Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Po dvidešimties metų


Laima Vincė. „Lenino galva ant padėklo"


Paulina Pukytė

Share |
Žiemos atostogos - kartais beprasmiškų, kartais linksmų, o kartais ir prasmingesnių pokalbių prie nesibaigiančių vaišių metas.

Reikia gi kažkaip užkalbėti ir užvalgyti tą gėdingą faktą, kad Kalėdų dieną net keli „laisvi ir nepriklausomi" lietuviški televizijos kanalai „nerado" parodyti nieko geresnio už rusiškus animacinius filmus apie slibinus goriničius ir kažkokius ten nikitičius arba petias su vilkais. Sėdint išvis be televizoriaus ir jau kokį trečią kartą nuo saldaus vėl perėjus prie mišrainių, kolegė užsiminė apie neseniai išleistą Laimos Vincės, Amerikos lietuvės, knygą-dienoraštį apie Sąjūdžio laikus „Lenino galva ant padėklo". Pasakiau, kad įdomu būtų paskaityti. Kita kolegė užprotestavo: kas čia įdomaus, visai nėra įdomu grįžti į tuos senus nykius sovietinius laikus, kiek gi galima? Tačiau man vis dėlto įdomu. Bet ne dėl to, kad norėčiau grįžti į tuos laikus (kitaip nei kai kurios jėgos, darančios įtaką mūsų televizijos programoms). Man įdomu, kaip tuos laikus ir apskritai Lietuvą aprašė žmogus „iš šalies", žmogus iš „geresnės" valstybės. Nes dabar jau ir aš žinau, ką reiškia žiūrėti ir aprašyti „iš šalies" (tik ne iš „geresnės", o iš „blogesnės" šalies). Beje, „gerumas" ir „blogumas" dažniausiai signifikuoja esamą arba tariamą buitinį komfortą ar diskomfortą, prekių kiekį parduotuvėse, ir tik kartais socialinę santvarką. Laima Vincė ir aš gimėme tais pačiais metais. Tuo pat metu, 1988-aisiais ir 1989-aisiais, kai Laima, atvykusi metams iš JAV, studijavo Vilniaus universitete lietuvių literatūrą, aš studijavau Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Vadinasi, mes vaikščiojome tomis pačiomis senamiesčio gatvėmis, sėdėjome tose pačiose kavinėse, stovėjome tose pačiose eilėse, ėjome į tuos pačius mitingus, tą pačią dieną, valandą ir minutę žiūrėjome į Gedimino bokšte kylančią trispalvę. Bet ar matėme ją tomis pačiomis akimis? Žinoma, kad ne. Tačiau kokios tos kitos akys, kurios, kaip žadama knygos apraše, „kiek kitu kampu regėjo ir originaliai, atvirai vertino tai, kas tuo metu vyko mūsų šalyje"? Ar šiuose patobulintuose „kelionės užrašuose", taip gražiai pristatytuose ir ketvirtajame knygos viršelyje, vėl tarsi yla išlįs toks būdingas šiam žanrui „aukštesnio išsivystymo lygio" žmogaus požiūris į „menkiau išsivysčiusį"? Ar tiesa apie tos šalies žmones bus paaukota dėl literatūriškai paryškinto egzoticizmo? Štai kas man įdomu.

Iš tiesų džiugu, kad Laima Vincė trumpai, jautriai, be perdėto sureikšminimo ir dramatizavimo, bet ir ne sentimentaliai aprašo įvykius, kuriuos mūsų literatūroje kažkodėl vengiama smulkiau ir atidžiau prisiminti (galbūt dėl to, kad dar nėra literatūrai būtino atstumo? O gal ir dėl kitų priežasčių...). Jos dienoraštyje rasime gražių ir įdomių detalių, taiklių pastebėjimų, primirštų istorijų iš tų laikų studentų, bendrabučio, ligoninės gyvenimo, visuomeninio transporto ir pan., šiek tiek prieštaringų įžvalgų apie lietuvių požiūrį į užsieniečius. Skaitydami prisiminsime, nors ir nenoriai, kad po ilgo sovietinio absurdistano buvo dar ir toks labai trumpas laikas, kai lietuviai buvo pajutę vienas kitam artumą ir pasitikėjimą. Rašytojos stilius glaustas ir sklandus, skaityti jos tekstą malonu. Knygos struktūra nenuobodi ir itin tinkama tokiam žanrui - čia ir dienoraščio įrašai, ir eilėraščiai, ir laiškai, ir fotografijos. Tačiau, tiesą sakant, knygoje neaptikau beveik nieko, ką galima būtų pavadinti nauju, kitokiu, originaliu požiūriu (kaip buvo žadėta anotacijoje). Viskas, kas čia aprašyta (išskyrus gal keletą pastabų apie tai, kaip užsienietis jautėsi to meto Lietuvoje), man yra žinoma, matyta lygiai tuo pačiu kampu. Todėl kartais atrodo, kad ši knyga yra skirta užsienio skaitytojui. Tuomet kam reikėjo versti ją į lietuvių kalbą? Turbūt jaunimui. Ar tam, kad sužinotume, jog autorė, kaip ir dauguma žiūrinčiųjų „iš šalies", neretai paviršutiniškai ir istoriškai neteisingai sutapatina to meto lietuvius su tuo metu buvusia sovietine santvarka (t.y. kad mes visi nuoširdžiai buvome pionieriais)? Štai 61 p. rašoma apie Lietuvą, „...kur pats žodis laisvė yra pajuokos objektas, tik nuvalkiotas šūkis ant išblukusio propagandinio plakato: Svoboda!" Reikia pasakyti, kad tuo metu žodis „laisvė" lietuviams tikrai nebuvo pajuokos objektas; tai buvo slaptų troškimų objektas, nepasiekiamas tikslas, žodis, kurį buvo baugu ištarti, net ir sovietai vengė šito žodžio savo plakatuose. Tai dabar, po dvidešimties laisvės metų, šis žodis iš tiesų tapo nuvalkiotas ir pajuokos objektas...

Man šioje knygoje dar užkliuvo ir kai kur pasitaikantis siaurokas antropologinis aprašymas: „Namuose mėgau trumpus sijonus ir aptemptus džinsus. Čia išsiaiškinau, kad merginos dėvi sijonus iki kelių ir apsmukusius megztinius." „Merginų plaukai ilgi ir tankūs, jokio makiažo. [...] Jos visos rūpinasi drabužiais pačios - ilgi austi sijonai, baltos lininės ar medvilninės palaidinukės, meniškai išsiuvinėtos baltu siūlu."

Istorijai galiu paliudyti, kad tikrai dažnai pati siuvausi sau drabužius, bet niekada gyvenime nedėvėjau ir nenorėjau dėvėti baltos lininės meniškai išsiuvinėtos palaidinukės. 1988 metų vasarą, kai milicija lazdomis ir ašarinėmis dujomis išvaikė mitingą Katedros aikštėje (apie kurį rašo Laima Vincė), segėjau labai trumpą džinsinį sijoną ir mūvėjau ryškiai žydros spalvos getrus. Puikiai prisimenu tą aprangos faktą, nes kai bėgdama nuo milicininkų lipau per metalinę tvorelę, ribojančią gatvę nuo šaligatvio ties dabartiniu Mindaugo tiltu, iš tėvo džinsų pasisiūtas trumpasis sijonas prairo per visą šoninę siūlę iki pat juosmens.

Net ir vienos kurios nors valstybės viduje gyventojų apsirengimas skiriasi priklausomai nuo laiko, gyvenamosios vietos, mados, klimato, socialinės padėties, profesijos ir t.t. Spręsti apie žmones iš jų išvaizdos kitoje šalyje reikėtų tik atsižvelgus į visus šiuos veiksnius.

Laimos Vincės knygoje, be kartais minimų poetų ir Sąjūdžio veikėjų, daugiausia veikia nemylimi giminės, Filologijos fakulteto studentai ir dėstytojai bei visur dainuojantys folkloristai. Susidaro įspūdis, kad tikri lietuviai visi yra ir turi būti tokie. O kur tie kiti tikri lietuviai, kurie tuo metu Dailės instituto kieme virė kibiruose kaukoles? Kur tos tikros lietuvės, kurios tuo metu namų sąlygomis balino džinsus, juodai dažė pėdkelnes ir gausiai dažėsi akis pagal Boy George'o plakatus ir vis nesutarė, ar jis vyras ar moteris? Teks dar kam nors iš naujo, kitu kampu aprašyti tuos laikus...

Gaila, kad Laima pasirinko paskaitas tik VU Filologijos fakultete. Jei būtų atėjusi ir į paskaitas Dailės akademijoje, būtų sužinojusi, kad pilka spalva, taip dažnai minima jos knygoje apie Lietuvą, kitų spalvų kontekste visai nėra tokia jau pilka. Akademijoje mus išmokė, kad formos ir spalvos, taip pat ir jų ryškumas bei sodrumas priklauso nuo jų aplinkos (kitaip sakant, viskas, ką matome, yra reliatyvu). Ta pati vienoda pilka šalia raudonos spalvos tampa žalsva, o šalia žalios - rausva. Galbūt tai, kas Laimai Lietuvoje atrodė taip pilka, palyginti su jos amerikietiška aplinka, mums buvo spalvinga. Gal aptriušęs fotelis ir rėkiančios reklamos kiekviename žingsnyje nebuvimas nėra toks jau didelis gyvenimo trūkumas? Tokio platesnio požiūrio šioje knygoje kiek pasigedau. Ar dėl to kaltas Filologijos fakultetas, ar nekvestionuojamas amerikietiškas visa ko atskaitos taškas, ar jaunas autorės amžius? Nors autorės naudai reikia pasakyti, kad cenzūros reikalautų privalomų komunistinių eilėraščių mūsų leidiniuose klausimu ji pademonstravo tikrai brandų supratingumą.

Pusė mano šeimos, panašiai kaip Laimos, 1944 m. irgi pabėgo nuo rusų į Ameriką. Broliai ir seserys, visai kaip Laimos šeimoje, sėdo ant dviračių ir nuvažiavo iki sienos. Nebėgo tik vyriausioji sesuo (visai kaip Laimos šeimoje), mano močiutė, kurios vyrą netrukus nužudė, kaip ir Laimos tetos vyrą. Mes paskui irgi buvome „vargšai inteligentai", bet niekada negyvenome taip, kaip Lietuvoje atrastų giminių gyvenimą aprašo šios knygos autorė. Mūsų vaikai nebuvo susivėlę, mes niekada nepietavome susikūprinę prie žurnalinio staliuko (šį reiškinį su nuostaba ir pasibaisėjimu atradau tik po daugelio metų nuvykusi gyventi į „išsivysčiusią" Angliją), kavos savo svečiams mes negailėjome (nors jei būtume pasiūlę „tik" arbatos, šie nebūtų dėl to įsižeidę), o giminių iš Amerikos atvykimo proga močiutė liepė tėvui „gauti" ir įstatyti namuose naują čekišką unitazą, nors ir senasis dar buvo visai padorus. Mes nebadavome. Neturėjome tik vieno vienintelio dalyko - laisvės. O kavos ir tualetinio popieriaus, nors ir sunkokai, buvo įmanoma gauti. Teisybė, gerų vaistų irgi nebuvo, tai „Bayer'is" iš tiesų buvo aukso vertės.

Kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais draugė atvežė man lauktuvių iš Vokietijos vieną (1) „Always" higieninį įklotą, aš jo neatsisakiau, bet visai neapsiverkiau dėl tokio dosnumo ar iš laimės, kaip Vincės aprašytas taksistas, gavęs iš jos kramtomosios gumos pakelį. O kai mano draugui buvusi žmona iš Amerikos per kažką perdavė lauktuvių vieną (1) jau panaudotą vienkartinį plastmasinį skustuvą, draugas irgi neapsiverkė iš džiaugsmo. Pasakė „ačiū", ir tiek. Aš nieko nesakiau, nors man ir pasirodė, kad tai keistoka dovana. Bet prisiverčiau pagalvoti, kad davė, ką galėjo. Vis dėlto neištvėriau ir atkreipiau dėmesį, kad skustuvas jau buvo naudotas. Draugas nepatikėjo.

Galime grįžti ir į dar senesnius laikus. Kai kas nors kieme kramtydavo lenkišką kontrabandinę kramtomąją gumą ir duodavo kitam, už atitinkamą mokestį, truputį pakramtyti, aš niekada nesusigundžiau tokiu pasiūlymu. Bet ar galiu iš aukšto, ar net ir su gailesčiu žiūrėti į tuos, kurie kramtė?

Galiausiai apie vertimą. Lietuviškas tekstas sklandus, bet ar ne ironiška, kad rašytojos-vertėjos knygoje yra vertimo klaidų ir netikslumų? Netikrinau visko iš eilės, tik tas kelias vietas, kurios man pasirodė įtartinos. Tada paaiškėjo, pavyzdžiui, kad aukščiau minėtos Filologijos fakulteto merginos dėvėjo sijonus visai ne „iki kelių" (tai prieštarautų ir pastraipos logikai), o „iki kulkšnių". Toks netikslumas - ne pasaulio pabaiga, bet kai kurios vertimo klaidos Laimos Vincės žodžių ir sakinių prasmę paverčia tiesiog priešinga. Sulyginus su originalu atrodo, kad Laimos pusbrolio mergaitė buvo turbūt ne „susivėlusi" (lietuviškas vertimas), o „lininiais plaukais" (angliškas originalas „tow-headed") - vadinasi, ne tokia jau apgailėtina? Paaiškėja, kad atradusi sugadintą savo „krepšio" „užtrauktuką" Laima ne „pyksta": „Kažkokia velniava" (lietuviškas vertimas), o atvirkščiai, atlaidžiai sako: „Bala nematė" (angliškas originalas). Tiesa, toje pačioje pastraipoje lietuviškame variante mane papiktino kitos amerikietės komentaras: „žmogus gyvenime užtrauktuko nematė!" - tai ką, mus visiškais atsilikėliais laiko? Pasirodo, ji sakė ne „užtrauktuko", o „ziplock" (užspaustuko?) - tai amerikietiškas išradimas ir „nepamainomas" amerikietiškos buities daiktas - polietileninis maišelis su sandariai užspaudžiamais kraštais, kurio mes, lietuviai, tais laikais tikrai nebuvome matę. Kiek dar šioje knygoje tokių klaidų? Vertimai lyg ir turėtų mažinti skirtingų kultūrų tarpusavio nesupratimą, o čia kartais išeina beveik atvirkščiai...

Žinoma, grožinę literatūrą turi versti literatai, bet redaguoti vis dėlto turėtų žmonės su didele gyvosios originalo kalbos patirtimi. Be to, niekaip nesuprantu, kaip vertėjas Eugenijus Ališanka, žinomas poetas ir rašytojas, galėjo palikti lietuviškame tekste tokių pažodinių vertimų, kuriais ir taip jau siaubingai užteršta pas mus rodomų užsienietiškų filmų kalba, paskubomis išversta nemokšų, kaip antai: „Turiu apie tai pasikalbėti su komendante" (man rodos, lietuviškai sakome: „Reikės pasakyti komendantei"). Gal per skubėjimą? Na ir tipiškasis anglų „Oh no", išverstas „O ne" - lietuviškai juk taip nesakome, bent kol kas. Būtų gerai neįteisinti tokių vertinių.

Dar sunkiau suprasti, kodėl visa rugsėjo 9-oji dingo iš lietuviško knygos varianto. Įdomu, ar čia neapsižiūrėjimas, ar koks politiškai angažuotas sprendimas, ar pačios autorės redakcija nusprendus, kad parašė kažką, ko lietuviams skaitytojams geriau nerodyti? Tas pradingęs skyrelis prasideda taip: „Mane visad stebina, kaip Sovietų Sąjungoje nesiskaitoma su žmogumi."

Kai balandžio 23-ąją studentė Laima paliečia ežiuką, ir jis jai įkanda, Laima pagalvoja: „Juk kvaila manyti, kad galime kaip niekur nieko čiupinėti laukinį padarą, turintį savo gyvenimą". Šį išmintingą požiūrį galima būtų taikyti ir plačiau, ne tik ežiukams.

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09

Versija spausdinimui

Komentarai

Pukytė pataikė, 2009-02-13 13:56

Pukytė pataikė į jautrias vietas. Neavėjom mes veltiniais 1988 metais, nors tu ką. Laima, deja, mato tai, ką nori matyti ar galbūt ką jai leidžia matyti jos pačios amerikietiški stereotipai. Tai tikrai neobjektyvi knyga, o ir iš viso Laimos pretenzijos į rašytojas ir lieka pretenzijom, deja.

vajetau, 2009-01-15 17:49

begede autore, driso atvaziavusi ziureti i tai, ka mate ir apie tai parasyti, o ne ieskoti drasiai disidentavusios pukytes aptemptu sijonu!

gerbeja, 2009-01-14 10:36

Lenina ant padeklo skaiciau su mazesniu malonumu negu Pukytes recenzija apie knyga. Puiku!

JL1, 2009-01-11 21:19

Pukyte, malonu, kad skaitai musu visu malonumui:)

Arūnas, 2009-01-10 20:16

Šįkart pagirsiu. Nors nepasitenkinimas p.Ališanka dėl „Turiu apie tai pasikalbėti su komendante" (man rodos, lietuviškai sakome: „Reikės pasakyti komendantei") - perdėtas ir panašus į kabinėjimąsi. Deja, ši rusiško vertimo konstrukcija plačiai naudojama Lietuvoje...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti