Apie spalvas muzikoje

Nerdinga Kučaitė
Ateina metuose laikas, kai didžiųjų švenčių paveiktas žmogus stabteli ir apsidairo. Šiuo stebuklingu metu, sako, burtai pildosi, žvėrys prabyla žmogaus balsu, o trys karaliai laimę dalija. Apie ką šiemet šnekučiavosi žvėrys, nežinau, bet galiu pasidalyti mintimis, kurias apmąstėme kartu su kompozitore, šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Raminta Šerkšnyte.



Kokie kompozitoriai sudaro Jūsų muzikinio gyvenimo pamatą?


Jų yra labai daug, ir visus juos vargu ar dabar išvardysiu... Pirmiausia man yra labai svarbi lietuvių muzika - tai natūralu, nes šioje šalyje esu gimusi ir augusi, ir lietuviška kultūra yra neatsiejama gyvenimo dalis. Ir nors profesionaliosios lietuvių muzikos istorija nėra labai ilga, bet per tą laiką buvo ir yra labai ryškių asmenybių. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika turėjo išskirtinės reikšmės, nes, mano nuomone, tai yra vienas pačių įdomiausių lietuvių kompozitorių, kurio kūryba (ypač vėlyvieji darbai) toli peržengė savo laiko ribas. Milžiniškos reikšmės turėjo Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio ir dar daugelio kitų muzika.

Na, o iš pasaulio kompozitorių ypač mėgstu Bachą, Mozartą, Rachmaninovą, Stockhauzeną, Ligeti, Ivesą...

Klausant Jūsų kūrinių juntama didžiulė kitų šalių muzikos įtaka, o tautiškumą nelabai lengva atpažinti. Kaip jis pasireiškia?


Lietuvybė man svarbi platesne prasme, nes esi neatsiejamas nuo aplinkos, kurioje augi. Man atrodo, Balys Sruoga taikliai įvardijo, kad „tautiškumas pirmiausia yra mąstymo specifika".

Taip pat Jus domina šiuolaikiniai popmuzikos atlikėjai, pavyzdžiui, Björk. Kaip visa tai suderinate?
Nieko nereikia derinti. Kaip ir dauguma žmonių, aš turiu daug įvairiausių interesų ir tikrai neužsisklendžiu vien klasikinėje muzikoje. O Björk muzika susidomėjau prieš gerą dešimtmetį ir iki šiol esu labai ištikima jos muzikos gerbėja. Jau nekalbant apie fantastišką balsą, neeilinius artistinius duomenis, Björk dainos išties yra aukščiausio profesionalumo lygio - turbūt daug kas iš jos galėtų pasimokyti įdomesnės ritmikos, harmonijos, melodijos, etc...

Koks Jūsų santykis su kitomis meno rūšimis?


Visos meno rūšys teikia daugybę inspiracijų. Van Gogho darbai įkvėpė tikrai ne vieną mano kūrinį. Ant rašomojo stalo nuolat guli Lao Dze ir Rabindranatho Tagore's poezija... Ypač mėgstu teatrą ir kiną, mano favoritai - Ingmaras Bergmanas, Aleksandras Sokurovas, Krzysztofas Kieúlowskis...

Teigiate, kad daugiausia kūrybiškumo yra gamtoje. Kaip suvokiate tą gamtos kūrybiškumą?


Kaip įvairovę. Gamtoje niekur nėra to, kas gaminama fabrikuose - masinės produkcijos. Gamtoje nieko nėra identiško - tik visko begalinės variacijos, o mums tereikia mokėti įsižiūrėti ir įsiklausyti, ir rasime neišsenkantį idėjų šaltinį... Mes galime išgirsti pačią plačiausią garsų skalę: nuo labai subtilių, kaip vos girdimas lapų šnarėjimas, vandens čiurlenimas, iki kurtinančio perkūno trenksmo. Apie spalvų įvairovę neverta ir kalbėti...

Jūsų teigimu, „kūrinys - tai pakylėta būsena, materializuota garsiniu pavidalu". Kaip apibūdintumėte šią būseną?


Tai, kas nekasdieniška. Deja, tai sunku „teoriškai apibrėžti" ar juo labiau racionaliai paaiškinti, tačiau tvirtai tikiu, kad gera muzika turi labai stiprų dvasinį lauką ir didžiulį poveikį klausytojui. Muzika yra tikrai daug daugiau negu vien tik partitūra. Juk apie puikų koncertą dažnai sakoma, kad muzika tiesiog užbūrė klausytojus. Daugelio šalių folklore transo būseną galėdavo sukelti vos kelios natos, keli ritminiai piešiniai. Muzikos poveikį analizavo ir analizuoja daugybė žmonių (užtektų tik prisiminti antikos filosofų traktatus apie muziką) - taip kad čia dabar turbūt neverta plačiau gvildenti šio klausimo.

Ką manote apie šiuolaikinius lietuvių kompozitorius? Ar jie siekia Jūsų minėto klasikinės muzikos tikslo?


Laimė, kiekvienas kompozitorius turi savo atskirus tikslus, taigi mus džiugina didžiulė muzikos įvairovė. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje kūrėjai stengiasi formuoti individualią kalbą ir skiriasi vienas nuo kito - man tai atrodo didelis mūsų šalies privalumas. Matyt, tai iš dalies nulėmė ir istorinės sąlygos - sovietiniais laikais talentingesni kompozitoriai turbūt sąmoningai ir kiekvienas savaip siekė priešintis „tarybinės muzikos" ideologijai ir nerašyti kūrinių a la Šostakovič. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekada taip ir nebuvo tam tikros „muzikinės ideologijos", siekiančios įteigti vienos ar kitos stilistikos pranašumą (tuo tarpu Vokietijoje ilgą laiką madas diktavo Darmštato mokykla, Prancūzijoje - IRCAM, etc.). Lietuviai laisvi ir nuo daugelyje šalių madingos stilistikos new complexity (naujasis sudėtingumas) „komplekso".

Ar manote, kad visos būsenos vertos išrašyti, ar tik kažkokios išskirtinės?


Kiekvienas kompozitorius šį klausimą sprendžia individualiai, čia jokiu būdu negali būti vieno tei
  singo atsakymo. Man asmeniškai svetima muzika, parašyta iš didelės agresijos. Nemėgstu dirbtinai hipertrofuotų būsenų: bekraščio pesimizmo ar per kraštus besiliejančios euforijos. Vidinė harmonija (šviesos ir tamsos vibracija, balansas tarp įtampos ir atoslūgių) - tiek muzikine, tiek ir nemuzikine prasme - yra viena iš mano siekiamybių.

Esate sakiusi, kad „jeigu generuosi kažkokią idėją, anksčiau ar vėliau ji realizuosis". Iš kur toks tikėjimas?


Turbūt kiekviena žmogaus veikla prasideda nuo tikėjimo, kad sau išsikelti uždaviniai anksčiau ar vėliau pavyks. Kitas dalykas - pasitikėjimas savimi. Patį kūrybos procesą nuolat lydi abejonės, premjeros paprastai lauki su dideliu nerimu, ir tik praėjus tam tikram laikui po premjeros gali „objektyviau" pažvelgti į savo darbą.

O šiaip iracionaliai tikiu gana populiariu teiginiu, kad idėjos sklando ore, o tarpininkai (šiuo atveju kompozitoriai) materializuoja jas garsais. Be jokios abejonės, kūrybiniam procesui turi save atitinkamai paruošti ir visąlaik „būti formoje" - tam būtinos kasdienės „minties treniruotės" ir atitinkamas gyvenimo būdas. Erichas Frommas yra taikliai pasakęs, kad kūrėjui būtina disciplina, koncentracija ir kantrybė.

Ar tai ir yra Jūsų muzikos populiarumo kitose šalyse paslaptis?


Jei lygintume muziką su kitais menais, muzika turi vieną didžiulę privilegiją - jos nereikia „versti" į kitas kalbas. Tai itin universali kalba, kuri orientuojasi į žmogaus archetipines būsenas - džiaugsmą, liūdesį, susimąstymą etc. Jos bendros absoliučiai visai žmonijai, todėl kompozitoriaus tautybės klausimas klausant muzikos dažniausiai neaktualus.

Kokiam klausytojui rašote?


Aš rašau tiems, kurie mėgsta muziką, neišsižada tradicijų, bet kartu atviri ir naujovėms.

O muzikos suvokimas gali būti labai įvairių lygių - nuo bendriausios kūrinio nuotaikos pajautimo iki muzikos kūrinio struktūrų girdėjimo. Visiškai nebūtina studijuoti Muzikos akademijoje, kad suprastum, teisingiau pasakius, pajaustum muziką... Ne kartą teko pastebėti, kad žmonės, neturintys jokio muzikinio išsilavinimo, labai entuziastingai išklausydavo gana sudėtingus šiuolaikinės muzikos kūrinius.

O koks Jūsų santykis su atlikėjais?


Dažniausiai susidraugauju. Savo kūryboje bandau ieškoti to, kas man gražu, ir turiu vilties, kad kartais gal ir kitiems tai yra gražu.

Ar būna taip, kad atlikėjai tiesiog nesupranta, ką norėjote pasakyti?


Išgirsti neadekvatų atlikimą nėra džiuginanti kompozitoriaus patirtis, todėl dabar kūrinio premjeras stengiuosi patikėti tik bendraminčiams. Juo labiau kad pirmas atlikimas neretai nulemia bendrą įspūdį apie kūrinį ir tolesnį jo likimą. Man daug lengviau rašyti konkrečiam atlikėjui ar ansambliui, nes, žinant jų technines galimybes, gali kurti atitinkamo sudėtingumo muzikinę kalbą.

Kiek vietos paliekate atlikėjui pasireikšti?


Savo partitūrose stengiuosi viską gana tiksliai sužymėti, tad mano kūryboje nėra daug aleatorikos. Mažai palieku vietos ir improvizacijai, nes noriu, kad kiekvieną kartą atliekamas kūrinys skambėtų panašiai arba bent jau skambėtų tos pačios natos (improvizuojant kiekvieną kartą gaunamas skirtingas garsinis rezultatas). Tačiau bendradarbiavimas su atlikėjais man yra labai svarbus ir dažniausiai džiugus procesas, o profesionalų pastabas, jeigu jie man pataria pakeisti štrichus, dinamiką etc., labai vertinu. Kompozitorius „iš knygų" niekada negalės iki galo pažinti visų instrumentų specifikos - šios žinios ateina tik per praktiką ir bendradarbiavimą.

Kodėl, tiek daug grojusi klavišiniais, daugiau rašote simfoninei sudėčiai?


Vaikystėje turėjau slaptą norą, kuriam nebuvo lemta išsipildyti, - būti smuikininke ir groti simfoniniame orkestre. Juokais sakydavau, kad mano mėgstamiausias instrumentas yra simfoninis orkestras. Garsinių spalvų įvairovės ar fizinės jėgos prasme vargu ar jam galėtų prilygti mažesnis instrumentų ansamblis... Be to, muzikoje labai mėgstu polifoniškumą, sodrius sąskambius, poliritmiją, tirštas faktūras ir plačią spalvinę amplitudę - būtent šiems mano muzikiniams „pomėgiams" realizuoti labiausiai ir tinkama orkestro arba didelio ansamblio sudėtis. Rašyti muziką iš vieno dviejų garsų nėra mano specifika.

Ar minėtas spalvas suvokiate tik muzikine prasme?


Spalvas muzikoje suvokiu abstrakčiai, pavyzdžiui, tamsios, šviesios, žėrinčios, o sinestezinių savybių - regėti tam tikrus garsus ar tonacijas konkrečiomis spalvomis - tikrai neturiu.

Teigiate, kad „kiekvienas kūrinys yra iššūkis ieškoti kažko naujo ir išsaugoti, kas buvo atrasta". Kas jau yra atrasta?


Kurdamas stilių, formuoji ir savo muzikinės kalbos „arsenalą". Prisiriši prie tam tikrų dermių (daugelyje savo kūrinių naudoju dermes, sudarytas mažosios tercijos pagrindu), ritminių modelių, instrumentų bei jų specifinių sąskambių - ypač mėgstu styginių glissando, flažoletus etc.

Antra vertus, su kiekvienu nauju kūriniu, nors jau ir vartodama tradicinį „meniu", stengiuosi praplėsti ir pagilinti savo žinias, pavyzdžiui, naudodama man iki šiol nežinomus specifinius instrumentų grojimo būdus, anksčiau nenaudotas dermes, kiekvienąkart ieškodama vis kitokio formos sprendimo... Pažinimo momentas kūryboje man labai svarbus.

Kokia yra Jūsų mėgstamiausia nata?


Re. Kai buvau pirmame ar antrame kurse, visiškai atsitiktinai pastebėjau, kad dauguma mano kūrinių prasideda ir baigiasi re nata... Dabar tai jau darau dažniausiai sąmoningai - tiesiog dermės, sudarytos nuo garso d, dažniausiai yra labai „patogios" įvairiausiems muzikos instrumentams.

Antra vertus, harmonijos struktūrose labai mėgstu koncentrinės simetrijos principus, ir kaip tik nuo garso d (kaip dar ir nuo garso gis) - jei žiūrėtume į fortepijono klaviatūrą - visi balti ir juodi klavišai nutolsta vienodu atstumu, kaip nuo „ašies"... Taigi „in d" yra dar viena dažna priemonė iš mano muzikinės kalbos „arsenalo".

Ačiū už pokalbį.

***

Kai už lango „balta balta, kur dairais", malonu bendrauti su spalvingu žmogumi apie margą garsų pasaulį. O kompozitorės mintims jau sugulus į lapą, belieka tik pastebėti, jog jos „šerkšniškumas" visai ne šaltas, o kažkuo panašus į ypatingus ledo gėlių ornamentus. 

 

Kalbėjosi Nerdinga Kučaitė

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.