Menantys pikta

Jonas Ūbis
Pameluočiau pasakęs, kad suprantu, kur glūdi gero filmo paslaptis. Jei ją būtų taip lengva įspėti, gal visi kurtų tik gerus filmus. Tikrai geras filmas primena eilėraštį - perpasakojus savais žodžiais, unikalumo pojūtis išnyksta. Tačiau kiekvienas geras filmas visada išreiškia laiko dvasią. Kitas paradoksas - bėgantis laikas tokiam filmui suteikia vis daugiau prasmių.

Martino Scorsese's „Taksi vairuotojas" (LNK, 25 d. 23 val.) - kaip tik iš tokių filmų. Jis nesensta, nors nuo 1975-ųjų liepos ir rugpjūčio, kai filmas buvo kuriamas, Niujorko gatvėse daug kas neatpažįstamai pasikeitė. Mačiau filmą ne kartą ir ne du, bet kiekvienąkart atrandu jį iš naujo. Tiesiog yra filmų, kurie leidžia pamatyti, kaip keitiesi tu pats. Tavo pasaulio suvokimas, reakcijos, vertybės. Filmas tampa svarbia sudėtine asmeninės patirties dalimi.


„Taksi vairuotojas" taip pat gimė iš konkrečios scenaristo Paulo Schraderio patirties. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, nepavykus parduoti pirmojo scenarijaus, rašytojas ėmė ristis žemyn. Paliktas žmonos, naktimis, kai negalėdavo užmigti, jis šlaistėsi po Niujorką, užeidinėdavo į pornografinius filmus rodančius kino teatrus, daug gėrė. Kitas „Taksi vairuotojo" šaltinis - Schraderio noras perkelti į amerikietišką kontekstą Albert'o Camus „Svetimą". Scenarijų Schraderis parašė per dešimt dienų: pirmoji versija buvo sukurta per savaitę, dar tris dienas užtruko pataisyti.

Iš pradžių filmą apie nepataisomus Vietnamo karo sindromo padarinius turėjo kurti režisierius Robertas Mulliganas (girdėjote apie tokį?), o pagrindinį vaidmenį - Jeffas Bridgesas. Scenarijumi domėjosi ir Brianas De Palma. Schraderiui pavyko įtikinti, kad geriausia bus atiduoti filmą Scorsese ir De Niro. Šie net sutiko dirbti už mažesnį atlygį, kad sumažėtų filmo biudžetas. De Niro rengdamasis vaidmeniui mėnesį dirbo taksi vairuotoju ir gilinosi į psichines ligas. Beje, garsioji scena, kai Trevis kalbasi su savo atspindžiu veidrodyje - aktoriaus improvizacija, scenarijuje jos nėra. Jodie Foster taip pat intensyviai rengėsi vaidmeniui. Ją konsultavusi tikra prostitutė pasirodo ir viename filmo epizode - vaidina Airis draugę. Senatoriaus vaidmens atsisakė Holivudo žvaigždė Rockas Hudsonas. Jis teisinosi, kad vaidina seriale. Bet epizodinį Trevio keleivį, aiškinantį, kad nori nužudyti neištikimą žmoną, suvaidino pats režisierius. Airis tėvų nuotraukoje galima pamatyti jo mamą Catherine Scorsese. „Taksi vairuotojas" 1976 m. Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele". Režisierius vėliau dar sukūrė kelis filmus pagal Schraderio scenarijus, tarp jų ir „Įtūžusį bulių".

Tokie filmai, žinoma, neatsiranda tuščioje vietoje. Šią savaitę itin dosnios tikros klasikos mūsų televizijos pasiūlys kelis filmus, be kurių 8-ojo dešimtmečio kinas gal būtų visai kitoks. Pirmiausia turiu galvoje Tony Richardsono „Medaus skonį" (LTV2, 24 d. 19.50). 1961 m. ekranuose pasirodęs filmas - tai perkelta į ekraną vienos svarbiausių britų „įtūžėlių" Shelagh Delaney pjesė, kurią kadaise statė ir lietuvių teatrai. Pagrindinė filmo herojė yra jauna, negraži mergina Džo (Rita Tushingham), kuri nesėkmingai kovoja už savo motinos jausmus. Tačiau meilužiais besirūpinančiai Helen paauglė dukra yra nereikalinga. Konfliktą pagilina ir motinos vestuvių perspektyva. Džo pastoja po trumpo romano su juodaodžiu jūreiviu. Ji gyvena viena išsinuomotoje skylėje ir apatiškai laukia, kas bus toliau. Situacija pasikeičia, kai Džo susidraugauja su tokiu pat atstumtuoju - nedrąsiu homoseksualu Džefu. Jis rūpinasi ir Džo, ir dar negimusiu kūdikiu. Filmo fonu Richardsonas pasirinko pramoninį Anglijos Šiaurės miestą, simbolizuojantį pasaulį, kuriame neliko vietos meilei. Tačiau pagrindiniai filmo herojai bent jau sugeba išsaugoti savo žmogiškumą, elementarius jausmus. Gal todėl formos naujovėmis nepasižymėjęs filmas turėjo tokios didelės įtakos visai „įtūžėlių" mokyklai. Ir ne tik jai, nes prisiminęs „Medaus skonį" visada pagalvoju ir apie savotišką jo tęsinį - Mike'o Leigh filmą „Paslaptys ir melagystės", kurio herojė po daugelio metų sutinka kadaise paliktą juodaodę dukrą.

1969 m. pasirodęs Johno Schlesingerio „Vidurnakčio kaubojus" (LTV, 28 d. 23.15) - taip pat etapinis filmas. Tai 1965 m. išleisto Jameso Leo Herlihy romano ekranizacija, nors režisierius prisipažįsta, kad jį įkvėpė serbo Živojino Pavlovičiaus filmas „Kai būsiu miręs ir išblyškęs" (1968). Kartu su Denniso Hopperio „Nerūpestingu keliautoju" Schlesingerio filmas atvertė naują filmų apie dviejų vyrų draugystę puslapį. Du „Vidurnakčio kaubojaus" personažai Džo ir Žiurkiūkštis, kuriuos suvaidino Jonas Voightas ir Dustinas Hoffmanas, susitinka Niujorke. Naivuolis Džo atvyko iš provincijos užkariauti miesto ir jo vyriškam grožiui neatsispirsiančių turtingų moterų. Deja, tikrovė jį netrunka nuvilti. Džo susipažįsta su sunkiai sergančiu italu, pramintu Žiurkiūkščiu. Jis pasi
siūlo Džo padėti prasimušti į „aukščiausią lygą". Tai iliuzija, bet vyrai susidraugauja. Gelbėdamas draugą nuo džiovininkui mirtinos Niujorko žiemos, Džo nusprendžia išvežti Žiurkiūkštį į saulėtąją Floridą...

Net ir iškart po Hayso kodekso panaikinimo neregėtai išlaisvėjusiame amerikiečių kine „Vidurnakčio kaubojus" pasirodė pernelyg drąsus, todėl jam buvo skirta X kategorija (griežtai draudžiama žiūrėti jaunesniems nei 17 metų žiūrovams). Tad filmas įėjo į istoriją dar ir todėl, kad buvo pirmasis šios kategorijos filmas, sulaukęs „Oskarų". „Vidurnakčio kaubojus" jų gavo net tris - už filmą, režisūrą ir scenarijų. Abu filmo personažai šaiposi iš kaubojų ir garsiausio kino kaubojaus Johno Wayne'o, bet būtent pastarasis 1969 m. nukonkuravo taip pat „Oskarui" už geriausią vyro vaidmenį nominuotus Voightą ir Hoffmaną.

Nebijau prisipažinti, kad mėgstu skaityti detektyvus. Vienas žaviausių jų herojų yra Raymondo Chandlerio sukurtas viskio ir gražių moterų gerbėjas Filipas Marlou. Nevienam jis, žinoma, asocijuojasi su Humphrey Bogartu ar Robertu Mitchumu, bet ateinančią savaitę bus galimybė pamatyti ir kitokį Marlou. 1973 m. Roberto Altmano filme „Ilgas atsisveikinimas" (LTV2, 26 d. 22.10) detektyvą vienišių suvaidino mėgstamas režisieriaus aktorius Elliotas Gouldas. Pasakoti detektyvo siužetą vis dėlto yra nuodėmė, tad tik užsiminsiu, kad Marlou bus apkaltintas žmogžudyste. Beje, „Ilgas atsisveikinimas" yra svarbus Kalifornijos gubernatoriaus biografijoje. Tai vienas pirmųjų filmų, kuriame ekrane pasirodo Arnoldas Strongas - toks tuomet buvo Schwarzeneggerio slapyvardis.

1968 m. Tedo Posto filme „Pakark juos" (LTV2, 27 d. 22.10) bus galima pamatyti jauną ir gražų Clintą Eastwoodą ir, ko gero, visus vesterno stereotipus. Filmo pradžioje Eastwoodo herojų pakaria už neva pavogtus galvijus. Išgelbėtas jis ieško savo skriaudikų. Ilgai, kantriai ir efektingai.


Jūsų - Jonas Ūbis

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.