Ta kasdienybė, matyt, taip pat neatsiejama nuo lietuviškos televizijos, nes pastarąją nuolat junti nugirstų pokalbių nuotrupose (parduotuvėje ar viešbučio fojė nuolat pasikartoja klausimas: „Ar žiūrėjai vakar...?”), ją išduoda net ir moterų išvaizda. Jos intensyviai mėgdžioja televizijos žvaigždes. Rezultatai gana saviti. Iš pradžių nesupratau, kas mane trikdo. Paskui tapo aišku. Visos provincijos moterys buvo panašios - aptempti džinsai, trumputė, tokia pat aptempta striukė ir nuogo pilvo ruoželis. Ir dar ryškus vakarinis makiažas. Nuo ryto iki vakaro.
Mados čia neskuba, nors jos taip pat vėluoja ir Vilniuje. Švenčių išvakarėse sužinojęs, kad į madą grįžo mano mėgstami raginiai akiniai, nuskubėjau į optikos parduotuvę. Jaunutė pardavėja įtariai pasižiūrėjo ir pasakė, kad pas mus tokie akiniai bus madingi po metų. Tada ji ir siūlo užeiti. Likau labai dėkingas šiai merginai, nes ji man paprastai paaiškino kai kuriuos lietuviškos rinkodaros principus. Prekybininkams (bet taip pat ir kino platintojams, festivalių rengėjams ir pan.) skubėti neapsimoka, geriau palaukti, kol mada pati atsiris iki mūsų (arba neatsiris).
Provincijos ritmas lėtas. Niekur nepavėluosi, todėl judesiai ir gestai tampa lėtesni, o žvilgsnis nesiblaško. Kartą užklydęs į kavinę, kurios darbuotojos negalėjo atitraukti akių nuo palubėje pakabinto televizoriaus ir jame dovanas dalijančios lietuviškos fėjos, susidomėjau viena sveikai atrodančia mergina. Ji buvo tokia pat džinsuota ir plikapilvė kaip visos, bet, matyt, nesilaikė dietos. Mergina užsisakė tris nemenkus cepelinus ir neskubėdama juos valgė, atsignybdama gabalėlius dideliu šaukštu. Valgydama ji svajingai žiūrėjo į gatvę.
Už lango retkarčiais šmėkštelėdavo rusų turistai. Juos atpažinti gali iškart - iš daugybės užrašų ant drabužių. Vienas pilietis buvo ypač žavus: ant striukės nugaros didelėmis raidėmis buvo išausta RICH, ant kepurės - „Fendi”, ant rankinės puikavosi „Dolce & Gabbana”. Kas buvo parašyta ant batų ir kelnių, nespėjau perskaityti.
Šiaip provincija skendi lietuviškame „popse”. Kavinėse, mikroautobusuose, parduotuvėse visi nuolat klausosi kažkokių beviltiškų dainų, kurias dainuoja (stena, deklamuoja, šnabžda) bebalsės merginos. Tų dainų tekstai liudija galutinę grafomanijos pergalę prieš sveiką protą ir gerą skonį.
Provincija yra išbandymas ir gyvūnų mylėtojams. Prie kiekvieno namo didžiule grandine pririštas koks nors vargeta - užkimęs, pasišiaušęs, piktas. Jei dar pastatyta kokia nors vėjo perpučiama būda, gali būti tikras, kad šuns šeimininkas jaučiasi tikras humanistas. Kilmingesnius, veislinius kiemsargių giminaičius vedžioja šeimininkai. Turistai ir poilsiautojai su ryškiais paltukais ir megztukais papuoštais savo lepūnėliais laisvai bėgioja pajūryje.
Užtat provincijoje geras oras. Jis tiesiog svaigina, todėl taip ir nesusirengiau nei į kalėdinį RoRa XX a. poezijos antologijos skaitymą, nei į Alinos Orlovos koncertą „Ramybės” viloje. Norėjau tikros ramybės ir ją gavau. Ir nepaprastai daug tylos. Prie tokios tylos net sunku priprasti. Po kelių dienų grįždamas kelyje pamačiau užrašą: kavinė-motelis „Delfai” ir ilgai svarsčiau, gal būtų verta čia pasilikti visam laikui. Tiesiog niekur negrįžti. Likti Delfuose. Žemaitijos užkampyje, plyname tamsiame begalinės tylos apgaubtame lauke. Gal net ir be Pitijos.
Pajūryje skaičiau išmintingą filosofo Leszeko Koùakowskio ir rašytojo Zbigniewo Mentzelio pokalbių knygą. Į klausimą, kaip jis apibūdintų lenkišką kvailybę, Koùakowskis atsakė: „Tai pasirengimas girtis ir nuolatiniai priekaištai pasauliui, kad neturime to, kas mums priklauso.” Manau, tai būdinga ir lietuviškai kvailybei. Ypač kinematografinei ir televizinei jos atmainoms.
Nesulaukęs LNK programos, šiandien pabandžiau laimę LNK tinklalapyje. Viršuje didžiulėmis raidėmis (visai kaip ant pajūryje sutikto turisto striukės) buvo parašyta: PURVAS SEKSAS PINIGAI. Iš pradžių pagalvojau, kad televizija nusprendė drąsiai atskleisti savo esmę. Bet greičiausiai tai kokio nors naujo serialo reklama. Rinkodaros triukas, kaip pasakytų publicistikos laidų, nagrinėjančių Lietuvos tūkstantmečio minėjimo žlugimo priežastis, rengėjai. Kita vertus, nežinia, kas labiau kaltas - rengėjai ar lietuviška kvailybė bei noras visur pristeigti ekspertų komisijų. Beje, gerbiamieji televizininkai, tūkstantmetis bus paminėtas taip, kaip ir buvo suplanuota: gausime pilį - muliažą, prigriozdintą antikvarinių daiktų, ir galėsime nuoširdžiai visu tuo grožėtis. Juk dažnam lietuviui vertybė - tai kažkas didelio ir spindinčio, kuo galėtum grožėtis ir ko pavydėtų kaimynai. Kita vertus, nauja sena pilis - tikras turizmo „popsas”, tad visai nėra kuo stebėtis.
Šįvakar RTVI kalbėdamas apie krizę rusų muzikos kritikas Artemijus Troickis vylėsi, kad krizė iššluos iš televizijų ir apskritai iš visų scenų „popsą”, nes žmonės pradės taupyti pinigus ir leis juos tik vertingiems dalykams. Kad taip iš Troickio lūpų į Dievo ausį.
Po kelių kino sirupo savaičių lietuvių televizijos nusprendė rodyti niūrias dramas. Ole's Bornedalio „Naktinis budėjimas” (LNK, 9 d. 00.10) skirtas tiems, kurie nebijo naktį atsidurti lavoninėje. Filmo herojus - teisės studentas naktimis sargauja ligoninėje. Jis niekad neįsivaizdavo, kad taps pagrindiniu įtariamuoju arba tiesiog užspeistu žvėrimi, kurio tyko ir policija, ir žudikas psichopatas. Filmas yra vykusio danų siaubo filmo perdirbinys, jame vaidina vienos garsenybės - Ewanas McGregoras, Nickas Nolte, Joshas Brolinas, Patricia Arquette.
Billo Duke'o „Gilus pogrindis” (LNK, 10 d. 23.05) pasakoja apie juodaodį policininką (Laurence Fishburne), infiltruotą į narkotikų prekeivių gaują. 1981 m. Michaelo Manno sukurto filmo „Vagis” (LTV, 14 d. 23.15) herojus Frenkas vienuolika metų praleido kalėjime. Išėjęs iš ten, talentingasis brangenybių vagis planuoja paskutinį savo žygį... Rengdamasis filmui Mannas konsultavosi ir su vagimis, ir su policininkais, o vėliau net davė jiems nedidelius vaidmenis. Beje, „Vagies” scenarijaus autorius Frankas Hohimeris filmuojant vis dar sėdėjo kalėjime.
Neseniai dilogiją (jos antroji dalis dar vis nepasirodė Lietuvos ekranuose) apie garsųjį prancūzų nusikaltėlį Mesrine'ą sukūrusį prancūzų režisierių Jeaną-Franšois Richet primins 2005 m. sukurta „13-osios nuovados apgultis” (TV3, 10 d. 21.05). Tai amerikiečių B klasės kino klasiko Johno Carpenterio filmo perdirbinys. Filmo herojai - taip pat policininkai ir mafijozai. Vienas pavojingiausių nusikaltėlių laikinai uždaromas policijos nuovadoje. Tačiau šventės naktį ir policininkams, ir nusikaltėliams iškyla mirtina grėsmė. Kad sulauktų aušros gyvi, jie turi susivienyti...
Man, žinoma, mielesnis Šerlokas Holmsas. 1970 m. Billy Wilderio komedijoje „Privatus Šerloko Holmso gyvenimas” (LTV2, 11 d. 19.40) į Holmso ir Vatsono namus atvyksta jauna žavi našlė, išgelbėta iš Temzės vandenų. Ji ima sparčiai atgauti prarastą atmintį... Prodiuserių verčiamas Wilderis sutrumpino filmą 60 minučių. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Robertas Stephensas, Colinas Blakeley, Christopheris Lee ir Genevieve Page, o dekoracijas - prancūzų kino legenda Alexandras Trauneras.
Svarbiausią šios savaitės filmą parodys LNK „Snobo kinas” (11 d. 23 val.). Tai - Ango Lee „Geismas, įspėjimas”, 2007 m. pelnęs Venecijos „Auksinį liūtą”. Jis nukelia į 1939-uosius. Kiniją okupavo japonai. Jauna mergina, iš okupuoto Šanchajaus pabėgusi į Pietus studentė (Tang Wei) nori padėti pogrindininkams, paskelbusiems mirties nuosprendį su okupantais bendradarbiaujančiam saugumo viršininkui (Tony Leung). Ji turi suvilioti vyriškį. Tačiau pirmasis ponios Von ir pono Ji susitikimas baigiasi merginos draugų demaskavimu. Susitikę po kelerių metų, jau Šanchajuje herojai išgyvena audringą ryšį. Kartu tai ir rafinuotas katės ir pelės žaidimas. Režisierius nepastebimai paverčia pasakojimą vis sudėtingesniu ir niūresniu, drąsios erotinės scenos tampa vis drastiškesnės. Tamsios šnipinėjimo paslaptys susilieja su geismų pasaulio atradimu. Sudėtinga psichologinė filmo konstrukcija priverčia ir žiūrovus patirti intensyvius jausmus, klausti savęs, kas yra meilė, kur jos ribos. Kartu tai ir nepaprastai stilingas, vizualiai turtingas filmas, perteikiantis praėjusios epochos dvasią.
Jūsų - Jonas Ūbis
* * *