Pagoniškos dievybės ir bendruomeniškumo jausmas

Kristina Stančienė
Bendruomenė, pilietiškumas - populiarios frazės, vis dažniau puošia oficialias valdininkų kalbas. Šias idėjas kartais mėginama įgyvendinti socialinėje aplinkoje („saugios kaimynystės“ samprata), kartais - kultūros sferose (projektas mieste „Menas netikėtose erdvėse“). Tačiau idealams artimų pavyzdžių reta.

Gal todėl įpratusius prie sostinės gyvenimo „mainstream'o“ - smirdančių troleibusų, apšnerkštų daugiabučių laiptinių, prestižinėse miesto vietose riogsančių šiukšlių krūvų ar aktyviai praeivius reketuojančių valkatų, o ir anaiptol ne paties kruopščiausio viešųjų erdvių tvarkymo ir formavimo, kitoks vaizdas stebina. Naujas Mitologinių skulptūrų parkas Balsiuose kaip tik ir pagrįstas bendruomenišku gyvenimu. Kultūrinės poilsio zonos idėja nebuvo nuleista „iš viršaus“; patys Balsių gyventojai tapo parko mecenatais, aukodami ne tokias jau mažas (turint omenyje praktiniu požiūriu gana efemerišką lėšų panaudojimą) pinigų sumas, svariai prisidėdami prie pagrindinio projekto finansavimo. Todėl socialiniai šio parko kūrimo aspektai ne mažiau įdomūs nei skulptūrų meniškumas, teritorijos planavimas, struktūra.

Pagoniškų baltų dievybių vardais Balsius prieš keletą dešimtmečių „pakrikštijo“ Norbertas Vėlius. Šiame Vilniaus pakraštyje įsikūrusiame rajone jų aptiktume aibę - tai Žilvino, Austėjos, Bubilo, Kaukų, Laimos, Aitvarų, Ugnies bei daugelio kitų mitologinių būtybių ir reiškinių pavadinimų gatvės. Šiandien etimologinės aplinkybės ir keletas iniciatyvių vietos žmonių čia formuoja autentišką viešąją erdvę, įprasminančią ir senosios, baltiškos pasaulėvokos simbolius.

Trumpa parko istorija: 2008 m. pavasarį menininkai viešai pakviesti dalyvauti tarptautiniame Balsių granito skulptūrų simpoziume; tų pačių metų rudenį parkas įšventinamas ritualu, kurį atliko vyriausias Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas ir baltų etnokultūros puoselėtojai. Renginio metu pristatytos pirmosios parko skulptūros - Sauliaus Širvinsko „Žilvinas“, Kęstučio Musteikio „Alkas“ ir latvio Karlio Ile's „Austėja“.

Nors žiemą parkas atrodo ne itin išvaizdžiai, sniegui nutirpus čia bus galima pasivaikščioti plastiškai vingiuojančiais, trinkelėmis grįstais takais, greta kurių svetingai siūlo prisėsti originalių formų ąžuoliniai suolai (autoriai - Gediminas ir Mykolas Piekurai, Rytas Jonas Belevičius, Arvydas Ališanka ir kiti). Skulptūriniai akcentai derinami su žaliaisiais plotais, didele veja, medžių grupėmis, kurie kol kas tėra jauni sodinukai. Daugiau nei 2 hektarų ploto Balsių viešąją poilsio-kultūros zoną projektavusio architekto Eduardo Lozuraičio sumanymu čia pritaikytas peizažinio parko principas. Atsisakant griežtos simetrijos, siekiama parko lankytojams ne tik suteikti progą maloniai pasivaikščioti, pramogauti, žaisti, bet ir netikėtai „atrasti“ laisvai išdėstytas skulptūras, simbolizuojančias vieną ar kitą pagonišką dievybę.

Jei ne ši parko salelė individualių namų gyvenvietės „vandenyne“, šioji, ko gero, panėšėtų į nykoką daugmaž vienodo ploto sklypų masyvą, kokių sostinės pakraščiuose - daugybė. Namas prie namo, tvoros, tvarkingos asfaltuotos gatvelės. Kita vertus, gerai pažįstant šį nuošalų sostinės rajoną, sunku apie jį kalbėti objektyviai.


Dabartiniai Balsiai - eklektiškas architektūros stilių margumynas - nuo negausių minimalistinių statinių iki improvizuotų bokštų, pilių, tvirtovių. Ko gero, ne per daug skambu šį rajoną vadinti prestižiniu, patraukliu. Tai liudija nekilnojamojo turto kainos ir daugmaž nusistovėjusi prielanki vilniečių nuomonė. Tuo tarpu ne taip seniai čia plytėjo vietos kolūkio rugių laukas, per kurį reikėjo irtis, norint greičiau patekti į anuomet gana atokius kolektyvinius sodus. Po rugius nuolat braidydavo sodininkės, skindamos iš tolo mėlynuojančias rugiagėles. Taigi pakitusi vietovė simbolizuoja pastaraisiais dešimtmečiais įvykusias permainas - nuo ideologijų kaitos iki radikalaus gyvenimo būdo, pasaulėvokos lūžio. Svarbu ir tai, kad Mitologinių skulptūrų parkas ne tik, skambiais žodžiais tariant, atliepia „darnios urbanistinės plėtros“ principus, bet ir tarsi atiduoda duoklę itin „skulptūriškai“ kultūros, istorinių paminklų gausa išsiskiriančiai Vilniaus ir jo priemiesčių zonai, pradedant miškuose išsibarsčiusiomis Kalvarijų koplyčiomis, tiesiai Nerin žvelgiančiais Trinapolio vienuolyno bažnyčios bokštais, Verkių rūmų ir parko kompleksu, Jeruzalės skulptūrų sodu, baigiant Europos parku. O juk vykstant į pastarąjį, paprastai važiuojama pro Balsius. Tad skirtingo kalibro ir paskirties skulptūrų „telkiniai“ galbūt ilgainiui taps patraukliu pažintiniu turistiniu maršrutu.

Reikia išvardyti Mitologinio skulptūrų parko privalumus ir vertes, bet žerti vien pagyras - ne visai teisinga. Rytas Jonas Belevičius, vienas parko idėjos autorių, projekto kuratorių, pabrėžia, kad skulptūrų kompleksas dar tik kuriasi; ateityje organizuojant simpoziumus viešosios erdvės akcentų turėtų atsirasti ir daugiau, o pati teritorija taps gražesnė, dailiau apželdinta. Konkreti „siaura“ skulptūrų tematika šiuo atveju mažai lemia plastikos, formos, išraiškos dalykus. Čia įkurdinti darbai turi nemažai „simpoziuminio“ atspalvio neigiama prasme - skubotumo, tam tikrų eklektiškumo apraiškų. Net trys čia jau esančios skulptūros skiriasi kaip dangus ir žemė - gana realistiškai Austėjos pavidalą traktuoja latvių menininkas, tuo tarpu Kęstučio Musteikio „Alką“ ir Sauliaus Širvinsko „Žilviną“ galėtume vadinti architektūriškais, kartu - interaktyviais darbais. Pirmasis - su ertme, į kurią įsibruktų ir suaugęs žmogus, antrojo ritmiška metalo ir masyvių akmenų pynė vilioja vietos vaikus, kurie tiesiog bėgioja ekspresyvia grandine, sunkiems luitams sukantis po kojomis. Solidžių granitinių formų pašonėje - mediniai suolai, kurių formos ne visuomet akivaizdžiai tinka parkui pagal tematiką - pavyzdžiui, kaip su ja susijęs šmaikštus, didžiulį saldainį puošniu popierėliu primenantis suolas? Žinoma, parko paskirtis universali, kur kas platesnė nei vien memorialinis senųjų dievybių įamžinimas, bet net jo pavadinime ši sfera aiškiai pabrėžiama.

Kad ir kaip ten būtų, pamąstymus apie Mitologinį skulptūrų parką Balsiuose vis vien norisi baigti pagyrimais… Galbūt jis toks ir bus - margas, įvairus, bet autentiškas, turįs specifinę dvasią ir nuotaiką. Gerai, kad vietinių žmonių bendruomenėje gyvas noras puoselėti savo aplinką, kurti demokratišką erdvę. Gerai, kad tai itin vilnietiškas meno darinys, žymintis vietos specifiką, besisiejantis su aplinkiniais kultūros, istorijos paminklais, kartu - aliuzija į planingą urbanistiką, humaniškus architektūrinius sprendimus.

* * *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.