Lee! Thanks for the support & emnmcot. Mostly this post will just agree with Brianna we love Sarah Dessen's books, hate the covers, and will definitely be talking about her in the future. If you want to read one to get a sense of her work, I recommend The Truth About Forever (my personal fave) as a good starting point. But if your sister loves them, she has great taste. If she's finished Dessen's body of work & is looking for similar titles, can I suggest Amy & Roger's Epic Detour by Morgan Matson or Speak or Prom by Laurie Halse Anderson?

Manau sio spektaklio problema ne tame, kad rysi tarp vaizdu reikia surasti patiems, bet kad patys ivaizdziai ne vienu atveju atrodo gana nunesioti, net ant kico ribos. pvz. degantis fortepijonas kaip in memoriam draugams atrode kazkaip baisiai sentimentaliai - ne ka skiriasi nuo Dimos Bilano su is fortepijono lendanciom balerinom... O baltas arklys, apipilamas raudonais dazais? Nezinau... Baisiai tiesmuka ir net plokscia. 19-u amziumi kvepiantis simbolizmas.

realu yra tai, kad ziuret galima bet ka ir bet kaip. atskaitos tasku kas yra kas nebelike ir vienintelis spektaklio ilgaamziskumo rodiklis yra ziurovu kiekis ir pajamos is bilietu. kol yra pajamu, tol gyvas spektaklis. pora spektakliu minusiniu- spektakliui ate. apie castellucci irgi galima kalbet visaip. talento yra. bet siaip cia daugiau viesuju rysiu akcijos padarinys ar dirbinys. sakykim lenku teatro metras krystianas lupa yra simta kartu novatoriskesnis uz penkis castelluccius kartu paemus, nes jo teatras yra tikras teatriniu sistemu, buvimo scenoje, buvimo laike permastymas. be to jis tai daro disponuodamas klasikinemis teatrinemis priemonemis (video irgi laikau jau klasikine priemone). castellucci yra daugiau instaliatorius rodantis savo koliazus teatro scenose. bet nuo to tie koliazai teatru tikrai netampa. tai yra instaliacijos teatro scenoj. o pykt del to, kad tai vyksta ne savo vietoj nera prasmes, nes tada reiktu pykti, kad nacionalinio dramos teatro scenoje vyksta kulturizmo cempionatas.

Atvirksciai, ten to dvasingumo ir poezijos buta su kaupu... Sitas straipsnis man pasirode siek tiek dogmatiskas, veiksma traktuojantis kazkaip vienpusiskai, kaip siuzeta, kaip proza. Cia gi mes susiduriam su giesmemis... Daugiau noretusi apie pati veiksma, ivyki, nutikima... Ir daugiau apie gelme, turini, metaforas, juk lietuviu kritikai dar neturetu buti uzmirse ir apie tai rasyti, mastyti, aiskinti...

Matosi, kad zero - ir minties sitam pasisakyme tik zero, bet uztat uzmojo - su kaupu.

Čia vienas požiūrio polius - teatralo, kuriam būtinas tekstas ir kuris nepajėgus išsiaiškinti veiksmo scenoje ir pasakojimo struktūros. Ko jau ko, o Castellucci veiksmo ir pasakojimo - pilna, bet jis vyksta ne tik scenoje bet ir žiūrovo galvoje. Jeigu teatralo galvoje tuščia puodynė, tai castellucci - nekaltas. Čia kaip aklam paveikslus rodyti.

Is tiesu, bedievis tas Castellucci... Ir tikra dvasinga poezija jam svetima.

Pritariu!

Puikūs pamąstymai apie reginius, praradusius esminius teatro bruožus. Taip, tokiam "Pragarui" nebereikia nei Dantes, nei aktorių. Verta jį pamatyti, kad dar labiau imtum vertinti tikros poezijos, tikrų aktorių meną. Ir - tikro teatro.