Filmo scenarijus paremtas trumpa F. Scotto Fitzgeraldo istorija tuo pačiu pavadinimu. Istorija tikrai trumpa - perskaitoma gerokai greičiau, nei peržiūrimas filmas: einant jo žiūrėti reikia nusiteikti beveik trijų valandų seansui. Mat scenaristas Ericas Rothas kartu su režisieriumi nuoširdžiai pasistengė, kad žiūrovas nepamestų siūlo galo - Bendžamino Batono laipsniško brendimo (arba atvirkščiai) dramos.
Beveik visada atsitinka taip, kad literatūrinių kūrinių ekranizacijos nepasiteisina. Šis kartas - ne išimtis. Visų pirma, tai ne geriausias Fitzgeraldo kūrinys, be to, buvo sukurptas, kai rašytojui desperatiškai reikėjo pinigų, ir po ilgų klaidžiojimų įdėtas į vieną iš laikraščių. Populiarumo ši istorija tikrai tuomet nesusilaukė, o pats Fitzgeraldas ją vadino labai juokinga. Antra, filme teksto ironijos nejusti nei kvapo - o viskas įvyniota lyg į rožinę cukrinę vatą. Kad ir, pavyzdžiui, tokių momentų, kai Fitzgeraldo ką tik gimęs Batonas skundžiasi tėvui dėl amžinai ligoninėje rėkiančių kūdikių ir piktinasi pienu, kurį jam kiša slaugės. Namuose, nesant tėvui, Bendžaminas mėgsta skaityti enciklopedijas ir rūkyti tėvo cigarus.
Aišku, tokie rašytojai kaip Fitzgeraldas leido sau daug daugiau, nei į mases orientuoti filmo kūrėjai. Ericas Rothas apsidraudė paėmęs tik kūrinio pavadinimą ir jaunėjimo procesą, o režisierius teigė išvis neskaitęs originalo, tik Rotho scenarijų, kuris nė nemanė kurti komedijos, o norėjo kažko, jo žodžiais tariant, prasmingesnio. Tačiau prasmingumo paieškos, gilinimasis į jį dažnai virsta sentimentalumu. Taip ir atsitiko su šia Bendžamino Batono istorija. Fitzgeraldo pavaizduotų atšiaurių santykių tarp tėvo ir Bendžamino, po to tarp jo ir sūnaus, atšalusių jausmų žmonai filme iš viso nėra. Atvirkščiai, kai tėvas palieka ką tik gimusį Batoną ant senelių prieglaudos laiptų, jis gyvenime nebepatiria jokio atšiaurumo. Filmas nebūtų holivudiškas, jei Bendžaminas „atsitiktinai“ nebūtų paliktas geriems juodaodžiams. Ne ką blankesnė už jaunėjimo temą ir meilės tema - senoj jaunystėj Batonas pamato ją - dvylikametę Deizę. Jų susitikimai ir išsiskyrimai primena muilo operas, priverčiančias žiūrovą įsijausti ir kartu išgyventi tas jausmingas akimirkas. Galiausiai jie susilaukia dukters, tačiau Bendžaminas, nuolat jaunėdamas, palieka jiedvi ir vėl pasivaidena jau būdamas beveik paauglys. Toliau pabaigą galima tik nuspėti. Visa Bendžamino istorija išskaityta iš jo dienoraščio, kurį jau mirties patale gulinti Deizė duoda suaugusiai ir ją slaugančiai jų dukteriai ir kuri, beje, tik tada (!) sužino, kas tikrasis jos tėvas...
Gana linksma pasirodo filmo pradžioje atgal einančio laikrodžio, pakabinto traukinių stoty, metafora. Jį sumontuoja aklas meistras, taip vildamasis pasukti laiką atgal ir susigrąžinti kare žuvusį sūnų bei visus sugraudinti. Linksma ne dėl žuvusio sūnaus, o dėl to, kad taip scenarijaus autorius norėjo paaiškinti paprastiems žiūrovams, kad nuo tos akimirkos istorijos laikas eis atgal. Kad šis epizodas visiškai neiškristų iš konteksto, laikrodžio istoriją Rothas įdėjo į merdėjančios Deizės lūpas, tad belieka į tai žiūrėti atlaidžiai - gal tai jos haliucinacijos, o gal ir ne, bet taip žiūrovai įvedami į magišką Bendžamino pasaulį.
Filmu tikrai norėta aprėpti daugiau, nei savo tekstu siekė Fitzgeraldas. Pavyzdžiui, ne tik priversti žiūrovą susimąstyti apie gyvenimą kitaip, jei visa pradėtų eiti atbuline tvarka; arba kodėl mūsų kūnai biologiškai gyvenime užprogramuoti judėti į priekį, o apie gyvenimą galvojame gręžiodamiesi atgal? Režisieriui bei scenaristui norėjosi ir dar daugiau - paliesti ir žmogaus teisių temą bei pasirinkimo galimybę. Ir galų gale pranašiškai priminti, kad mes visi priklausome nuo paslaptingosios Lemties. Žodžiu, šios sakmės intencijos perdėm dramatiškos. O Fitzgeraldas viską matė paprasčiau: „Viskas aptemo - ir jo baltas lopšys, ir blankūs veidai aplinkui, ir šiltas bei saldus pieno kvapas suvis išbluko iš jo atminties.“