7 meno dienos

Visų pirma, kas jis toks? „Nedidelis tyrimas", jo paties žodžiais tariant (be abejo, Google), parodo, kad tai kritiškas ir sarkastiškas, neva „naujovišką požiūrį turintis" kelionių įspūdžių autorius, ne tik niekaip nesusijęs su kultūra, bet ir savo tekstuose kitas šalis vertinantis pagal Anglijos-Amerikos, kaip „visatos centro", kriterijus bei demonstruojantis pokolonijinio keliautojo aroganciją. Kodėl reikėjo kviesti būtent jį? Argi nėra kitų korespondentų? Kam dovanoti arklį stomatologui, ir dar tikėtis, kad nežiūrės į dantis? Gal geriau padovanoti jį jojikui? O dar geriau - arklių mylėtojui.

Ar mūsų viešųjų ryšių specialistai, Anglijoje reklamuodami Europos kultūros sostinę Vilniuje, atsižvelgė į tai, kaip skeptiškai ir ironiškai šioje šalyje žiūrima į tokius europietiškus ir, jų akimis, lygiaverčius renginius kaip Eurovizija ir Europos kultūros sostinė? Anglijos žiniasklaida jau visas ausis išūžė apie tai, kaip anglai „nežiūri į šitą reikalą rimtai", kitaip nei „naujosios Europos teritorijos". Ir ne tik dabar - metai iš metų anglų televizijos komentatoriai, taigi ir žiūrovai, linksminosi ir kikeno, stebėdami ir komentuodami Euroviziją. Todėl visiškai nenuostabu, kad perdėtas mūsų gyrimasis, utopiniai planai ir tikslai bei ne vietose sudėti akcentai iškeliant Europos kultūros sostinės svarbą britams gali atrodyti juokingai. Gal, norint juos sudominti, vertėtų jiems visa tai pateikti šiek tiek kitu kampu? Juk sakinio iš ŠMC parodos aprašymo, kad „paroda taip pat ironiškai komentuoja faktą, jog Europos kultūros sostinėje atsidūręs menas iš Stambulo, Niujorko, Sidnėjaus ir Taipėjaus yra pateikiamas kaip periferinis", reporteris „nepastebi" greičiausiai ne tik dėl to, kad tokia ironija jo intelektui per sudėtinga - iš kultūros projekto Vilniuje jis paprasčiausiai nesitiki ironijos.

Anglijos gyventojai nemėgsta žiemos. Tiesiog nekenčia. Vieni apsimeta, kad žiemos pas juos tiesiog nėra, o kiti visą laiką kalba, kad reikėtų keltis gyventi į šiltesnius kraštus (niekada neišsikelia - kalbos ir lieka kalbomis). Kai tik temperatūra nukrenta žemiau dešimties laipsnių šilumos, anglai choru pradeda verkšlenti, koks nepakenčiamai šaltas oras. Įsigyti šiltų drabužių jiems tiesiog neateina į galvą, nes juk „žiemos nėra ir negali būti". Taigi, atsivežus korespondentą į patį žiemos glėbį, ar nereikėtų jo morališkai paruošti, išaiškinti ir kažkuo konkrečiai parodyti, koks savaip žavingas gali būti šis metų laikas? Antraip net ir normalių metų laikų egzistavimas atvykėliui iš Anglijos atrodo kaip dar vienas, ir būtent kultūrinis, Vilniaus trūkumas.

Ir apskritai, ar pati pirma metų savaitė iš tiesų buvo geriausias laikas atsivežti korespondentą, kai dar taip mažai kas vyksta? Fejerverkais, net ir labai gražiais, britų tikrai nenustebinsi. Ką dar jam parodėme Vilniuje? Tuščią ŠMC ir kažkokį nusususį naktinį klubą. Kas sugalvojo Vilniuje, kur naktiniai klubai dar tik užuomazgos stadijoje ir iki šiol niekada nebuvo kultūringų žmonių laiko praleidimo vieta, rodyti šią „atrakciją" žmogui iš Londono - miesto, kuriame jau labai seniai ir bene labiausiai pasaulyje (gal tik po Niujorko) išvystyta klubų kultūra? Iš anksto praloštas ėjimas. Be to, ar taikome į bernvakarių šventėjus, ar į kiek kitokia kultūra besidominčius turistus, norinčius atrasti ką nors naujo, o ne vien pasilinksminti? Ar ne svarbiau mūsų spektakliai, teatrų premjeros, klasikinės muzikos koncertai, kurių šis svečias, atrodo, nepamatė nė vieno? Kam rodyti atvykėliui „alternatyvą" (Užupį), jeigu jis nematė nieko, kas yra ne alternatyva? O gal toks ir buvo organizatorių tikslas - parodyti, kad pas mus kol kas nieko nėra? Ko gero, ne be palydovų iš Lietuvos pagalbos (sąmoningos ar ne) korespondentas suprato ir papasakojo savo straipsnyje, kad Vilnius - tai „kaimo diskoteka", sustingusi provincija, vis dar tūnanti „niūriame sovietinės praeities šešėlyje", kur iki šiol nebuvo jokios kultūros, ir tik Europos kultūros sostinės titulas ištrauks juos iš šitos nykios duobės, tą kultūrą sukurdamas. Tuo pačiu metu Oskaras Koršunovas apdovanojamas Prancūzijos meno ir literatūros ordinu. Straipsnio autoriaus arogancija, patronuojantis tonas, Lietuvos, tarsi buvusios kolonijos, vadinimas „teritorija" gali piktinti, bet ne mažiau piktina ir toks VEKS'o susisvarbinimas visos Lietuvos kultūros fone bei nesugebėjimas išnaudoti mūsų stipriųjų savybių, užuot pūtusis kaip varlei prieš bulių. Ar tokia pozicija nedaro mūsų dar didesniais provincialais, ypač Europos akyse? Ar nenaudinga būtų atidžiau pažvelgti į save: kur mūsų prioritetai, kokias meškos paslaugas mums daro mūsų viešieji ryšiai ir kokiame mėnulyje gyvena mūsų „įvaizdžio kūrėjai"? Kam reikia, kad „kiekvienas žmogus būtų kultūros kūrėjas"? Tegul ją kuria talentingiausieji. O jei Europos kultūros sostinė - ne vien šalies vidaus reikalas ir tikimės pritraukti turistų, VEKS šūkis turėtų būti ne „deelitizuoti aukštąjį ir devulgarizuoti žemąjį meną", ne paversti Vilnių „pasaulyje žinomu šiuolaikinės kultūros traukos centru" (juokaujat?), o bent jau „parodyti Lietuvai Europos kultūrą, o Europai - Lietuvos kultūrą". (Šį šūkį dovanoju, leidžiu naudoti, autorinių teisių ir užmokesčio nereikalausiu.)

„The Independent", 2009 sausio 25 d.

Vilnius įstojo į Europos kultūros klubą

Naujųjų metų naktį, laikrodžiui išmušus dvylika, kultūra persikėlė iš Liverpulio į Vilnių. Praėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje Europos kultūros sostinės titulas, be abejonės, pabarstė Liverpulį blizgučiais, bet naujosios Europos teritorijose į tokį pripažinimą žiūrima daug rimčiau. Net ir praėjus aštuoniolikai metų po nepriklausomybės, tai proga išnirti iš niūraus sovietinės praeities šešėlio. Kultūros sostinė - tai nepriklausomybės talismanas; kaip Baltijos šalių valstybingumo simbolis, savo svarba jis beveik prilygsta pergalei Eurovizijoje.

Iki tarptautinio lygio kultūros Lietuvai, atrodo, toli. Visų pirma, kiek Lietuvos kultūros žymūnų galite išvardinti? Taip iš karto nė vienas neateina į galvą. Nedidelis tyrimas atskleidžia, kad smuikininkas Jascha Heifetzas gimė Vilniuje. Toliau - menkai tesusiję Leonardas Cohenas, Bobas Dylanas, Philipas Glassas, Seanas Pennas ir net Johnas Gielgudas, kurių šeimos kilę iš Lietuvos. Beveik visos jos - žydų, o nuo Antrojo pasaulinio karo laikų žydai turėjo pakankamai priežasčių nesijausti lietuviais.

Gal būtent dėl pasaulyje žinomų vardų nebuvimo čia atvykus pirmiausia susidaro įspūdis, kad Vilnius teikia prioritetą kitų šalių kultūrai. Mano viešbutis vadinasi „Šekspyras", kambariai jame pavadinti Dickenso, Joyce'o, Wilde'o ir kt. vardais; čia yra prancūzų (Rousseau), rusų (Tolstojus) ir amerikiečių (Hemingway'us). Jei čia ir yra Lietuvos literatūros genijus, jo ar jos vardu pavadintas kambarys turbūt užkištas palėpėje.

Vėliau draugas nukreipia mane į vieną iš populiariausių miesto klubų - jis vadinasi „Pabo latino"; suprask, angliška aludė su Lotynų Amerikos prieskoniu. Kitaip sakant, mes Havanoje prie Temzės. Lauke 4 laipsniai šalčio ir bet kur, kur rasi bent kiek šilumos ir spalvų, geriau nei apledėjusi gatvė. Tačiau tik iš bėdos.

Klube leidžiamos Lotynų Amerikos muzikos repertuaro skalė - nuo saldžios iki banalios, nuo Enrique Iglesias iki „Gipsy Kings". Šokėjai šoka lyg pašėlę, bet, atrodo, labiau tam, kad nesušaltų, nei tam, kad parodytų klasę. Matyti, kad niekas čia nepasivargino išmokti salsos žingsnių, bet visiškas nemokšiškumas netrukdo kai kurioms poroms mėginti demonstruoti sudėtingus judesius. Prie mano akių ne vienas entuziastingas šokėjas įvairuoja savo šokių partnerę į baldus. Tikra kaimo diskoteka.

Vilnius turi didžiausią senamiestį Rytų Europoje, bet, palyginti su kitomis Baltijos šalių sostinėmis, Talinu ir Ryga, jis atrodo mieguistas. Nepaisant lietuviškos, lenkiškos, rusiškos ir žydiškos kultūrų mišinio, mieste juntamas provincialumas. Europos kultūros sostinė turės nemažai nuveikti. Per šiuos metus žadama 900 renginių, o projekto reklama (amebiška dėmė su keturiomis ataugomis) matoma visur. Organizatoriai tikisi pritraukti tris milijonus lankytojų.

Tačiau, man besilankant, girdėti kalbos apie didžiulį organizatorių biudžeto apkarpymą, nuo 40 iki 29 milijonų litų, ir nežinia, kaip tai paveiks visą programą. Kol kas labiausiai apčiuopiamas projektas - tai dailininko iš Gruzijos Niko Pirosmanio paroda Lietuvos dailės muziejuje.

Oficialiame kataloge vadinamas „gerai žinomu" ir „neįtikėtinai unikaliu", Pirosmanis man yra naujiena. Šis naiviojo stiliaus tapytojas primena man, iš dalies dėl paveikslų turinio, Chagallą. Nors keturios parodos salės nei dydžiu, nei populiarumu neprilygsta Klimto parodai, kurią praėjusiais metais sugebėjo pasiūlyti Liverpulis, vis dėlto tai maloniai praleista valanda. Pirosmanis tapė paprastus kaimo gyvenimo vaizdelius, daug žvėrių ir daug vyrų, neįtikėtinai panašių į Staliną. Viename gerokai gąsdinančiame paveiksle atrodo, kad keturi Stalinai su prašmatniais ūsais lėbauja aplink stalą.

Lėbavimas, regis, yra ir pagrindinė konstitucinė visų piliečių, gyvenančių bohemiškame rajone už mažesniosios iš dviejų miesto upių, pareiga. Ženklas ant tilto skelbia, kad šis rajonas, vadinamas Užupiu, yra nepriklausoma respublika. […] Jų meno centre pamatau šiek tiek respublikos „refjuznikų" meno, kaip antai: rastafariečio portretą su žolės suktine ir skulptūrą su grupe plastilininių Kalėdų Senelių, besisukančių ratu ant patefono. Remdamasis jų konstitucija pasinaudoju savo teise nieko nesuprasti.

Klampoju per sniegą vingiuotomis akmeninėmis gatvelėmis pilkos ir juodos šviesos fone, galvodamas, ar kultūra tikrai gali suartinti žmones. Šiuolaikinio meno centre, nuostabioje didžiulėje parodų erdvėje buvusiame sovietiniame pastate, ruošiamas kitas Kultūros sostinės renginys. Ši paroda reklamuojama kaip „5 kontinentai, 10 bienalių, 20 menininkų" ir pavadinta „Bendruoju kodu". Joje dalyvaus menininkai iš viso pasaulio.

Likus savaitei iki atidarymo, parodoje nėra į ką žiūrėti, išskyrus švarią baltą milžiniškų galerijos erdvių tuštumą. Tačiau aiškiai justi laukimo ir jaudulio nuotaika. Vienoje salėje darbuotojai stato namelį; ant kitos sienos vietiniai dailės studentai kuria freską, įkvėptą sovietinių laikų propagandinės sieninės tapybos; o rūsyje aptinku Kate Rhode, menininkę iš Melburno (Australija), apsuptą krūvos veltinio, putplasčio, klijų tūtelių ir blizgučių. Ji siuva ir klijuoja nuostabius mažučius žvėrelius į instaliaciją, kurią apibūdina kaip „psichodelinį gamtos muziejų".

Nors ji iš Melburno už devynių tūkstančių keturių šimtų mylių, Kate paaiškina, kad ją įkvėpė miestas, kuriame yra dabar. „Mane domina Vilniaus baroko architektūra, taip pat ir Lietuvos pagoniška istorija bei tradicijos, gerbiančios gamtą."

Kai po savaitės paroda bus atidaryta, jos nepamatysiu, nes manęs čia jau nebus, bet tam tikra prasme ji negali nepasisekti. Kaip parodos aprašyme skelbia kuratorius, miestas, tapęs kultūros sostine, galėjo pakviesti dvidešimt menininkų sukurti šiai parodai didelius darbus, ir Vilnius tapo „pasauliniu meno kūrimo ir platinimo terminalu".

O tai nemenkas rezultatas mieguistam Baltijos užkampiui.

Sankha Guha