Katastrofos, kokia yra Bazo Luhrmanno „Australija", mastas žiūrovui atsiskleidžia ne iš karto. Kai lapkritį filmas pateko į australų kino teatrų ekranus, net Marcia Langton (antropologė, garsi aborigenų teisių gynėja, - red. past.) susižavėjo tuo „fantastišku, simbolikos kupinu kūriniu". Ji tvirtino, kad Luhrmannas apdovanojo australus nauju mitu apie tautos gimimą.
Mitai iš esmės yra neteisingi. Langton žino, koks šioje šalyje buvo aborigenų gyvenimas ir baltųjų požiūris į juos. Tačiau ji nusprendė tą žinojimą pakeisti fantazija. Greičiausiai tam, kad paremtų dabartinės Australijos vyriausybės „susitaikymo politiką". Tas „susitaikymas" turi būti procesas, dėl kurio visų rasių ir kultūrų australai pamirš ir atleis praeities nusikaltimus ir taps viena laiminga tauta. Vyriausybė pumpuoja į susivienijimo procesą, taip pat ir į Luhrmanno filmą, milžiniškus pinigus. Pagrindinis filmo herojus, kurį suvaidino Hugh Jackmanas, yra galvijų varovas. Draugai jo nemėgsta, nes kažkada jis buvo vedęs aborigenę, kuri buvo mandagi ir mirė nepalikusi jam kūdikio.
Kamera nepasiekia
Pats garsiausias filme vaizduojamų laikų galvijų varovas ir šio personažo prototipas buvo Mattas Savage'as, pramintas Bosu Druveriu, baltasis vyriškis, kuris buvo vedęs aborigenę. Jų santuoka truko 40 metų. Jie turėjo daug vaikų, padėjusių tėvui darbe. Tai skamba saldžiai, bet Savage'as buvo pratęs sakyti: „Vedžiau ją jauną ir elgiausi žiauriai. Jai tai išėjo į naudą." Toks elgesys su žmona papiktins šiuolaikinį žiūrovą, bet nepiktino baro Darvino paplūdimyje lankytojų. Australų galvijų varovai pasirašo bandų varymo kontraktus. Žmogus, apsiėmęs pervaryti dviejų tūkstančių galvų bandą iš Kimberlio Vakarų Australijoje į Darviną šiaurėje, turėjo įdarbinti atitinkamą skaičių padėjėjų aborigenų - vyrų ir moterų. Priešingai tam, ką matome filme, įdarbintos moterys nesiskuto galvų ir neapsimetinėjo vyrais. Jos dėvėjo vyriškus drabužius ir tvarstė krūtis ne apsimestinio padorumo, o paprasčiausio patogumo dėlei.
Reikia pripažinti, kad filme atsiranda ir retų realios tikrovės blyksnių. Kai Jackmano vaidinamas herojus veža anglų ledi Sarą Ešli (Nicole Kidman), kuri atvyko į Australiją ieškoti savo neprognozuojamo vyro ir patikrinti turto, mergina aborigenė užšoka ant sunkvežimio, kad pabučiuotų Druverį. Kiekvienas vyras sutiktų, kad ji daug patrauklesnė už įsitempusią ledi Sarą, ir Druveris taip pat nėra išimtis. Kitas dalykas, kad kai kurie baltieji sunkvežimių vairuotojai iki šiol yra įsitikinę, jog nepilnametės darbininkės aborigenės jiems kaip atpildą privalo teikti seksualines paslaugas.
Filmo meilės linija neperžengia salsvo meilės romano siužeto ribų: nekalta jauna mergina užkariauja vyresnio, stipraus, tylinčio vyro meilę ir susižavėjimą įrodydama jam, kad turi charakterį. Kažkodėl Luhrmanno filme mergina yra anglė, grafo duktė ir visi ją vadina „ledi Sara Ešli". Ar įmanoma, kad gyvenimas su galvijų varovu atrodytų jai toks nuostabus?
„Tolimos kalvos" („Faraway Downs") dvaras, kurio savininkė yra ledi Sara, - ypatinga ferma. Nors jo plotas panašus į amerikiečių Merilendo valstijos - maždaug 30 tūkstančių kvadratinių kilometrų, - jame dirba ne daugiau kaip aštuoni žmonės: nelojalus valdytojas, amžinai girtas buhalteris, trys gyvulius prižiūrintys aborigenai, dvi aborigenų moterys ir kinas virėjas. Dvare stovi tik vienas namas.
Kamera neužsuka ten, kur fermose dažniausiai būdavo darbininkų aborigenų ir jų gausių šeimų prieglobstis, - iš šakų ir tošies suręstos pašiūrės, be švaraus vandens, kanalizacijos ar elektros. Aborigenai jose negyveno nuolat, todėl pašiūrėse karaliavo purvas ir parazitai. Darbininkams buvo išduodama tik vienas darbinės aprangos komplektas. Nepaisant milžiniško kūdikių mirtingumo, aborigenai turėjo daug vaikų. Aborigenų darbininkams nemokėjo - jiems buvo duodamos šykščios maisto porcijos, nes dvarų savininkai laikė čiabuvius savo nuosavybe. Aborigenai fermose dirbdavo sunkiausius darbus: statė užtvaras, ganė bandas, kastravo jaučius, degino ant gyvulių odos jų šeimininkų ženklus, skerdė gyvulius, statė kelius ir užtvankas, dirbo žemę ir palaikė fermose tvarką ir švarą.
Teatrališkoji versija
Niekas iš suaugusiųjų nebūtų sumąstęs lavinti berniuką Nulą ar jo draugus. Su gentainiais jis kalbėtųsi savo kalba, su baltaisiais - supaprastinta anglų kalbos versija (pidgin), specialiai kolonizatorių sukurta bendrauti su čiabuviais elementariu lygiu. Luhrmano filme Nula kalba persaldinta, teatrališka supaprastintos anglų kalbos versija. Visa berniuko šeima - jo motina ir senelis, pramintas Karaliumi Džordžu. Motina žūsta labai keistai, tad mažasis gali visą gyvenimą skirti garbingam tikslui - suartėti su dviem baltaisiais, kurie jį pamilsta. Jei baltieji australai būtų rodę tėviškus jausmus iš ryšių su aborigenais gimusiems palikuonims, kelios aborigenų kartos nebūtų atimtos iš šeimų.
Tikimybė, kad ledi Sara pati galėtų auklėti Nulą, yra maždaug tokia pat, kaip ir tikimybė, kad ji pati sugebėtų atlikti kokius nors namų ruošos darbus. Juos dvare dirbo kambarinė aborigenė, paniekinamai vadinta „Bandy Legs".
Metanolis, naminė, opiumas
Dvarelio savininkas, norėjęs elgtis su įdarbintais aborigenais šiek tiek padoriau, greičiausiai netrukus būtų įsitikinęs, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Be nemokamos darbo jėgos jis nebūtų galėjęs turėti tokios prabangos kaip ferma. 4-ajame dešimtmetyje į Darviną varyti galvijai nebuvo labai geri. Anų laikų rinka buvo nepatikima, o bankai nenoriai teikdavo paskolas fermeriams, todėl vidurio Australijos galvijų augintojai savo fermose negalėjo sukurti geresnių sąlygų ir auginti kokybiškesnių galvijų. Fermerio našlė retai kada galėjo paveldėti po vyro mirties ką nors daugiau nei bankas, žinoma, jei visa ferma jau prieš tai nepriklausė bankui.
Atrodo, kad Luhrmannas nesumeluoja tik kino istorijos, nors retkarčiais jo epopėjoje pasirodo tikroviški epizodai. Pavyzdžiui, kai fermos valdytojas Nulos tėvas Nilas Flečeris prapliumpa pykčiu, kad dirba anglui beveik už dyką ir todėl visa ferma turėtų priklausyti tik jam.
Langton padėkojo Luhrmannui už tai, kaip jis parodė Darviną - trykštantį gyvybe kelių rasių miestą. Tarsi ta vizija turėtų ką nors bendra su tikrove, kai aborigenai sudarė trečdalį miesto gyventojų, gaudavo už darbą aštuonis kartus mažiau nei baltieji, o valdžia vykdė aparteido politiką. 1913-1938 m. Darvine darbininkais ir tarnais įdarbinti aborigenai po darbo turėdavo grįžti į skardinių belangių barakų gyvenvietę Kahlin Compound, esančią už keturių kilometrų. Kinai darbdaviai aborigenams mokėdavo opijaus pelenais, kuriuos buvo galima rūkyti dar kartą. Darbininkai taip pat galėjo malšinti savo skausmą iš kontrabandininkų nusipirktais metanoliu ir namine. Miesto valdžia negailestingai kovojo su raupsais, bet tuberkuliozė ir venerinės ligos plito nekliudomai. 1938 m. gyvenvietė buvo uždaryta, o jos gyventojai perkelti toliau nuo miesto - į Bagoto rezervatą. Šis savo ruožtu buvo evakuotas 1940 metais. Jo vietoje įkurta karinė ligoninė.
„Susitaikymas" reikalauja, kad vietoje tikrosios atminties priimtume prasimanymus, tad Luhrmannas kuria sveikesnę Darvino miesto viziją. 1942 m. japonams subombardavus miestą, žuvo 197 žmonės ir buvo sužeista per 400. Tai daug, turint galvoje, kad gyventojų skaičius tuomet neviršijo dviejų tūkstančių. Tačiau idiotiškas Luhrmanno scenarijus rodo ne tik bombardavimą, bet ir invaziją, kurios nebuvo.
„Australija" kainavo „Fox Corporation" maždaug 90 milijonų dolerių (atėmus milžinišką pridėtinės vertės mokestį), dar 40 milijonų pridėjo Australijos turizmo taryba, kuri optimistiškai manė, kad filmas turės panašų poveikį australų turizmui, kaip „Šindlerio sąrašas" Krokuvos Kazimiero kvartalui. Kimberlio fermos savininkai pabandė užsidirbti iš filmo dar jam nepasirodžius. Tik už 2950 dolerių buvo galima nusipirkti „Bindoola Experience Package" ir tris dienas bei naktis praleisti „Home Valley Station", kur buvo filmuojamos galvijų varymo scenos. Visi galvijų kelyje taip pat naudojasi reklaminiu šūkiu „Kimberlis yra Australijos žvaigždė" („The Kimberley is the Star of Australia"). Tačiau „Carlton Hill Station", kur buvo filmuojamas „Tolimosios kalvos" dvaras, priklauso „Consolidated Agriculturra Company" ir turistų neįsileidžia.
Kai kurios filmo klaidos tiesiog trikdo. Tarp Kimberlio ir Darvino nėra dykumos. Neverta net užsiminti, kad jei net ji ir būtų, ir filme banda būtų varoma per dykumą, tai galvijai pasiektų tikslą apverktinos būklės, jei apskritai pasiektų. Net nemalonu rašyti, kad 1939 m. pasaulyje dar nebuvo „Droughmaster" veislės karvių. Neįmanoma, kad Druveris dantis valytųsi „Oral B" šepetėliu.
Kai lapkritį filmas pasirodė ekranuose, australai masiškai puolė į kino teatrus, o iš jų išeidinėjo keikdamiesi. Recenzijos buvo dar blogesnės. Luke'as Buckmasteris iš „Film Australia" rašė: „Egzistuoja tik vienas racionalus paaiškinimas, kodėl atsirado epinis Bazo Luhrmanno kūrinys. Tai piktas pokštas. Kažkoks girtas beprotis susilažino su Luhrmannu, kad šis nesugebės sumušti filmų lankomumo rekordo, sukurdamas blogiausią visų laikų australų filmą." Toks mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas pareikalavo milžiniškos drąsos.
„Reikalingas filmas"
Į šią vaiko istoriją investuota ne tik daug pinigų, bet ir didelės viltys. Filmas turėjo padėti susitaikyti. Vaikas, kurio gyslomis teka aborigenų ir baltųjų kraujas, yra dviejų kultūrų paveldėtojas - baltosios ir spalvotosios. Nula myli ir gerbia Druverį ir ponią Bos (taip filmo personažai vadina ledi Sarą, - red. past.) taip pat kaip savo senelį. Kokiu būdu Luhrmano kūrinys gali sutaikyti tai, kas nesutaikoma? Ši užduotis perauga kiekvieno filmo galimybes. Rasizmas neišnyko, kai Druveris privertė aludės šeimininką leisti aborigenui išgerti prie baro, nei tada, kai vietoje skardinio puodelio jam buvo duotas stikliukas. Dar 9-ajame dešimtmetyje aborigenams gėrimai buvo paduodami plastmasiniuose induose. Visą filmą alkoholis rodomas kaip stipri visų žmonių veiksmų varomoji jėga. Du filmo alkoholikai yra labai simpatiški personažai, o gėrimas kartu su baltaisiais tampa privilegija.
Geriausias tame filme yra dvylikametis Brandonas Waltersas, suvaidinęs Nulą. Berniukas jau dukart puikiai pasirodė Luhrmanno kurtuose „Tourism Australia" reklaminiuose filmuose. Galime tik melstis, kad jaunasis Waltersas išvengtų kitoms aborigenų žvaigždėms tekusio likimo. Anksčiau garsus Gulpililas pirmame savo filme „Walkabout" suvaidino būdamas nelabai vyresnis už Waltersą. Dabar jam penkiasdešimt penkeri, jis vaidino 12 filmų ir gyvena skardiniame Ramininginingo kaimelyje Australijos šiaurėje. Už dalyvavimą pelningiausiame australų filme „Krokodilas Dendis" jis gavo dešimt tūkstančių dolerių. Ne vienus metus jis kovojo su alkoholizmu ir depresija, sėdėjo kalėjime. Charleso Chauvelo 1955 m. filmo „Jedda" žvaigždė Robertas Udawalis neilgai džiaugėsi šlove. Praėjus dvylikai metų po filmo sėkmės jis sunkiai apsidegino. Sako, kad draugai, su kuriais jis gėrė, netekusį sąmonės aktorių įmetė į laužą. Tuberkuliozės ir alkoholizmo pažeistas organizmas šio incidento nebeišlaikė.
Lieka viltis, kad Luhrmannas ir jo bendradarbiai suvokia, su kokiomis problemomis teks susidurti jų mažametei žvaigždei. Tačiau sprendžiant iš to, kaip „subtiliai" jie rodo rasines problemas, to bus sunku sulaukti.
Parengė Kora Ročkienė