Kur gynyba, o kur puolimas?

Monika Krikštopaitytė




„Arkos" galerijos nekritikuosiu, nes norėdama būti teisinga turėčiau barti Dailininkų sąjungą už tai, kad tobuloje vietoje esanti galerija nėra laikoma gera nei savo būkle, nei parodų kokybe, ir už tai, kad sąjungos narių skaičius tampa našta, o ne privalumu. Dar už inerciją ir kolektyvinius sprendimus, kurie žlugdo geras idėjas ir jų pačių kūrybinį potencialą. Tik norisi tikėti, kad pasikeitimai pačioje sąjungoje persikels ir į parodinį gyvenimą. O dabar užsimerkiu ir matau tik tai, kas man įdomiausia. Šįkart - Ričardo Bartkevičiaus tapybą.

Jam skirta viena salė ir truputis koridoriaus. Gaila, kad tiek mažai. Esu tikra, kad gesto tapybos atstovams tenka dažnai treniruotis, nes kūnas reikalauja nuolatinio lavinimo, todėl rodyti tikrai būtų ką, net griežtai atsirinkus. Toks Bartkevičiaus darbų kiekis tik sužadina apetitą, mat jo tapyba yra serijinė ir skleidžiasi žingsniais. Galvoje turiu gal net labiau ne pasikartojančius motyvus (kaip kad medžioklės laimikis, tortai ar kiti dalykai), o tai, kad dauguma tapytojo darbų sudaro vientisą sistemą ir norint ją suvokti reikia kritinės masės. Taip, yra kūrinių, kurie patys sau visiškai pakankami. Pavyzdžiui, „Žmogus su degtuku" (2008 m.). Ir kiti po vieną gali būti. Kodėl gi ne? Tik man asmeniškai smagiausia yra Bartkevičiaus kūrinių logika. O šioji akivaizdesnė didesnėje kompanijoje.

Kaip parodė neseniai vykusi toje pačioje „Arkos" galerijoje apžvalginė tapybos paroda, Lietuvoje tapytojų apstu (dar tiek ir daugiau jų parodoje nedalyvavo). Kitaip ir būti negali, nes tapybos specialybė visuomet buvo paklausi. Tik po šiuolaikinio meno (visiems tarsi ir aišku, kas tai yra, nors, manyčiau, reiktų klausti ir klausti - kas, po galais, tai yra?) bumo 9-ajame dešimtmetyje daugelis pritilo. Būtų net įdomu pabandyti juos suklasifikuoti. Manyčiau, nemaža dalis liko prie abstrakcijų. Šalia metafizines klampynes liūliuojančių, tyliai medituojančių grandų šliejasi visa plejada kuriančių tiesiog tuščias abstrakcijas, kur, regis, yra ir spalvų dermė, ir kompozicija, tik pasakyti, bėda, nėra ką. Kaip tik todėl daug patikliau žvelgiu į šių dienų tapybą, kurioje vis dėlto kažkas pavaizduota. Kad ir taurelė, degtukas ar pistoletai, kaip Ričardo Bartkevičiaus drobėse.

Įtariu, kad būtent šis lengvabūdiškumas ir padeda jam „įsirašyti" į šiuolaikinio meno kontekstą. Mat tuomet aš galiu kalbėti apie šiuolaikinį diskursą. Pavyzdžiui, paminėti kad ir kiek pavalkiotą psichoanalitiko Lacano teoriją apie tai, kad čia ne tik mes stebime pasaulį, o ir šis grėsmingai spokso į mus. Mes esame ne žiūrintieji, o atvirkščiai - apžiūrimieji.

Bartkevičiaus paveiksluose daiktai pozuoja įžūliai, nes patys to išsireikalavo. Žaislų dėžė, tortas, morkos ir kiti turbūt įkyriai žiūrėjo į tapytoją, kaip į Lacaną spoksojo skardinė dėžutė iš ežero dugno. Menininkui neliko nieko kito, tik tas „šmutkes" nutapyti, kad apsigintų. Gynybos metafora dar labiau pritinka turint galvoje, kad Bartkevičiaus tapyboje toks svarbus yra gestas, t.y. rankos judesys, mostas. Kartais paveikslą tesudaro vos keli tikslūs potėpiai, iš kurių galima puikiausiai suprasti vaizduojamą situaciją. Beveik persižegnojimas nuo piktųjų dvasių. Arba tikslių kovos meistro smūgių išklotinė erdvėje. Norint grįžti prie labiau psichologinio paaiškinimo, Bartkevičiaus tapyba kiek primena vaikų kūrinius. Sakoma, kad vaikai vaizdavimą irgi naudoja baubams suvaldyti. Tokiu atveju taip lengvabūdiškai atrodę šakutė su dešrele ar „Napoleono" butelis nuskamba kiek pavojingiau.

Kita vertus, buitiški Bartkevičiaus motyvai gali būti įvardyti kaip puolantys (negatyvūs jo atžvilgiu) dar ir todėl, kad istoriškai naminiai rakandai laikomi moterų sfera. Kaip čia dabar vyras tapo „bobiškus" dalykus? Kaip, kaip? Piktais kirčiais, demonstruodamas neeilinį talentą ir apsimesdamas, jog tai tėra fliuksiškas žaismingumas. Apžiūrėjęs kelis tapytojo sukurtus moterų atvaizdus gali įsitikinti, kad (kaip ir daugelis gerų ir blogų lietuvių (ir ne tik) vyrų tapytojų) į jas menininkas žvelgia įtariai. Štai parodoje esančiame darbe „Madona" (2003 m.) potėpių kirčiai itin audringi. Spalvos ugningos it aitriosios paprikos, o pavidalas - lyg nemaloniai prausiančios galingos motinos glėbys, išlikęs atmintyje abstrakčiu pojūčiu. Šioje drobėje sunku atspėti, kuris potėpis gynybinis, kuris puolamasis. Tačiau stovėdamas priešais jautiesi lyg įsivėlęs į kruvinas muštynes.

Kitu kovos egzistavimo Bartkevičiaus tapyboje įrodymu laikyčiau menininko mėgstamos medžioklės temos pasikartojimą, kur jau atvirai matyti, kas puola, o kas bando gintis. Tai tarsi treniruotė tyrinėjant kitų kovas. Medžioklės scenos visada dinamiškos su ryškiai išreikštomis veiksmų kryptimis. Apžiūrėjus žmogystų kovas ir tuomet vėl užmetus akį į, tarkim, dešreles ir šakutes, net buitinė situacija atrodo daug intensyvesnė. Taigi kovos vyksta ne tik tarp objektų ir tapytojo, bet ir paveikslo erdvėje. Prisimerkus ir pamiršus, jog stovi ne prieš abstrakciją, kūrinyje lieka potėpių ir spalvų niautynės. Todėl išlikti abejingam Ričardo Bartkevičiaus tapybos akivaizdoje yra ganėtinai sunku. Paveikslai nemaži ir aktyvūs. Net pakankamai ramūs darbų pavadinimai, pavyzdžiui, „Nuogi medžiai" ar „Menininko šeima", neleidžia užsnūsti. Esi veikiamas, kartais net nebežinai, kaip jautiesi. Tai laikyčiau stiprios tapybos bruožu. Imi nebematyti papilkėjusių galerijos sienų, nublanksta parodos kaimynai. Jėgų iškrovos blykčioja paveiksluose kaip kovų vaizdo įrašo kadrai televizoriaus ekrane. Darosi vis sunkiau pasakyti, kuris veiksmas gynybos, kuris puolimo. Tai priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi. Kaip mąstysi: taktiškai ar strategiškai.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.