Švęsime tūkstantmetį. Kad apie Lietuvos egzistavimą bent po tūkstančio metų sužinotų ir kitose šalyse, Lietuvos dailės muziejus parengė kilnojamąją parodą apie Lietuvą ir jos istoriją „Lietuva: kultūra ir istorija“. Paroda graži: spalvoti brangūs stendai, lengvai (tikriausiai) sumontuojami, išmontuojami ir pervežami. Parodą atvežė ir į Londoną.
Skubėjau į atidarymą. Išlipusi Šedvelo stotyje gal pusvalandį blaškiausi kaip pašauta paukštė, sukiodama savo žemėlapį į visas įmanomas puses - kur dabar eiti? Aplink tamsu ir baugoka: gatvių labirintas, niūrūs pastatai, niūroki žmonės, gatvių pavadinimų nematyti. Žinoma, dėl to nėra ko kaltinti parodos organizatorių, o tik prastą savo pačios orientaciją bei blogą rajono savivaldybės darbą pažymint gatves ir renkant šiukšles bei nusikalstamą vietinių architektų kūrybą. Pagaliau, aklai pranėrusi kiemais, atrandu reikalingą gatvę. Gatvė graži, apsodinta medeliais, tik kiekvienas jų aptvertas už žmogų aukštesnėmis storomis plieninėmis grotomis... Žinoma, šalia juk mokykla. O štai ir ji - šviesos oazė. Paslaugios moterys pasitinka parodos lankytojus ir veda juos painiais koridoriais, paskui kiemu į kitą, vidinį pastatą. Kaip reikės rasti išėjimą? Dėl žemo orientacininkės atskyrio gerokai pavėlavau - kalbos kaip tik baigiasi. Žmonių susirinkę gausiai, yra netgi nelietuvių.
Apžiūrinėjant brangiuosius stendus keli nelietuviai prieina prie manęs ir giria parodą, girdi, labai profesionaliai surengta. Negaliu paprieštarauti. Čia ir Kvedlinburgo analų ištraukos faksimilė apie reikšmingąjį Bonifacijaus nužudymą, ir jau tarybiniais metais (dar gerai atsimenant, kaip viskas atrodė 1253 m.) tapytas paveikslas „Mindaugo karūnavimas“. Paveikslo kampe - tapytojo parašas ir metai: 1952-3. Apačioje paaiškinimas angliškai: „Mindaugo karūnavimas“, A. Varnas, 1951-1955“. Na, didelio čia daikto, kad metai nesutampa, kas čia taip smulkiai gilinsis? Dėl to tikrai nėra jokio pagrindo nepasitikėti parodos sudarytojais. Toliau - trumpai išdėstyta visa Lietuvos istorija, gražiai iliustruota senų paveikslų, dokumentų, žemėlapių, kitų artefaktų fotografijomis. Apie daug ką, pavyzdžiui, apie Vilniaus krašto okupaciją ir lenkų taikytą denacionalizacijos politiką čionykščiai nė girdėt nėra girdėję.
Prie manęs prieina lietuvių kilmės britas ir sako: eikš, ką parodysiu, man atrodo, ten padaryta klaida. Peršoku Nepriklausomybės laikotarpį ir atsiduriu prie Antrojo pasaulinio karo. Jis iliustruotas keliomis fotografijomis ir to meto plakatais. Du iš jų - „Vokiečių karys kariauja dėl tavęs, dirbk dėl jo“ ir „Kova bolševizmui! Bendra kova - bendras laimėjimas!“ angliškai pavadinti „propagandiniais okupacinės vokiečių vyriausybės plakatais“, jų šūkiai išversti į anglų kalbą. Tačiau mano pažįstamas rodo ne į juos, o į trečiąjį, kuris pavadintas tik taip: „Kvietimas sukilti, 1941 birželis“. O štai koks to „kvietimo sukilti“ tekstas, kuriuo visa Lietuva, tai yra ir aš, atrodo, turime didžiuotis.
Brangūs Lietuviai Tautiečiai!
Didysis ne tik Europos, bet ir viso pasaulio būsimasis Vadas Adolfas Hitleris ir jo Nenugalimoji Vokiečių Armija išlaisvino mus iš bolševikų-žydų jungo.
Mes Lietuviai būdami kalėjimuose nebijojom ir organizavomės. Prie bolševikų valdžios jau veikė Nacionalsocialistų Partija (ta pati kuri ir Vokietijoje) ir Vyriausias Lietuvos Gelbėjimo Komitetas. Mes sudarėme ryšius su Lietuvių kariuomene (sovietiškam režime) ir, prasidėjus karui, Vilniaus Partizanų Lietuvių grupė, kartu su Vokiečių kariuomene kariavo su bolševikais. Broliai Lietuviai, aš kviečiu jus palaikyti kuo griežčiausią tvarką. Visi privalo būti savo vietose, dirbti ir eiti savo tiesiogines pareigas. Policija mieste turi prižiūrėti tvarką. Vaikščiojimą mieste draudžiu nuo 22 val. ligi 6 val. ryto.
Valstybinio ir privataus turto grobikai baudžiami mirties bausme vietoje.
Tegyvuoja pasaulio valdovas, laisvųjų valstybių kūrėjas Adolfas Hitleris! Tegu Jam Dievas padeda visuose Jo sumanymuose!
Viln. Lietuvių Partizanų Grupės Vadas
Dpl. teisin. Ant. Kazlas
Vilnius 1941. VI. 24
Kur čia tas kvietimas sukilti? Panašiau į kvietimą kolaboruoti... Ir ką gi šiuo plakatu pranešame „ne tik Europai, bet ir visam pasauliui“ šiandien? Ar ne tai, ką visas pasaulis ir taip kalba apie Lietuvą, nežinodamas beveik nieko daugiau (žr. kad ir 2009 02 06 „7md“ numeryje mano išverstą anglų korespondento straipsnį apie Vilnių): kad mes kolaboravome su naciais ir šaudėme žydus. Kaip žinia, būtent tuo mes garsėjame pasaulyje. Iš šio plakato dar paaiškėja, kad ir mūsų partizanai tebuvo nacių kolaborantai. Tiesa, šio stendo angliškame tekste rašoma, kad po birželio 23 d. sukilimo sudaryta lietuviška vyriausybė buvo greitai vokiečių likviduota ir tik po to jau okupantų įsteigta vyriausybė organizavo masines žydų žudynes. Be to, lietuviškas šio plakato tekstas neišverstas į anglų kalbą, vadinasi, dauguma nelietuvių jo ir nesupras. Kam tuomet apskritai jį rodyti? Ar tai vienintelis egzistuojantis dokumentas, kuriuo galima pademonstruoti, kad priešinomės sovietų okupacijai? Ar negalima buvo rasti kito, nešlovinančio Hitlerio? Neabejoju, kad lietuvių istorikams šis dokumentas svarbus ir įdomus - galbūt rodantis ne vien kolaboravimo faktus (jų nepaneigsi), bet ir mūsų diplomatiškumą, mėginimą „draugauti“ su vokiečiais galbūt tam, kad galėtume žūtbūt išlaikyti lietuvišką vyriausybę. Bet ar tokias subtilybes be jokio paaiškinimo ir kritiško įvertinimo supras taip menkai ir tik vieną pusę apie mus težinantys europiečiai? Atrodo, kad šio projekto konsultantai Vydas Dolinskas, Mečislovas Jučas ir Dalia Kuodytė bus per menkai pagalvoję apie vadinamąją tikslinę šios parodos auditoriją. O gal iš tikrųjų įsivėlė klaida? Gal šis dokumentas parodoje atsidūrė netyčia? Sunku patikėti, kad mūsų istorikai norėtų akcentuoti būtent antižydiškas ir prohitlerines to meto nuotaikas, užuot siekę visapusiškai ir suprantamai nušviesti pasauliui šį sudėtingą ir skausmingą mūsų istorijos tarpsnį. O gal, kaip taikliai mestelėjo kolega, mes ir vėl užlipome ant grėblio?