti provokacinėmis...
Ar ne paradoksas: jokių atstovaujančių politinių tikslų neturintis kūrinys tampa politinių diskusijų objektu!? Kodėl tokios aršios kritikos susilaukė kelis dešimtmečius formuotas vertybines nuostatas turintys ir tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai, kurių darbai puošia viešąsias miestų erdves ne tik svetur, bet ir namuose (pvz., Navako ir Urbanavičiaus skulptūros jau giliu sovietmečiu garsėjo šiuolaikiškumu Mažvydo skulptūrų parke Klaipėdoje ir Smiltynėje; Navako "Kablys" buvusių Geležinkeliečių rūmų fasade (1994); Roberto Antinio paminklai "Vaikų Tora" (1994), paminklas Romui Kalantai (2002), Urbanavičiaus sukurti bažnytiniai kūriniai, 2007 m. Nacionalinio muziejaus užsakymu Rasų kapinėse pastatytas kenotafas 1918 m. vasario 16-osios akto signatarams, nužudytiems tremtyje).
Kodėl kultūroje bandoma supriešinti šiuolaikiško mąstymo vertybes su tradicija? Juk šiandien niekas nesiryžtų elektroninį paštą keisti į pašto karvelius... Keista, kad prakalbus apie meną, šiuolaikiškumas tampa minusu.
Kol kas Lietuvos meno pasaulyje "šaltasis karas" tarp posovietinės nomenklatūros, konservatyviai nusiteikusių kultūrininkų ir atviros meno kaitai menininkų bendruomenės nėra pasibaigęs. Šiandien Vilniaus mieste jo epicentru yra tapusi Urbanavičiaus "Krantinės arka". Šiame kare itin aktyvus vaidmuo tenka "ketvirtajai valdžiai" (žiniasklaidai). Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti, kad Lietuvoje dominuoja raganų medžioklę kurstanti bulvarinė, o ne analitinė, kritinį visuomenės požiūrį skatinanti žiniasklaida. Pažiūrėkime į kultūros suvokimą, kuris nekelia pasipriešinimo: LTV penktadienio vakaro programa "Duokim garo" ar nostalgiškos laidos, primenančios sovietmečio laikų estradą... Tuomet kyla klausimas, į kokias vertybes yra orientuojama XXI a. visuomenė?
Kaip tik norėjau užsiminti apie televiziją. Net neabejoju, kad jei kiekvieną skulptūrą atskirai per kokį nors televizinį šou pristatytų simpatiški komisijos nariai, kaip kad dainų ar šokių konkursuose, ir dar jei žiūrovams būtų suteikta iliuzija balsuoti, sukurtos užsklandėlės su euforiją skatinančia muzika kaip per angelų sargų, obuolių, metų moters ar kitus rinkimus, tai publika ne tik "suprastų" meną, bet ir didžiuotųsi juo, perpasakotų ir diskutuotų, kuris iš skulptorių fainesnis.
Šiuolaikinis menas neturėtų pataikauti masiniam vartotojui. Būtų liūdna, jei jis taptų populiarių lietuviškų duetų objektu. Priešingai, jo paskirtis - siūlyti alternatyvą, skatinti naują požiūrį ir atvirumą. Tai nereiškia, kad simbolines kūrinio vertes rinkoje nusakanti meno kritika negali kurti naujų interpretacinių mitų. Šio projekto kūriniai nesitikėjo atsidurti tokio dėmesio centre. Jų plastinė ir turinio tonacija šiuolaikinio meno požiūriu tikrai nėra radikali, veikiau egzistencinė, minorinė. Tačiau suvokti juos galima įvairiai, pasitelkiant asmenines patirtis ir asociacijas.
Urbanavičiaus "Krantinės arka" gali būti traktuojama kaip asociatyvi priešybių vienovės, kasdienos kontrastų, tekančio vandens akivaizdoje iškylanti laiko metafora, juk upės vagą atkartojančios arkos vitališkumą ardo tvirtą plieno paviršių ėdanti rūdis. Galima įžvelgti ir geopolitinių aktualijų, nes ji pagaminta iš senų rusiškų dujų vamzdžių. Galbūt kažkam ji susijusi su apibendrintu lietuviškosios valdininkijos atvaizdu... Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, "Krantinės arka" prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.
Su archajiška energetika Vilniaus baroko elementus parafrazuojantis Navako "Dviaukštis" stovi tarp stalinistinio pastato, upės vagos vingio bei dešiniojo kranto naujųjų dangoraižių. Tolumoje matoma kalvingoji Vilniaus senamiesčio panorama. Atsidūrus skulptūros (statinio) viduje, po neobarokiniu ametisto geodo kupolu atsiveria upės vagos juosiamas miesto architektūros istorijos pjūvis.
Siejantis šiuolaikinės skulptūros ir land art'o principus Roberto Antinio "Puskalnis" dera su aktualia urbanistinėje aplinkoje ekologijos problematika. Landšaftinį tūrį perskrodžiančios, išėsdinusios ertmės sietinos su natūros (gamtos) ir kultūros (civilizacijos) priešstata.
Nemanau, kad turėtume teisintis, kad galų gale pasitaikė reta proga sukurti šiuolaikinius kūrinius.
Problema yra vertybinė! Aptariama situacija tam tikra prasme tapo mūsų jaunos demokratijos, gebėjimo toleruoti požiūrių įvairovę egzaminu.
Iš siūlomų balsavimų interneto portale ir kandžių pastabų bulvarinėse laidose susidaro įspūdis, kad vis dar sprendžiama, ar kūriniai turėtų likti.
Pagal sutartį kūriniai turi teisę būti krantinėje vienus metus. Skulptūroms yra visi šansai natūraliai tapti miestovaizdžio dalimi, sukurti savo mitus ir ritualus, nesusijusius su tuo, kas buvo bandyta jiems primesti. Nurimus aistroms, atsidarius Nacionalinei dailės galerijai, skulptūros įgaus naujas vertes, žymės kelią į instituciją, pristatančią XX-XXI a. meno raidos pjūvį, kuriam kūriniai ir atstovauja, primins pasibaigusius VEKS 2009 renginius.
Kalbino Monika Krikštopaitytė
* * *