Tai, kad solistai, kurie neretai yra geri kompozitoriaus draugai, kolegos, tiesiog paprašo sukurti jiems kūrinį, neabejotinai skatina aktyviai kurti. Arvydas Malcys yra vienas iš aktyviausiai rašančių lietuvių kompozitorių, vien svarbesnių orkestrinių opusų kompozitoriaus kūrybos aruode kelios dešimtys. O ir pažintys su garsiais užsienio meistrais, tokiais kaip violončelininkai D. Geringas ir D. Šapovalovas, fleitininkė C. Hoitenga, klarnetininkas R.A. Vigulfas, violistas A. Zemtsovas, dirigentai O. Eltsas, A. Nelsonsas, D. Gazonas ir daugelis kitų, ne tik inspiruoja, bet ir skatina pasiūlyti savo kūrinį atlikti. Malcio kūriniai yra laimėję ne viename kompozitorių konkurse Lietuvoje ir svetur. O, beje, septeto „Nepaklusniųjų žemė“ pavadinimą perėmė ne tik kūrinį atlikęs ansamblis „Nepaklusnieji“, bet ir jų rengiamas festivalis.
Jau beveik tapo tradicija, kad kasmet vasario pabaigoje įvyksta didesnis ar mažesnis su Jūsų kūryba susijęs įvykis: autorinis koncertas, kūrinio premjera, naujos kompaktinės plokštelės pristatymas. Šįmet - stambaus kūrinio, simfonijos Nr. 2 „Išlaisvinti daiktai“, atlikimas Filharmonijoje vasario 21 d. solidžioje programoje greta P. Čaikovskio ir A. Skriabino šedevrų (Koncerto b-moll ir „Ekstazės poemos“). Turbūt galima išduoti neslepiamą paslaptį, kad taip prasmingai kasmet švenčiate savo gimtadienį (vasario 22 d.). Kas skatina simboliškai susieti kūrybą ir, galima sakyti, privataus gyvenimo įvykius? (Polinkį į tai nurodo ir kai kurių kūrinių dedikacijos - dukrai, žmonai.)
Dėl gimtadienio sutapimo - visada malonu matyti artimus žmones ir su jais pabendrauti bet kuria proga, o jeigu dar galiu parodyti ir savo darbo rezultatą, man tai atrodo prasminga.
Dedikacijos kartais atitenka atlikėjams, kurie užsako kūrinį, arba pirmo atlikimo autoriams. Bet apskritai už visa tai, ką sukūriau, esu dėkingas žmonai Vaivai. Ir ši simfonija dedikuota jai, suteikusiai man tokią privilegiją - kurti muziką, už jos kantrybę ir man suteiktą ramybę...
Opusas dukrai Mildai „Nepaklusniųjų žemė“ gimė spontaniškai: namuose kabo V. Marcinkevičiaus paveikslas, kuriame pavaizduota padūkusi mergaitė - tiksli Mildos kopija, tad norėjosi tą vėjavaikiškumą, nutrūktgalviškumą pamėginti išreikšti muzikoje.
Dvi paskutinės dedikacijos susijusios su netektimis. Visi buvome siaubingai sukrėsti tragiškos mūsų kolegos Algirdo Doveikos mirties - tai paskatino pagaliau parašyti ilgai brandintą Koncertą klarnetui, kurį paskyriau Algirdo Doveikos atminimui. O dabar rašau Koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „In memoriam Mstislavui Rostropovičiui“.
Kodėl šiemet pasirinkote Antrąją simfoniją? O gal jos atsiradimas programoje lemtas ne vien Jūsų noro?
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras yra daugelio mano simfoninių opusų atlikėjas, todėl maestro Juozas Domarkas pageidavo dar neskambėjusio orkestro repertuare kūrinio. Iš keleto dar neatliktų pasiūliau šią simfoniją, maestro mielai sutiko. Šis kūrinys yra „Gaidos“ festivalio 2005 metų užsakymas, anuomet jo premjerą griežė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Man rašyti simfoniją, kaip ir klausyti, yra tarsi skaityti gerą knygą, kurioje gali pajusti įvairių epochų žmonių idėjas, sudėti į save įvairių kelionių, technologijų, informacijų srautus...
Plačiau apie kūrinį. Kuo ypatinga simfonija „Išlaisvinti daiktai“ Jūsų kūryboje, o gal ji, atvirkščiai, labai tipiška Jūsų stiliui, mąstysenai, kūrybinei jausenai?
Su pavadinimais man visada sunkiai sekasi... Aišku, galvojant, svajojant apie būsimą kūrinį, labai svarbus yra jo pirminis pajautimas. Tada apmąstai jo idėją, formą, dramaturginę ir dinaminę kompoziciją. Idėjos įvardijimas-pavadinimas mane mobilizuoja.
Daiktai mane visada domino kaip įvairių epochų žmonių idėjų pavidalai. Kai kuriuos daiktus galima skaityti tarsi knygą, o įdomiausi yra tie, kurių funkcinės savybės jau sunykusios, tuo tarpu forma aiški ir išplėtota. Kai kurie daiktai, pavyzdžiui, įvairūs sendaikčiai, turi ypatingą informaciją, tai tarsi energetiniai traukos mazgai. Ir nors dauguma jų apleisti, tarp jų irgi vyksta dialogai, įgaunantys net mistinių bruožų... Pavyzdžiui, mano simfonijos antroje dalyje yra lyrinis epizodas, kurį net galima pavadinti sentimentaliu prisiminimu, bet juk kiekvienas daiktas kitoje aplinkoje, kitose rankose suskamba kitaip. Taip ir čia. Bandžiau tarsi personifikuoti daiktų - tam tikrų muzikinių aliuzijų - prisiminimus apie ankstesnę jų padėtį, panašiai A.L. Webberio miuzikle „Operos fantomas“ įvairius prisiminimus sužadino sena muzikinė dėžutė...
Skamba ganėtinai paslaptingai... O ar nesibaiminate Čaikovskio ir Skriabino „kaimynystės“ šiame koncerte? Kurdamas pagalvojate apie tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis Jūsų kūriniai skambės?
Mano kūriniai atliekami ne tik šiuolaikinės muzikos festivaliuose, taigi gana dažnai „tenka garbė“ atsidurti greta praeities klasikų - A. Vivaldi, J.S. Bacho, W.A. Mozarto, L. van Beethoveno, J. Brahmso, N. Miaskovskio, M. Ravelio ir daugelio kitų, kaip ir greta lietuvių autorių. Tikiuosi nepaskęsti tarp jų... Kurdamas apie būsimą atlikimo kontekstą niekad negalvoju; man svarbu, kad koncerte skambėtų gera muzika. Konkrečiai šio koncerto turinį sudarė Filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė su LNSO meno vadovu J. Domarku, vėliau tvirtino kartu su visu pusmečio planu Filharmonijos meno taryba.
Daugelio šiuolaikinių kompozitorių galvos skausmas - kaip susikalbėti su atlikėjais, juk šiuolaikinę muziką nėra paprasta atlikti, dažnai reikia tiesiog laužyti įprastas grojimo ar dainavimo normas. Jūs pats esate ne tik kūrėjas, bet ir atlikėjas - kaip tik šiemet sukanka 30 metų, kai griežiate violončele Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Kaip sprendžiate savotišką kompozitoriaus, savo kūriniu tarsi suformuojančio atlikėjams užduotis, ir interpretuotojo, tas užduotis privalančio įvykdyti, konfliktą? O gal jokio konflikto nėra?
Daugelis orkestrų turi vieną bendrą bruožą naujų opusų (ypač jei dar gyvas autorius „maišosi po kojomis“...) atžvilgiu: paprastai jie nebūna sužavėti, kad šalia dirigento pastabų dar išgirsta ir autoriaus nuorodų, kurios kartais net nesutampa su dirigento vizija... Iš tiesų yra daug specifinių niuansų iš darbo virtuvės, apie kuriuos klausytojas net nenutuokia. Gal taip ir geriau, juk svarbiausia rezultatas - muzika. Noriu pasakyti tik viena: LNSO turi sukaupęs didžiulę patirtį atlikti naujus opusus, nėra dar sukurta tokio kūrinio, kurio LNSO neįveiktų, tai rodo ir atsiliepimai apie sudėtingiausių partitūrų - G. Ligeti, L. Berio, J. Adamso, O. Messiaeno, W. Lutoslawskio ir daugelio kitų didžiųjų mūsų amžininkų simfonistų - atlikimus. Tačiau tiesa ir ta, kad, pavyzdžiui, mano Antrąją simfoniją griežiant Lietuvos valstybiniam simfoniniam, jokių problemų mušamųjų grupėje neiškilo - 6 perkusistai erdvioje Kongresų salės scenoje ramiausiai galėjo nueiti nuo vieno instrumento prie kito. O dabar dėl atlikėjų patogumo teko tiesiog perinstrumentuoti visas mušamųjų partijas, nes Filharmonijos scena kiek mažesnė...
Ką suteikia savotiškas profesinis dvilypumas - esate ir kompozitorius, ir violončelininkas?
Visa mano karta jau buvo pasmerkta dvilypumams - nuo V. Kernagio, A. Martinaičio, V. Bartulio iki Š. Nako, G. Varno, O. Koršunovo... Tačiau mes buvome romantiški ir švarūs, augom apsėsti nuotykių dvasios. Skaitėm knygas, ėjom į parodas, teatrus, žiūrėjom filmus. Mes sugebėjom įžvelgti tai, ko šiandien dažnai nepamatome: saulės danguje, sutikto žmogus šypsenos; kad pražydo gėlė, kad mes TURIME LABAI DAUG VISKO - tik to nevertiname (nes JAU turime). Kai sovietiniais laikais neturėjome, tai ir paprasčiausia užsienietiška plokštelė, gera knyga buvo DIDELĖ VERTYBĖ. Kažkodėl šiandien apie tai negirdžiu žmonių kalbant. Vien tik politika, pavydas, tas tą padarė, tas apsivogė, kitas išsisuko - viskas materialu, formalu, standartiška, suniveliuota... O juk mokėjome džiaugtis mažais dalykais.
Manau, ir šiandien dažnai mes visi savotiškai dvilypiai: svajojame viena, dirbame kita. Norime pasakyti viena, o išsprūsta visai kita... Tas mano profesinis dvilypumas turi ir pliusų, ir minusų. Tai ir mano palaima, ir kančia, tai tiesiog mano likimas...
Ką Jums suteikia violončelininko profesija? Dažniausiai kalbame apie kūrybą kaip pakylėtą dvasios būseną ir todėl Jūs viešumoje daugiau minimas ar aptariamas kaip kompozitorius. Ką reiškia būti orkestro muzikantu? Kas svarbu grojant orkestre?
Kaip ir kiekviena profesija, taip ir manoji man suteikia galimybę dirbti, geriau pažinti savo pasirinkimą - muziką, o per ją ir save.
Orkestre jaučiuosi kaip ir visi kiti - eilinis orkestro muzikantas su visiems galiojančiomis taisyklėmis ir privilegijomis, su visiems būdingais troškimais ir svajonėmis, išgyvenimais, atradimais ir netektimis... Grojant orkestre svarbu girdėti ne tik save, kolegas, atlikti savo partijos natas, stebėti dirigentą (jei reikia - dar ir solistą), o kartu jausti kūrinio pulsą, dramaturginę liniją, kontrapunktus, tutti akcentus, kūrinio formą, partitūros horizontaliąją ir vertikaliąją linijas, ir daugybę kitų dalykų... Tai komandinis užsiėmimas, kaip krepšinis. Kartais nepatyrusiems kompozitoriams atrodo, kad orkestro muzikantas toliau savo natų nieko nemato, negirdi ir nesupranta.
Praėjusiais metais išėjo net trys autoriniai jūsų muzikos CD („Impetus“, „Perskelta tyla“, „Keturi koncertai“), papildę išleistus nuo 1999 metų („Akustinė bedugnė“, „Vietos dvasia“, „Nepaklusniųjų žemė“). Turint minty, kad yra kompozitorių, kurie iki šiol turbūt neturi nė vieno autorinio įrašų albumo, toks intensyvumas stulbina. Kas padeda organizuoti leidybą, ieškoti pinigų? Esate „pats sau vadybininkas“? Kas apskritai skatina to imtis?
Muzikos menas yra kaip žavus, trapus vienadienis drugelis: kartą koncerte išgirdai ir, jeigu netransliavo Lietuvos radijas, Lietuvos televizija, nėra CD įrašo, kūrinys „numirė“. Kompozitoriaus padėtis visai kitokia nei rašytojų, poetų, vertėjų, dailininkų, skulptorių, architektų, dizainerių, fotomenininkų ir t.t., kurių kūryba gali gėrėtis, kada tik panorėjęs.
Plokštelių leidyboje esu pats sau vadybininkas. Taip susiklostė, kad Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Remigijus Merkelys ir Muzikos informacijos ir leidybos centras, kol jo direktorė buvo Daiva Parulskienė, vadovavosi principu „myliu-nemyliu“.... Jie nuspręsdavo, kieno kūryba turi, o kieno neturi teisės (jų projektų planuose) būti išleista kompaktinės plokštelės pavidalu. Ir nors LKS turi tarybą, o MILC - patariamąjį komitetą, viską spręsdavo vadovai. Todėl šiandien ir turim tokią situaciją, kad mūsų artimiausių kaimynų (ką jau kalbėti apie tolimesnius) - latvių ir estų - šiuolaikinė muzika pasaulyje nepalyginti plačiau atliekama ir geriau žinoma.
Vis dėlto, kas skatina kurti?
Gyvenime labai svarbu daryti tai, kas patinka, įdomu, kuo tiki. Tą ir bandau daryti.
Kalbėjosi Beata Baublinskienė