Tarp pastaraisiais metais pasirodžiusių knygų apie muziką yra lietuvių kalba dar nebūto žanro veikalas. Tai Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleista anglų muzikologo Alano Kendallo knyga „Klasikinės muzikos metraštis: intymus didžiųjų kompozitorių gyvenimo ir kūrybos metraštis" (2007, vertė Daina Valentinavičienė ir Sonata Zubovienė).

Kitaip negu kitose pamečiui dėstomais faktais grindžiamose panašiose istorijose (pavyzdžiui, nuo 1914 m. ne sykį leistoje A. Scheringo „Tabellen zur Musikgeschichte" ar prancūzų autorių „Les grandes dates de l'histoire de la musique"), šioje knygoje į pirmąjį planą iškeliamos kompozitorių gyvenimo ir kūrybos datos. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kas dėjosi 1809-aisiais: G. Rossini sukūrė pirmąją operą; pasklidus žiniai, kad L. van Beethovenas priėmė kvietimą užimti Vestfalijos karaliaus rūmų kapelmeisterio pareigas Kaselyje, Vienos aristokratai kompozitoriui tučtuojau paskyrė rentą, kad tik jis neišvyktų; gimė F. Mendelssohnas; gegužės 31 d. mirė J. Haydnas (galėtume pridurti - vasario 17 ir 18 d. Vilniaus rotušėje atlikta jo oratorija „Pasaulio sukūrimas"). Arba 1909-aisiais (tai paskutinieji M.K. Čiurlionio kūrybos metai; Vilniuje antrą kartą parodyta M. Petrausko „Birutė", o J. Naujalis Kaune pradėjo leisti „Vargonininką", pirmąjį lietuvių muzikos žurnalą): stiliaus raidai svarbių veikalų parašo A. Schönbergas, A. Webernas; orkestruodamas operą „Ispaniškoji valanda", M. Ravelis pradeda kurti baletą „Dafnis ir Chloja"; Drezdene įvyksta R. Strausso operos „Elektra" premjera; jis pradeda rašyti „Kavalierių su rože", o G. Mahleris - IX simfoniją; S. Rachmaninovas Niujorke pirmą kartą skambina tais metais sukurtą Trečiąjį koncertą fortepijonui. Tokie savaime iškalbingi faktai nelieka „sausi", nes pateikiama duomenų apie kitus muzikos, šiek tiek - kitų menų, taip pat visuomenės gyvenimo įvykius bei reiškinius, o kone kas antrame puslapyje yra ką nors daugiau apibūdinantis tekstas.

Autorius nepaaiškino, kodėl, rašydamas tokią europietiškosios muzikos istoriją nuo antikos iki 2000-ųjų, antikai, viduramžiams ir Renesansui (taigi bent 2000 metų) tepaskyrė 12 įžangos puslapių ir klasikine pavadintos muzikos metraštį bei „didžiųjų kompozitorių" dienoraštį ėmė rašyti nuo 1600 metų, sąlyginės baroko pradžios. Tačiau Perotinas ar G. de Machaut, Palestrina ar O. di Lasso - ne mažesni didieji negu C. Monteverdi ar J.S. Bachas, G. Verdi ar O. Messiaenas, o jų biografijos taip pat yra savo meto kultūros gyvenimo atspindys. Gal taip pasielgta ribojant knygos apimtį. Pagrindinis tekstas užima tik pustrečio šimto gausiai iliustruotų puslapių, ir reikia stebėtis, kad sutalpinta tiek daug gerai atrinktos informacijos. Tai labai graži knyga, nes kiekvienas jos žodis byloja apie genijų sukurtas tikrąsias meno vertybes, kuriomis pasaulis gyvena amžių amžius. Graži ir dėl to, kad gražiai išleista; ją ne tik puošia, bet ir praturtina graviūrų, piešinių, tapybos darbų (tarp jų P. Veronese's, Tiziano, J. Brueghelio vyr., E. Delacroix ir kt.), kompozitorių portretų, rankraščių, muzikos gyvenimo įvykių ir kt. nuotraukos. Žinių apimtį išplečia priedai (biografinė kompozitorių rodyklė, muzikos istorijos įvykių chronologija, terminų žodynėlis, žymiausių XX a. muzikos atlikėjų, populiariausių įrašų sąrašai ir kt.).

Vis dėlto reikia pasakyti, kad kone visą dėmesį paskyrus tiems 400 metų, patiklaus skaitytojo sąmonėje gali susidaryti neproporcingas muzikos raidos ir jos vertybių apimties vaizdas. Skyrių pratarmės menkai teatlieka joms numatytą motto vaidmenį. Iš esmės klaidingas įžangos apie viduramžius ir Renesansą pratarmėlės teiginys, kad Bažnyčia muzika ėmė rūpintis tik tuomet, kai suprato, jog „žmonių muzikavimo džiaugsmo nuslopinti neįmanoma", todėl užuot muziką uždraudusi, ėmė ją kontroliuoti (p. 9). „Romantizmo amžiaus" pratarmėje sakoma, jog iki šio „tikro milžinų šimtmečio" „muzika buvo kuriama Europos aristokratams" (p. 129), tarytum užmiršus, kad visų civilizacijų (ir krikščioniškosios) šventykla, Bažnyčia, visuomet buvo pirmoji ir pastovioji, visiems luomams prieinama didžiausių muzikos ir kitų menų vertybių sutelkties vieta; profesinės muzikos kultūrą plėtojo universitetai, miestų muzikų organizacijos, vėliau viešieji operos teatrai. Yra faktinių netikslumų; kai kas prašyte prašosi komentaro. Prancūzų operos savitumo ir susidarymo savarankiškumo pagrindas - ne tik ballet de cour, rūmų baletas; ne mažiau - klasicistinis teatras, didžiųjų tragikų P. Corneille'io, J. Racine'o kūryba (jie knygoje nepaminėti). Neaišku, kaip patsai J.W. Goethe bandė kurti savo zingšpylio „Žvejė" muziką (p. 151); šiaip žinoma, kad ją sukūrė dainininkė Corona Schröter (ji knygoje neminima; galima prisiminti, kad Goethe kūrinyje panaudojo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei"); bent tuomet šio 1781 m. kūrinėlio jis tikrai negalėjo lyginti su 1786 m. pasirodžiusiomis W.A. Mozarto „Figaro vedybomis". Nereikia tikėti, ką apie Romos premiją ir Medičių vilą (tenai apgyvendinami tą premiją, „Prix de Rome", laimėję jauni prancūzų menininkai) rašo C. Debussy (p. 203): laimėjus premiją, jam „džiaugsmas išgaravo" ne todėl, kad pasijuto „prarandąs laisvę", o todėl, kad teks išsiskirti su mylimąja, ponia Marie-Blanche Vasnier; išvykimo laiką visaip gudraudamas pusmetį atidėliojo (Romos premiją 1663 m. įsteigė Liudvikas XIV, Medičių vilą laureatams 1803 m. parūpino Napoleonas; vienintelis valstybės - C. Debussy laikais 3 metus - visiškai išlaikomų menininkų rūpestis buvo mokytis italų meno ir kasmet sukurti po vieną didesnės apimties kūrinį; dabar laikas sutrumpintas iki 1,5-2 metų)...

Vertėjų darbas nebuvo lengvas - knygoje daugybė vardų, pavadinimų, terminų, tad pasitaiko ir klaidų klaidelių. Bolonijos baroko muzikos židinys San Petronio katedra - ne šv. Petro (p. 18), bet šv. Petronijaus (V a. vyskupo, miesto globėjo katedra); J. Haydno oratoriją reikia vadinti „Pasaulio sukūrimu" (ne „sutvėrimu"), Moliêro ir J.-B. Lully „Le bourgeois gentilhomme" (p. 50; veikalo žanras yra komedija baletas, o ne „muzikinis spektaklis") - ne „Džentelmenu prastuoliu", bet „Miestelėnu bajoru" (taip priimta mūsų literatūros moksle), o 205 p. minimą L. Janãčeko operą - „Pono Broučeko iškyla į Mėnulį" (čekų výlet - ne „kelionė", bet iškyla, ekskursija; angliškame knygos originale turėtų būti excursion). Įsivėlus klaidai Simono Dacho pavardėje (p. 36; parašyta Dack, be vardo; pavardžių rodyklėje jos apskritai nėra), nelengva suprasti, kad tai tas klaipėdietis poetas (jo vardu vėl pavadinta viena Klaipėdos vidurinė mokykla), kuris parašė D. Kleiną giriančią dedikaciją pastarojo gramatikoje (1653), jo ir karaliaučiškio kompozitoriaus A. Alberto giesmių į lietuvių kalbą yra išvertęs D. Kleinas, kiti giesmynų rengėjai. Matyt, ne tiek dėl vertėjų kaltės, kiek per autoriaus teksto glaustumą rašoma, kad trio sonatos pavadinimas nurodo ją sudarančius tris instrumentus (p. 127); iš tiesų jis reiškia, kad yra užrašomos trys partijos. Ir t.t.

Kažkada seniai „Pergalėje" naują V. Žilinskaitės knygą recenzavęs J. Erlickas rašė, kad (nors nežymūs) trūkumai vis dėlto mažina jos vertę, privalumai didina. Tikra teisybė. Aprašytasis „Metraštis" yra savaime vertinga, traukianti akį, žadinanti norą skaityti knyga; be to, ji, kaip savito žanro veikalas, gražiai papildo lietuvių kalba dar nelabai gausų visuotinės muzikos istorijos knygų sąrašą, bus - jau yra - naudinga mokytojams ir mokiniams, spaudos darbuotojams, muzikos mėgėjams ir profesionalams.