Tarptautinis meno terminalas

Justina Kučinskaitė
Parodos paantraštė „5 žemynai, 10 bienalių, 20 menininkų" žada ekskursiją po garsiausias šiuolaikinio meno bienales. Šia paroda Šiuolaikinio meno centras pasitinka Vilniaus - kultūros sostinės metus. Parodos kuratorius Simonas Reesas pasirinko turizmo paslaugų terminiją: „code share" reiškia bendradarbiavimą tarp avialinijų bendrovių, kurios tarpusavyje pagal susitarimus dalijasi keleivių sąrašais ir sujungia skrydžių reisus, kai tai finansiškai pasiteisina.

Šis ekonomikoje efektyvus principas buvo pritaikytas menui, ir į Vilnių atskraidinti kūriniai, atrinkti iš 10 garsių šiuolaikinio meno bienalių. Pagal temą tiesioginių sąsajų su avialinijų verslu teturi lietuvio Dariaus Mikšio darbas „Pabandyk". Jį sudaro oro uosto maketas, atspausdinti elektroniniai laiškai ir lėktuvo „Qantas - 747" logotipas. Sidnėjaus bienalėje dalyvavęs D. Mikšys puoselėjo mintį įkurti ABBA muziejų maršrutu Vilnius - Sidnėjus skraidančiame lėktuve.

Parodos koncepcija pagrįsta kolaboravimo principu. Bet ar iš įvairių bienalių atrinktuose darbuose matyti bendrojo žmogiško kodo paieškos? Ar buvo pagalvota apie bendrąjį kodą, kuris, išreikštas tarptautine meno kalba, taptų tam tikru susikalbėjimo raktu tarp skirtingas vertybes puoselėjančių individų? Kitaip sakant, menas skatina komunikaciją, bet ar pasiūlo vaisingą dialogą? O gal priešingai - užmina dar daugiau mįslių, kurios stoja tarp kūrinio ir žiūrovo kaip neįveikiama siena.

Dalis menininkų akivaizdžiai susidomėję savo aplinka, gvildena savo šalių ar regiono problemas. Shermano Ongo dviejų dalių filmas „Potvynis sausros metu" filmuotas singapūriečių namuose, panašiuose į mums gerai pažįstamus komunalinius butus. Ankštose erdvėse besirutuliojantys dialogai atskleidžia vandens stygiaus ir demografines problemas. Kita dalis autorių užkabina universalesnius komunikacijos, svetimumo ir izoliacijos klausimus. Liverpulio bienalės dalyvio Jespero Justo videoinstaliacijoje „Romantiškos apgaulės" matome žmogaus kelionę mieste, galinčiame būti vienu iš sovietinę patirtį turėjusių miestų. Bet šiuo atveju konkreti vieta (iš tiesų filmuota Bukarešte) ar laikas netenka reikšmės, nes susitelkiama į žmogų, atsietą nuo aplinkos. Miesto fonas reikšmingas tik tuo, kad pabrėžia vienatvę ir žmonių susvetimėjimą. Autorius naudoja nenaują miesto-dykumos metaforą. Filmas primena Platono trijų lyčių mitą, o jo objektas - hermafroditas, išgyvenantis izoliaciją ir siekiantis harmonijos.

Didžiąją dalį parodos sudaro videofilmai. Jei reikėtų išsirinkti favoritus, jais greičiausiai taptų Harry Dodge'o ir Stanya Kahn videodarbai iš „Whitney" bienalės. Girdėjusieji apie žymią menininkų porą ekrane atpažins pačią Stanyą, kurios gyva asmenybė ir yra filmų medžiaga. Filme „Matau tave, žmogau" vaizdo kamera fiksuoja vienos moters elgseną paplūdimyje. Režisierius imituoja mėgėjišką filmavimą: jam nerūpi apšvietimas, judantis, nekokybiškas vaizdas, jis fiksuoja vienišos moters sąmonės srautą, retkarčiais jos ko nors paklausia. Moteris kalba įvairiomis temomis nuo metafizikos iki buitinių detalių, elgiasi impulsyviai. Filmo pabaigoje ji rodo pirštu į kamerą, o gal į žiūrovą ir įtaigiai sako: „Tu esi stebėtojas. Bet ir aš tave matau, aš taip pat stebėtoja." Moteris pasinaudoja grįžtamuoju ryšiu - kreipdamasi į numanomą žiūrovą, sugriauna dviejų tikrovių iliuziją. Drauge su ja mes atsiduriame apšnerkštame Los Andželo paplūdimyje.

Didžiausias parodos privalumas drauge yra ir trūkumas. Atgabenęs į Lietuvą 10 įdomių bienalių, Šiuolaikinio meno centras paliko lankytojams patiems atlikti „namų darbus" - pasidomėti kiekviena bienale atskirai. Jos išsiskiria savo tematika, koncepcija ir gvildenamomis problemomis. Pavyzdžiui, Senegalo Dakaro bienalėje norėta meną pateikti kaip nesuinteresuotą ir nešališką veidrodį, atspindintį aktualias temas: globalizaciją, kultūrines skirtybes, ekonomines ir politines problemas. Bienalei atstovaujančių dviejų menininkių (Annika Erikkson ir Grace Ndiritu) darbus jungia bendras interesas - atspindėti objektyvų Afrikos vaizdą. Tai padaryti galima tik atsisakius ekspansyvios kolonijinės strategijos, kuri reiškiasi per atvykėlio baltojo menininko žvilgsnį į trečiojo pasaulio šalis. Britės Grace Ndiritu neoantropologiniu žvilgsniu nufilmuotas videociklas užima pasyvią stebinčiojo poziciją. Autorė atsisako dialogų ir titrų, filmas įgarsintas autentiškais garso takeliais.

Singapūro bienalės tema - stebuklas, kaip iššūkis realybei, kaip prielaida stimuliuoti įvairiausias žiūrovo reakcijas nuo susierzinimo iki nuostabos ir baimės. Stebuklu dvelkianti Jane Lee „Neapdorota drobė" yra vienas iš nedaugelio tapybos darbų parodoje. Didžiulio formato paveikslas iš pirmo žvilgsnio skirtas tiesiog Šiuolaikinio meno centro erdvei, bet iš tiesų atvežtas iš Singapūro bienalės. Ši Vilniaus parodų salė apskritai turi savybę, kuri masina ir lietuvius, ir užsieniečius menininkus: dėl didelės erdvės ir galimybės ją modeliuoti bei pritaikyti įvairiems eksponatams dauguma kūrinių joje tiesiog prilimpa. Jane Lee kūrinyje tiesiai ant kartono iš tūbelių išspausti dažai sudaro daugiasluoksnį raizginį, daugialypį informacinį kodą arba rupios medžiagos gabalą, kuris, neatlaikydamas savo paties svorio, tarsi plyšta per patį vidurį ir atsiverčia išvirkščiąja puse. Pačios autorės žodžiais tariant, jai buvo įdomu, kiek tapyba gali funkcionuoti ir būti įdomi šiuolaikinės dailės kontekste. Vienas labiausiai įsimintinų parodos darbų rodo, kad tapybą, kaip ir kiekvieną dailės šaką, įkrauna originalios idėjos ir kol jų yra, neverta kalbėti apie „atgyvenusią" tapybą.

Keli bienalių dalyviai sukūrė darbus jau Vilniuje, specialiai ŠMC erdvei. Atkartojant Santa Fė bienalėje naudotą Scotto Lyallo tapybos techniką, salės siena buvo ištapyta pagal 6-7-ojo dešimtmečių lietuvių sieninės tapybos stilistiką ir pridengta slopinančia spalvas plėvele. Australė Kate Rhode savo viešnagės Vilniuje metu vienoje iš parodos salių įrengė instaliaciją „Keistas krovinys". Tai moderni istorinio keistenybių kambario (Cabinet of curiosities, Wunderkammer) interpretacija. Instaliacija akina žiūrovą spalvų gausa, vos įėjusį pasitinka Australijai būdinga flora ir fauna. Eksponato paantraštė skelbia, kad autorės tikslas buvo ironizuoti ŠMC ir senamiesčio architektūrinę disharmoniją.

Viena įdomiausių parodos dalių visada yra žiūrovų reakcijos. Nepaisant lietuvių santūrumo parodų salėje, viena kita nugirsta lankytojo ar salės budinčiosios replika nukelia visą menotyrinę analizę iš dramblio kaulo bokšto žemėn. Porelė lankytojų, išlindę iš „juodojo kubo", matyt, gerokai „apkramtyti" keturių paeiliui videofilmų, nudžiugo išvydę kur kas labiau apčiuopiamą Bright Ugochukwu Eke instaliaciją iš suvertų plastikinių butelių. Šiokia tokia įtampa tvyrojo atokioje salėje prie darbo „Keistas krovinys". Kuklieji lietuviai opiai priėmė ironiją Vilniaus atžvilgiu, dažnai nuskambėdavo aštrokos replikos apie „kičinę instaliaciją".

Žiūrovas akies krašteliu galėjo žvilgtelėti į meno dirbtuves, nes paskutiniai pasiruošimo darbai buvo atliekami jau atidarant parodą. Plūstančius lankytojus užlaikant prie durų, menininkai dailino kūrinius. Ir šiuo metu paroda tarsi mutantė keičiasi kasdien. Jau kone visi darbai gavo pavadinimus ir aprašus. Vasario pirmąją savaitę ekspozicija sulauks papildymo - atkeliaus tapybinė Alfredo ir Isabel Aquilizan instaliacijos dalis, iki šiol užlaikyta muitinėje. Tad, pasak parodos kuratoriaus, paroda tik gerės ir gerės.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.