Richardo Yateso romanas ir Samo Mendeso filmas „Revolutionary Road“ lietuviškai pavadintas „Nerimo dienos“. Labiau nevykusio pakaitalo šeimyninei dramai nesugalvosi. „Revoliucijos kelias“, matyt, netiko mūsiškei rinkodarai ne tik dėl intrigos stokos, bet ir dėl nepageidautinų asociacijų - nebereikia mums tų revoliucijų.

Tuo tarpu tai tik nekaltas vietovardis, nurodantis veiksmo vietą. Pusiau kaimą, pusiau miestelį, o tiksliau, pakelę, kur išsirikiavę dailūs balti mediniai nameliai. Vienaaukštė Amerika. Matyta kine daugybę kartų, tokia pati, kaip ir debiutiniame Samo Mendeso filme „Amerikos grožybės“, 1999 m. iškart pelniusiame „Oskarą“.

Naujasis režisieriaus filmas iš esmės apie tą patį - kas slypi už to dailaus fasado? Tik intonacija kita. „Amerikos grožybės“ nestokojo satyrinių spalvų, „Nerimo dienos“ linksta į rimtą neišsipildymų dramą, nors filmo siužetą irgi lemia nebrandūs jausmai, egoizmas ir žmogiškoji tuštybė.

Filmas sukurtas kadaise populiaraus, 1961 m. parašyto romano motyvais, bet jo scenarijus labiau primena pjesę dviem aktoriams, tarkime, Edwardo Albee „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kurią kadaise kine puikiai suvaidino Elizabeth Taylor ir Richardo Burtono duetas. Tokia pati nuolatinė santykių įtampa, netikėti audringi emocijų proveržiai, tik „Nerimo dienų“ siužete nėra rafinuotos psichologinės dvikovos kaip intelektualioje Albee pjesėje. „Nerimo dienų“ Eipril ir Frenkas Vyleriai - paprasta, jei ne banali pora, netikėtai suvokianti savo egzistencijos beprasmybę. Sakytum, niekuo nepasižyminti istorija, įdomi tik dėl fenomenalios aktorių vaidybos. Na, žinoma, ne paskutinėje vietoje ir režisieriaus, beveik nepastebimai modeliuojančio šią dramą, meistrystė. Savo žanru „Nerimo dienos“ šiandien retas ir nemadingas filmas, neatsitiktinai jo veiksmas rutuliuojasi „tolimais“ 1955-aisiais. Tačiau savo stiliumi jis ne pabrėžia, o prigesina retro elementus, tarsi priartindamas siužetą prie nūdienos.

Taigi, pusiau kaimas, pusiau miestelis Niujorko traukos zonoje. Automobiliu iki geležinkelio, traukiniu iki Centrinės stoties - tai kasdienis Frenko maršrutas pakeliui į nemėgstamą darbą, kas, beje, ir padeda išlaikyti šeimos lizdelį Revoliucijos kelyje, kuris Eipril yra kalėjimas ir kankynė. Ji svajojo tapti aktore. Jis per daug nesvajojo, nors Eipril pasirodė, kad yra svajotojas. Bet jo irgi nedžiugina mintis, kad gyvenime viskas jau buvo, kad jis, kaip ir tėvas, baigs savo dienas būdamas to paties „Knox“ koncerno klerku.

Svajotoja ištekėjo už menamo svajotojo. Drauge juodu beveik dešimtį metų. Sugyveno du vaikus, mergaitę ir berniuką, kurie, pasirodo, jų ryšio nesutvirtino. Kada prasidėjo irimas? Gal tada, kai galutinai paaiškėjo, kad su aktoryste nieko neišeis. Filmas neieško priešistorės ir pradeda nuo tos akimirkos, kai griūtis nebeišvengiama. Nors abiem, o ypač Eipril, atrodo, kad dar įmanoma kažką pakeisti.

Bevartydama senas nuotraukas, Eipril griebiasi iliuzijos viską pradėti iš pradžių. Ir ne bet kur, o Paryžiuje, kur Frenkas nusifotografavo tarnaudamas kariuomenėje. Ten nebebus Revoliucijos kelio, nebebus kasdienybės pančių, rutinos. Ten ji dirbsianti, o Frenkas galėsiąs ieškoti tikrojo pašaukimo. Ir Frenkas pasiduoda šiam žmonos entuziazmui, nors sumanymas, anot jo kolegų, neatrodo labai realistiškas. Ir tikrai jis primena Čechovo herojų kalbas, kuriomis širdies gilumoje netiki jie patys.

Bet gal mūsų gyvenimas ir yra šis žaidimas iliuzijomis. Tikėjimas, kad priekyje kažkas dar mūsų laukia. Bent jau iki tam tikro amžiaus, o filmo herojams - trisdešimt. Blaiviai dalykus mato tik psichiatrinės ligoninės pacientas Džonas Givingsas, elektrošoku sutramdytas buvęs matematikas, kurį kaimynystėje gyvenantys seni tėvai kartais atsiveda pas Vylerius „socializuotis“. Jis nevengia stačiokiškai klausti ir daryti išvadas, kas nėra įprasta padorioje draugijoje. Jo komentarai jei ne paspartina įvykius, tai bent padeda filmo herojams suvokti savo jausmus. Nors negali atsikratyti įspūdžio, kad ši istorija galėjo baigtis ir kitaip, t.y. niekaip. Tarkime, kaip Džono Givingso tėvams, nugyvenusiems ilgą „laimingą“ gyvenimą.

„Nerimo dienos“ įtikinamos pirmiausia aktorių vaidybos dėka. Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio, prieš dešimtmetį susitikę „Titanike“, čia demonstruoja brandų talentą ir subtilų partnerystės jausmą, jiems puikiai antrina Džoną suvaidinęs Michaelas Shannonas. Kate Winslet už Eipril vaidmenį jau gavo „Aukso gaublį“, o Michaelas Shannonas neatsitiktinai nominuotas „Oskarui“ už antro plano vaidmenį.