Priėmęs užsakymą, Černy žadėjo pakviesti dalyvauti po menininką iš kiekvienos ES valstybės (jų būtų 27), bet viską padarė pats su dviem draugais - tai viena skandalo dalis. Kita dalis susijusi su tuo, kas pavaizduota. Instaliacija siūlo pažaisti - išsikirpti iš modeliavimo rėmelio atskiras šalis ir iš jų susidėlioti Europą. Šalis galima identifikuoti ne tik pagal jų kontūrus, bet ir remiantis nacionaliniais stereotipais: Rumunija, žinoma, yra Drakulos parkas (iš kurio vis pasigirsta šiurpinantys garsai), Liuksemburgas parduodamas, Lenkijos kunigai kelia gėjų vėliavą, Prancūzija streikuoja, Vokietija suveržta autostradų (ant jų iš tikrųjų važinėja mažyčiai automobiliai), Italijoje vyksta amžinos futbolo rungtynės, o Didžiosios Britanijos iš viso nėra. Skandalą sukėlė Bulgarija, įsižeidusi, kad buvo pavaizduota kaip turkiškas tupimasis tualetas, ir galiausiai privertusi tą vietą uždengti juodu audeklu.
Tualetiniai meno reikalai
Anksčiau, kai dar važinėdavau po Europą autobusais, judėjimą iš rytų į vakarus ir atgal aiškiausiai pajusdavau, kai prireikdavo į tualetą. Kelionės pradžioje autobusas tiesiog sustodavo kur nors pamiškėje: moterys į dešinę, vyrai į kairę. Paskui, jau Lenkijoje, sustojus reikdavo pirmiausia kaip nors prasimanyti zlotų, o tada, suradus vienintelį ne itin maloniai dvelkiantį ir ne itin švarų tualetą, kuriame niekada nebūdavo popieriaus, ilgokai palaukti eilėje. Kartais ir tas vienintelis būdavo dėl nežinomų priežasčių užrakintas, tad viskas vis tiek baigdavosi krūmuose. Kad jau esame Vakaruose, pirmiausia signalizuodavo kvepiantys, erdvūs, nemokami tualetai, bet svarbiausia - jų būdavo daug. Važiuojant atgal, apimdavo šiokia tokia depresija, nes vėl reikėdavo pradėti spaustis, lūkuriuoti ir ieškoti seniai užmiršto popieriaus, kol galiausiai Lietuva pasitikdavo išsiilgtais miškais.
Apie tualetus būtų galima kalbėti daug - niekada nepritrūktų medžiagos ir nenusibostų, bent jau kalbančiajam. Štai, pavyzdžiui, kroatų žurnalistė Slavenka Drakulič prieš dešimt metų šitaip aprašė vieno restorano tualetą Rumunijoje: „Uždariusi paskui save duris, pradedi žiaukčioti nuo aštraus šlapimo tvaiko, desperatiškai mėgindama surasti ant patvinusių grindų sausą plotelį. O paskui, norėdama nuleisti vandenį, turi patraukti purviną virvagalį. Muilo niekur nematyti, o tualetinis popierius, regis, visiškai nežinomas dalykas. Bukarešte nėra nė vieno viešo tualeto, kur jo galėtum rasti." Šį pasažą, dėl kurio anuomet oficialiai protestavo Rumunija, Drakulič prisiminė komentuodama Bulgarijos reakciją į „Entropą". Černy irgi teisinosi teigdamas, kad būtent toks tualetų vaizdas jam išlikęs iš kelionės po šią šalį vaikystėje. Niekas nenori, kad kiti tapatintų jų šalį su tualetais, o ypač - kad juos realistiškai aprašytų. Bet užuojautos nukentėjusiesiems šįkart nejaučiu.
Ir Lietuva minėtame kūrinyje pavaizduota šiek tiek tualetiškai - vyrukai kariškomis uniformomis šlapinasi ant Rusijos. Nežinau, ar Černy lankėsi Lietuvoje, ar šiaip netyčia pataikė atspindėti faktą, kad viešų tualetų šioje valstybėje apskritai nerasi. Tai gali paliudyti visko mačiusi mano laiptinė. Laimė, Lietuvos valdžia neėmė pūstis ir protestuoti, tad ši kūrinio vieta veikia taip, kaip ir numatyta - priverčia nusišypsoti ar net pasididžiuoti, kad štai mes galim šitaip ant Rusijos... Galėjo ir bulgarai, užuot protestavę, juoktis, o dabar jiems tas tualetas prilipo - net ir uždengtas, jis ten aiškiai yra, gundo paneigta ir kartu paslėpta esatim.
O jei rimtai, būtent tualetinis skandalas žymėjo ir viso moderniojo meno posūkį konceptualumo, tokio esminio šiuolaikiniam menui, link. 1917 m. Marcelis Duchamp'as sumanė patikrinti visiems menininkams atviros parodos atvirumą nusiųsdamas paprasčiausią pisuarą. Kūrinys buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad čia nematyti menininko rankų darbo, kad tai - tiesiog banalus daiktas, ir dar - kad jis nepadorus. Nepadorumo argumentą Duchamp'as, tiesa, pasivadinęs kita pavarde, atmetė nurodydamas į santechnikos parduotuvių vitrinose nuolat eksponuojamus pisuarus. Pisuaro kūriniškumą jis gynė taip: „Jis [menininkas] paėmė gyvenimo dirbinį, padėjo jį taip, kad jo naudingumo reikšmė išnyktų po nauju pavadinimu ir nauju požiūrio kampu - ir sukūrė tam objektui naują mintį." Šis ekskursas į XX a. pradžią bulgarams ir kitiems beįsižeidžiantiems turėtų priminti du dalykus: pirma, kad nepadorumas ir nešvankumas yra mūsų sprendimai apie daiktą, o ne paties daikto savybė (tad nereikia skubėti taip negražiai spręsti), o antra, kad nors iš pažiūros atrodo kitaip, tualetinis objektas nėra tikrasis meno kūrinio turinys.
Politikos ir meno fokstrotas
Tikrasis „Entropos" turinys yra tai, kas vyksta aplink šią instaliaciją. Pats kūrinys yra tik ženklas pradėti. Tada, patys to nenorėdami, įsijungia tikrieji veikėjai.
Bulgarija protestuoja. Jos delegatai ES oficialiai pareiškia, kad neturi nieko bendro su instaliacija ir kad ji esą įžeidžia jų tautinį orumą. Jie reikalauja kūrinį tuojau pat nuimti. Žurnalistas Georgi Gotevas
pasipiktina: „Viena yra pavaizduoti, pavyzdžiui, Prancūziją kaip streikuojančią šalį, o visai kita - parodyti mano tėvynę kaip tualetą. Tai visiškai neteisinga." Gotevas, žinoma, teisus - tikrai nemalonumo laipsnis čia skiriasi. Bet jei bulgarai šiek tiek atsitrauktų nuo būtinybės atrodyti gerai ir įrodyti savo orumą, jei jie paeitų šiek tiek tolėliau, tai pamatytų, kad instaliacija yra ne apie atskiras valstybes, o apie Europą, ir kad visi jos elementai yra nei šiokie, nei tokie, anaiptol ne tobuli, ne gražūs ir ne pavyzdiniai, kad visos valstybės šiame žemėlapyje atrodo absurdiškai ir juokingai, kad galų gale tai yra kitų susidaryti klaidingi stereotipai apie jas (na kur jau ten lietuviai šlapinasi ant Rusijos - reiktų peršokti Baltarusiją arba nusitaikyti į Kaliningrado sritį, bet kokia ten Rusija? Ir apskritai - kiek mums žinoma, tai juk anglai Lietuvoje šlapinasi ant reikšmingų objektų). Nusiraminę dėl įvaizdžio ir liovęsi regėti vien save, bulgarai pastebėtų, kad menininkas(-i) iš tikrųjų šiek tiek šaiposi iš Europą draskančio nesusikalbėjimo ir būtent iš tokio kaip bulgarų nesugebėjimo atsiplėšti nuo vietinių problemų dėl bendro reikalo.
Danai, vokiečiai, slovakai ir kai kurios kitos valstybės taip pat rodo didesnį ar mažesnį nepasitenkinimą, svarsto, kaip jiems reaguoti. Nors menininkas tai neigia, iš lego kaladėlių sudėliota Danija šiek tiek primena pranašo Mahometo paveikslėlį, dėl kurio ilgai ir kruvinai piktinosi musulmonai, o Vokietijos autobanų piešinys šiek tiek primena svastiką. Tai nėra aiškios nuorodos, jos reikalauja interpretacijos, tad atitinkamų valstybių atstovai verčiau pasisako už menininko žodžio laisvę ir atsisako interpretuoti. O anglams jų šalies nebuvimas netgi patinka - po to, kai jie supranta, kad tai yra nebuvimas kaip nebūti nusiteikęs buvimas (būtent tokia miglota yra jų politikų nuostata ES atžvilgiu), o ne tiesiog kūrinio trūkumas. Apskritai anglai atpažįsta jų skoniui pritaikytą humorą (Černy įkvėpė „Monty Python" ir Sacha Baronas Cohenas) ir sveikina čekų menininką. Anot paties Černy, šioje situacijoje kaip niekad išryškėjo Rytų ir Vakarų skirtis - Rytų Europos valstybės vis dar stengiasi visiems įtikti ir save parduoti, tad labai išgyvena dėl savo įvaizdžio ir negali prisiversti juoktis. Ironija ta, kad kaip tik šios valstybės patyrė, kaip nususina gyvenimą cenzūra, prieš ją kovojo, o dabar pačios reikalauja cenzūruoti. Kaip rašo ta pati Drakulič, bulgarų biurokratai parodė, kad „jie dar negirdėjo, jog menas turėtų būti laisvės aktas, o ne propagandos įrankis, kad ir koks neskoningas ar įžeidžiantis būtų konkretus kūrinys. Vienintelė tokių prieštaravimų prasmė yra priminti bulgarams ir visam pasauliui, kad politinė sistema gal ir gali pasikeisti per naktį, bet senasis mąstymo būdas išlieka gyvas ir sveikas."
Pačių čekų valdžia atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Iš pradžių jie ginasi nuo kritikos sakydami, kad tokius įvaizdžius pasirinko valstybėms atstovaujantys menininkai, o šiems jie esą suteikę visišką raiškos laisvę. Tačiau kai paaiškėja, kad Černy juos apgavo sukurdamas fiktyvius kitų valstybių menininkus, jų biografijas, el. pašto adresus ir net tinklalapius ir viską padarydamas pats (o kur nutekėjo tie skirtieji šimtai tūkstančių eurų?), valdžios lojalumas savo menininkui ir atvirumas žodžio laisvei susvyruoja. Jie menininko išsižada, priverčia teisintis, pagrasina priversią dar ir grąžinti pinigus. Trumpai tariant, Černy politikus apkvailino. Apgavystė skaudžiai užgavo jų elitinį ego. Bet man tai yra vienas gražiausių šio kūrinio momentų, nes šia įsivaizduojamo menininkų pasaulio kolektyvine akcija Černy privertė tiesą išlįsti kaip ylą iš maišo - kad politikai nė velnio nesupranta šiuolaikinio meno. Jie nesilanko parodose, neskaito kritikų straipsnių, nesilavina, nesidomi istorija ir teorija, kai pasitaiko galimybė iš jo ciniškai pasišaipo ir dar nukarpo biudžetus, bet niekada nepraleidžia progos juo pamosuoti tarptautiniuose politikų forumuose. Juk jeigu jie bent kiek išmanytų, su kuo turi reikalą, tai nesitikėtų, kad menininkas, nudažęs rausvai paminklą armijai išvaduotojai, tanką ar Saddamo Husseino galvą pamerkęs į formaldehido tirpalą, sukurs normalų eurokūrinį. O jau ypač nesitikėtų, kad jis ims ir suvadovaus 27 įvairių tautybių, įvairių religijų ir kultūrų menininkų kolektyvinei talkai.
Anot žinovų (pati niekada nemačiau), valstybės paprastai paskelbia apie savo laikiną vadovavimą Europos Sąjungai kokiu nors neutraliu kūriniu, kuris nieko negalėtų įžeisti ar kaip kitaip paveikti, net teoriškai. Tad čekai čia drąsiai ir siaubingai išsišoko. Bet euromenas yra ne tik tokiems politiniams renginiams būdingas reiškinys. Visa Europos Sąjungos meno rėmimo politika, pradedant programa „Kultūra 2000" ir baigiant kultūros sostinėmis, prisideda prie tokio neaišku kam kalbančio meno gamybos. Menininkai kaip kokie biurokratai turi rašyti ilgiausius projektus, visaip išsukioti savo idėjas, kad jos tiktų Europos integracijos, tarptautinio bendradarbiavimo ir dar galas žino kokiems prioritetams. Galiausiai viskas baigiasi tuščiais pasivažinėjimais po Europą ir papietavimais prabangiuose restoranuose, o tikri dalykai, kurie rūpi ir dėl kurių skauda, ir toliau kuriami laisvalaikiu. Būtų įdomu patyrinėti, kiek tokio politiškai korektiško meno prikurta, kaip politikų mėgstamas popierizmas pakreipė Europos meno raidą.
Todėl mane šildo mintis, kad dabar pačioje biurokratinio pasaulio širdyje kabo kūrinys, šiek tiek primenantis atrakcioną, judantis, dūmijantis ir skimbčiojantis - ir baisiausiai erzinantis. Jau vien jo kūrimo procesas - negalimybė priversti visas šalis dirbti vieną darbą, siekti vieno tikslo, įgyvendinti vieną idėją, taip pat vienos valstybės atstovo autoritariškai pasisavinta teisė priimti sprendimus - yra gremėzdiško Europos aparato komentaras. O toliau - supratimo ir diskusijos sluoksniai, nuo susitapatinimo su tuo, ką apie mus mano kiti, iki mokėjimo pasijuokti iš savęs, nuo linksmų stereotipų apie šalį (lego kaladėlės ir autostrados) iki tokių, kurie priverčia nervingai trūkčioti į žurnalistų klausimus atsakinėjančio politiko veido raumenis (Mahometas ir svastika). Ir svarbiausia - tai tiesa, visa tai ir yra Europa, kariavusi kokius du tūkstančius metų ir dabar kelis dešimtmečius mėginanti susikalbėti gražiai, be muštynių, bet niekaip negalinti, nes pokalbio dalyviams dar niekaip nepavyksta išlipti iš savo smėlio dėžės (arba tualeto).