Keli pamąstymai apie dugną

Živilė Pipinytė
Apie tai, ar lietuvių kinas jau pasiekė dugną, praėjusiais metais galvojau ne kartą. Ir pamačiusi lėkštai manieringus „Nereikalingus žmones”, ir po to, kai Seimo rinkimų išvakarėse LNK parodė „Pilotą”.

Pasižiūrėjusi Žeraldo Povilaičio „5 dienų avantiūrą” žinau, kad žemiau lietuvių kinas nusiristi nebegali. Žinoma, kitas klausimas, ar kiekvienas mėgėjiškas filmas gali pretenduoti į tokį skambų titulą. Bet juk „5 dienų avantiūra” yra rodoma didžiausiuose Lietuvos kino teatruose, o UAB „Forum Cinemas” filmų platinimo padalinio vadovas Gintaras Plytnikas spaudos pranešime pareiškė: „Tai linksma, nuotaikinga komedija, skirta plačiai žiūrovų auditorijai. Galime teigti - tai pirmasis lietuviškas filmas, kuris nenusileidžia Holivudo kuriamiems filmams. Puiki aktorių vaidyba, režisieriaus ir operatoriaus darbas, filmo siužetas nepaliks abejingo nė vieno žiūrovo.” Tiesą sakant, manau, kad „5 dienų avantiūros” lygis ne ką aukštesnis už „perestroikos” metais Kauno kino mėgėjų sukurto „Tykiojo Džonio” ar blogiausiu lietuvių filmu neoficialiai kritikų išrinktų Audronės Slavinskienės „Atostogų”. Būtų beprasmiška analizuoti „5 dienų avantiūrą” taikant profesionaliojo kino standartus. Jam labiau tiktų rusų prodiuserių apibūdinimas „liaudiškas kinas”, skirtas žemiausio lygio auditorijos skoniui pataikaujantiems kino reginiams apibūdinti.

Filmo herojai yra sekso, pinigų ir šlovės ištroškę idiotai. Jie ne tik idiotai, bet dar ir labai antipatiški. Todėl galima įtarti, kad filmas skirtas tiems, kurie kaip šiuos „naujųjų laikų didvyrius” atpažins save. Tačiau net ir garsusis senų laikų blogo skonio simbolis „kilimėlis su gulbėmis” atspindėjo tam tikro vartotojų sluoksnio estetinius idealus. Panašiai atsitiko ir su „5 dienų avantiūra”: filmas apie pagyvenusio graiko gašlūno (Arvydas Dapšys), atvykusio į Lietuvą atrinkti tarptautinio dainų konkurso dalyvio (-ės), nuotykius Vilniuje atspindi tam tikrą masinės kultūros tendenciją, kurią britų sociologas Frankas Furedi vadina „lygiavimusi į dugną” (dumbing down). Manau, kad savaip „5 dienų avantiūra” nesąmoningai perteikia ne vienam lietuviui artimą požiūrį, rodo tam tikrą vertybių skalę. Filmo kūrėjai nesuvokia komizmo prigimties, todėl vadinti „5 dienų avantiūrą” komedija būtų netikslu, filmui labiau tiktų nešvankybėmis nuolat skiedžiamo anekdoto žanras. Kita vertus, filmas dar kartą įrodo katastrofišką lietuvių humoro jausmą, ypač kai personažas pirmame plane kasosi užpakalį, o kino salėje skamba juokas.

„5 dienų avantiūros” veikėjai yra pramogų verslo atstovai. Lietuvoje tai populiariausias, daugiausiai žiniasklaidos dėmesio pelnantis visuomenės sluoksnis, kuris turi daugybę ambicijų dominuoti. Tai įrodo kad ir veržlus pramogų verslo žmonių skrydis į politiką. Filme šio verslo atstovai rodomi itin neigiamai. Jie ne tik kvaili, apsėsti sekso, pinigų troškimo, bet dar ir negražūs. Nelietuvišku Žiuljeno vardu apdovanotas personažas yra homoseksualus. Jis geriau už kitus suvokia verslo mechanizmus ir netiesiogiai patvirtina homofobiškos tautos įvaizdį. (Vilniaus meras, kuriam filmo kūrėjai dėkoja pabaigos titruose, be abejo, apsidžiaugs.)

Vienintelė teigiama filmo herojė Eglė, kuri, suprantama, nugalės tarptautiniame konkurse dainuodama neįtikėtinai blogą dainą ir taip kompensuos amžiną „Eurovizijos” skriaudą lietuviams, yra tiesiog idiotė, nes jos naivumas peržengia visas sveiko proto ribas. Ji pristatoma kaip mergaitė iš geros (t.y. verslininkų) šeimos, bet visiškai nežino gerų manierų, pavyzdžiui, nuolat žiaumoja kalbėdama. Iš pradžių maniau, kad Eglė turi kalbos defektą (kaip tai dažnai atsitinka lietuvių televizijose), bet netrukus supratau, kad tai dar labiau paplitęs savoir vivre neišmanymas. Prisipažinsiu, nusijuokti privertė vienintelis filmo epizodas, kai Eglė ir jos meilė Andrius restorane užsisako švilpikų, kavos su pienu ir chereso. Ak, jau tie lietuvių kulinarinio skonio ypatumai. Jie gali net sugraudinti. Bet tai gal vienintelis epizodas, kai nukrypstama nuo lietuviškų stereotipų. Jei graiko žmona yra rusė, tai ji bus stora, gašli, nežmoniškai išsidažiusi, apsirengusi garsių dizainerių drabužiais ir nuolat kalbės apie „šopingą”. „Tuteišas” taksistas bus kupinas meilės rusų „popsui” ir kalbės kaip Algis Greitai. Žurnalistę domins tik žvaigždžių lovos nuotykiai, ji galvos tik apie tai, kaip tas žvaigždes užklupti iš pasalų. Visi interjerai bus pabrėžtinai gražūs, apkabinėti interjerų parduotuvių ir „gyvenimo būdo” laidų reklamuojamais daikčiukais. Spalvos stebins margumu ir intensyvumu, tarsi pirmaisiais spalvoto kino dešimtmečiais. Už kadro ir kadre nuolat skambės garsi muzika, kad tik nepamirštume, kad filmas apie pramogų verslą, vakarėlio (dabar nė vienas lietuvių filmas be to neapsieina) epizode net dainuos kažkokia, iš visko sprendžiant, lietuvių estrados žvaigždė. Siaubingai „pervaidinantys” aktoriai nuolat primins apie tai, kad žiūrime komediją. Bet juk komedija - tai ne vulgarus juokinimas. Netikite, pasižiūrėkite patys, jei negaila laiko ir pinigų. Ir jei esate pasirengę daugiau nei valandą klausytis siaubingu akcentu anglų kalbą darkančių filmo personažų. Kodėl kurdamas sąlygišką reginį filmo režisierius laikosi kalbinio „realizmo”, nesupratau, nebent dėl didesnio komizmo. Bet tai jau nebe komizmas, o atviras žiūrovų kankinimas.

Vis dėlto Gintaras Plytnikas buvo neteisus lygindamas „5 dienų avantiūrą” su Holivudo filmais. Žinoma, ten sukuriama daugybė komedijų idiotams ir apie idiotus, kurioms, beje, „Forum Cinemas” teikia pirmenybę . Bet Holivudo kinas vis dar laikosi vienos taisyklės: net pačiame kvailiausiame filme nugali gėris. Naivus, bejėgis, vertas tik pašaipos personažas, nesusitepęs rankų ir sąžinės, galiausiai pergudrauja „blogiukus”. „5 dienų avantiūroje” finale nugali šantažuotojas ir apsimetėlis, kuris visą filmą moralizuoja, moko kitus, cituoja poetus ir demonstruoja savo skaistų moralinį veidą. Holivudo komedijoje taip nebūna. Taip gali atsitikti parodijoje ar pastiše, taip gali atsitikti brolių Coenų ar Quentino Tarantino filme, bet ne pigiame, liaudžiai skirtame vodevilyje. Tuo „5 dienų avantiūra” man pasirodė savaip svarbi: filmas patvirtina, kad peržengti ribą ir likti teigiamu personažu Lietuvoje yra visiškai priimtina.

Kita vertus, nesu tokia naivi, kad patikėčiau Gintaro Plytniko nuoširdumu. Kaip netikiu tuo, kad „Oskarams” „Nereikalingus žmones” delegavę kino profesionalai įžvelgė filme bent kokių kinematografinių vertybių. Lietuvoje darosi vis labiau nepriimta sakyti tai, ką galvoji. Kiekviena institucija užverčia žiniasklaidą tonomis beprasmių spaudos pranešimų. Jie visi rašyti pagal vieną „lekalą” ir visi yra optimistiški. Todėl visai nesvarbu, koks vieno ar kito pranešimo turinys. Tik bijau, kad kada nors pasitvirtins teiginys, jog mintys sugeba keisti pasaulį. Kur tada atsidursime? Kokioje Lietuvoje? Ar tik ji nebus panaši į „5 dienų avantiūrą”? Į komediją, skirtą nereikalingiems žmonėms?

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.