Veržlus šuolis pirmyn

Živilė Ramoškaitė
Praėjusią savaitę pasibaigė III tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas.

Nacionalinėje filharmonijoje sausio 14 d. vyko konkurso finalinis, II turas, kuriame dėl prizinių vietų varžėsi šeši atlikėjai. (Konkurse dalyvauti siekė ir savo įrašus į preliminarinį turą atsiuntė 52 smuikininkai iš 22 šalių. Į pirmąjį turą buvo atrinkti 38 smuikininkai, sausio 9 d. traukti burtų realiai atvyko ir I ture dalyvavo 26 atlikėjai iš 10 šalių).

Finalininkai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu profesoriaus Juozo Domarko, grojo po smuiko koncertą, kurį pasirinko iš nurodytų penkių veikalų. Trys atlikėjai griežė Maxo Brucho Koncertą Nr. 1, g-moll, du - Felixo Mendelssohno-Bartholdy Koncertą e-moll ir vienas - Henri Vieuxtemps'o Koncertą Nr. 5, a-moll.

Konkursantus vertino žiuri, kurią sudarė įžymūs užsienio ir Lietuvos pedagogai bei atlikėjai. Pirmininkas - Gidonas Kremeris ir nariai: Jurgis Dvarionas, Eberhardas Feltzas (Vokietija), Alexandras Fischeris (Švedija), Borisas Garlitzkis (Prancūzija) ir Petras Radzevičius.

Tą patį vakarą po finalo buvo paskelbti konkurso laureatai ir prizininkai. Pirmąją vietą laimėjo Sergejus Malovas (Rusija), dvi antrąsias - Justina Auškelytė (Lietuva) ir Michailas Pochekinas (Rusija), dvi trečiąsias - Sunny Tae (Pietų Korėja) ir Jevgenijus Sviridovas (Rusija), diplomu apdovanota Ieva Paukštytė (Lietuva). Specialieji prizai įteikti Agnei Doveikaitei (Lietuva) už įdomiausią Felikso Bajoro opuso „Slenkstis" interpretaciją, Dumitru Pocitari (Moldova) už geriausią virtuozinio kūrinio atlikimą ir Maùgorzatai Wasiucionek (Lenkija) už geriausią J. Heifetzo transkripcijos interpretaciją. Diplomu taip pat apdovanota koncertmeisterė Indrė Baikštytė.

Nuo pirmojo konkurso susiklostė tradicija rinkti publikos prizo laureatą. Juo tapo pirmosios premijos laimėtojas Sergejus Malovas. Beje, šį savo sprendimą publika atvirai išreiškė vos tik nuskambėjus paskutiniams F. Mendelssohno-Bartholdy smuiko koncerto garsams: salėje kilo tikra šūksnių, aplodismentų audra, pasigirdo netgi trypimas.

Šįsyk į konkursą atvyko stipri rusų smuikininkų grupė, pademonstravusi aukštą techninį ir meninį lygį, tad nenuostabu, kad tarp laureatų yra net trys Rusijos smuikininkai. Taip pat kaip niekada stipri buvo lietuvių smuikininkų, tiksliau - smuikininkių, grupė. Pirmame ture grojo net devynios lietuvaitės, pasirodžiusios labai solidžiai, be to, itin įdomu, kad visos jos buvo skirtingos. Visi konkurso žiuri nariai pabrėžė išaugusį konkurso lygį. Palyginti su prieš aštuonerius metus įvykusiu pirmuoju, trečias konkursas liudija didžiulę pažangą.

Labai reikšminga, kad konkursą šįkart rėmė Lietuvos valstybė, organizacinį darbą sklandžiai atliko VšĮ „M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas" (direktorius Arūnas Simaška).

Sveikindamas konkurso laureatus ir linkėdamas jiems toliau žengti pirmyn, žiuri pirmininkas Gidonas Kremeris sakė, kad muzikanto gyvenime konkursas yra tik pradžia, ir galbūt kur kas lengvesnė pradžia už tuos vidinius konkursus, su kuriais nuolat susiduria atlikėjas. „Kiekvienas koncertas, kiekvienas pasirodymas kaskart taps jums sunkiausiu konkursu, kuriame teks nuolat konkuruoti su savimi", - sakė įžymusis menininkas.

Jaunieji atlikėjai, atvykę iš tolimų ir artimesnių šalių, turėjo progos vieni kitus išgirsti, susipažinti, įgyti naujos patirties. Apie tai kalbėjo viena iš keturių Pietų Korėjai atstovavusių smuikininkių, Han Ye Jin, šiuo metu besimokanti Niujorke. Apie šį konkursą atlikėja sakė sužinojusi iš interneto. Žinoma, ją traukė Jaschos Heifetzo vardas, bet tik būdama Lietuvoje ji išsiaiškino, kad legendinis smuikininkas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje. Šiai smuikininkei svarbiausia buvo parengti privalomą programą, išbandyti savo jėgas ir ypač - atlikti tai žiuri nariams ir publikai, kurios Muzikos akademijos salėje per I turą buvo daug. Taip pat Han Ye Jin sakė, kad nugalėjusi pradžioje ją kausčiusį jaudulį savo pasirodymu liko patenkinta. Labai naudingos jai buvo ir po I turo išgirstos žiuri narių pastabos. (Beje, visi į finalą nepatekę konkursantai galėjo pasikalbėti su žiuri nariais apie savo privalumus ir trūkumus.)

Nors konkursas baigėsi vėlai, žiuri nariai neatsisakė pasidalyti savo mintimis.

Gidonas Kremeris: Labai džiaugiuosi, kad Heifetzo tėvynėje jo vardas nėra pamirštas ir kad ekonominė krizė nesutrukdė paremti šį konkursą. Konkurso lygis išaugo, yra ką klausyti, jaunieji talentai toliau mus stebina. Apgailestauju, kad ne visi finalininkai pasirodė savo lygiu; jaučiau, kad kai kas nervinosi, kai kas nebuvo nusiteikęs pakliūti į finalą, o kai kam pavyko įrodyti savo meistriškumą, patirtį, kaip antai konkurso nugalėtojui. Konkursui vykstant paaiškėja, kas geresnis kovotojas. Būtinybė susitelkti pasirodymui lydės kiekvieną atlikėją visą gyvenimą, nes konkursas - tik pradžia. Neišgyvensi vien tik muzikinėmis savybėmis, prie jų reikia labai daug valios, užsispyrimo, išmonės, intelektualaus ir emocionalaus darbo - tik tada galėsime kalbėti apie savito braižo muzikantą. J. Heifetzas toks buvo. Kaip žiuri narys, nenorėčiau atskirai charakterizuoti laureatų, linkiu jiems visiems tobulėti ta linkme, apie kurią jie svajoja.

Nors Heifetzo portretas kabojo scenoje, lygintis su juo beveik neįmanoma netgi tiems atlikėjams, kurie žinomi visame pasaulyje. Norisi, kad visi turėtų savo braižą, - apie tai svajoja dešimtys ir šimtai, tik labai mažai kam pavyksta. Mane labiausiai žavi tie muzikantai, kurie jaučia poreikį kažką pasakyti. Kai kurie smuikininkai, kurių klausėmės, man pasirodė turintys tokio poreikio daigelių. Kai tai pajuntu, mano širdis atsiveria. Linkiu visiems šiuos daigelius užauginti taip, kad atsivertų muzikos klausytojų širdys.

Eberhardas Feltzas: Džiaugiuosi, kad šiame konkurse, ypač II ture, buvo jaunųjų meistrų, kurie grojo taip nuoširdžiai, taip savitai ir netikėtai, taip įtikinamai, kad galima teigti: perspektyva yra. Būtų gerai, kad jūsų šalis toliau palaikytų su jais ryšį, pakviestų koncertuoti. Pirmos premijos laureatas S. Malovas ne tik pasižymi grojimo lengvumu, bet labai gerai jaučia muzikos dvasią, o su Mendelssohno koncerto partitūra susipažinęs puikiai. Tai, kaip jis šį koncertą atliko, buvo įvykis. Jis puikiai komunikavo su orkestru, o šis su juo atliko koncertą visai kitaip nei pradžioje su Sviridovu: pasikeitė orkestro garsas, dinamika, atsirado pianissimo, spalvos...

Kaip vertinu lietuvaičių pasirodymą? Jų griežimui būdingas puikus garsas, jautri širdis, mąstymas, tik gal truputį trūksta asmenybės kryptingumo. Negaliu apie jas kalbėti kaip apie visumą, reikėtų aptarti kiekvieną atskirai. Neturėjau laiko ištirti jų biografijų, regis, kai kurios dabar mokosi užsienyje... Konkursuose dažnai girdime atlikėjus, imituojančius didžiuosius smuikininkus. Tai negerai. Labai nudžiugau, kad šiame konkurse buvo keli atlikėjai, norintys groti kitaip. Buvo individualumo, savito muzikos struktūros ir intonavimo suvokimo, savitos artikuliacijos.

Felikso Bajoro pjesė ypač įdomi dėl to, kad kompozitorius suteikė atlikėjui laisvę pasirinkti tempą, dinamiką, artikuliaciją, o garsų aukštis ir muzikos pateikimo būdas išlieka. Tai muzikos centras, širdis; tai melodija, kuri reikalauja frazavimo. Išgirdau visko: buvo labai blogų interpretacijų ir labai gerų. Atvirai šnekant, pasakyti, kad šį kūrinį jau išgirdau, negaliu. Jaunam žmogui labai sunku atrasti naujo kūrinio tinkamą frazuotę.

Borisas Garlitzkis: Šis konkursas - didžiulis šuolis palyginti su pirmuoju, kuriame esu buvęs. Dabar tai tikras tarptautinis konkursas! Man labai patiko Lietuvos smuikininkių komanda, ir ne dėl to, kad joje yra II premijos laureatė. Buvo nemažai ginčų ir daug svarstymų, bet galiausiai visi žiuri nariai esame patenkinti rezultatais. Teko sudvejinti II ir III premijas, jos, matyt, bus dalijamos per pusę. Tačiau muzikantai į konkursą vyksta tikrai ne dėl pinigų.

Kaip Rusijos smuikininkai? Tiesą sakant, iš laureatų tik vienas Sviridovas gyvena Rusijoje. Rusiška pavardė dabar nereiškia gyvenamosios vietos. Rusų mokykla gyvuoja kitu būdu, ne taip, kaip anksčiau. Aš gyvenu Prancūzijoje, bet esu rusų muzikantas, rusų mokyklos atstovas. I premijos laureatas S. Malovas - susiformavęs artistas; manau, jo laukia didelė ateitis.

Smuikininkui labai svarbu gera mokykla. Tai ypač gerai atskleidė konkurso finalas. Kai kurie finalininkai mane nuliūdino kaip tik dėl to, kad jiems trūko mokyklos. Kovoti su sunkumais konkurso finale - labai sunkus darbas. Laimi tas, kuris turi tvirtą bazę, turi atsargų. Kitas be šių atsargų, nors ir talentingas, muzikalus bei originalus, - pralošia.

Jurgis Dvarionas: Pamenu, didžiausia I konkurso problema buvo tai, ar jis iš viso įvyks. Viską darėme iš entuziazmo, netgi dalyvių pasikvietėme, galima sakyti, pasitelkę įvairių asmeninių pažinčių. Dabar unikalus atvejis: konkurse norėjo dalyvauti 52 smuikininkai; konkursą ženkliai parėmė valstybė! Labai džiugina didelis būrys Lietuvos smuikininkių. Tiesa, jas reikėtų dalyti į dvi dalis: vienos dabar studijuoja užsienyje, o kitos liko mūsų muzikos akademijoje. Išklausęs visas, be jokios piktdžiugos galiu pasakyti, kad mūsų studentės grojo geriau... Gyventi Paryžiuje, Berlyne ar kitame kultūros centre dar nereiškia pajusti giluminę miesto ir šalies kultūrą bei dvasią. Kartais išgirstu: Vilnius - provincija, reikia vykti ten, kur vyksta kažkas svarbaus. Nesyk įsitikinau, kad tikroji asmenybė atsiskleidžia visur, kad ir kur ji būtų - Vilniuje ar Paryžiuje, o jei jos nėra, buvai provincialas ir liksi juo.

Kai sužinojome, už ką balsavo publika, mes, žiuri nariai, labai nudžiugome. Juk tai liudija labai svarbų dalyką, kad vertinimo komisija sudaryta iš tikrai nuoširdžių muzikantų. Manau, jei būtų kitaip, Gidonas Kremeris pas mus nevažiuotų.

Pamenu, po I konkurso apie tuometinę Lietuvos komandą išgirdome nelabai malonių dalykų, tad ypač džiaugiuosi, kad šįsyk mūsų atlikėjos mūsų nenuvylė, garbingai atstovavo konkurso idėjai, savo kraštui, savo profesoriui ir pagaliau savo Alma Mater.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.