Ką iš tikrųjų matai, girdi, jauti, kai apsėda déjâ vu? Ar tai, kas buvo, ar tai, kas yra, bet tik atrodo, kad buvo?

Reiškinio apibrėžimai tai vadina iliuzija. Kai kliuvinėdamas už gatvės grindinio akmenų, uosdamas iš kavinės sklindantį cepelinų kvapą, numesdamas cigaretės nuorūką šalia šiukšlių dėžės negali atsikratyti jausmo, kad visa tai jau darei, privalai sau priminti: čia tik mano protas išdykauja. Man taip irgi buvo atsitikę kokius tris kartus. Iliuzija, kad esi iškart ir praeityje, ir dabartyje, kad gyveni antrą kartą, labai stipri, netgi nenugalima.

Tačiau iliuzija ar net realybės susidvejinimo pojūtis nėra raktas į Alvydo Lukio parodą „Déjâ vu”. Dar nežinau, kas yra tas raktas, bet tikrai ne išgyvenimų miglos. Tariamas pasikartojimas, pavyzdžiui, barokiškai išlankstyto kolonos pagrindo atpažinimas debesies formoje, buvo Ralpho Gibsono ciklo „Déjâ vu” (1972) leitmotyvas. Lukys, regis, suka kitur.

Déjâ vu terminas pasipiršo Lukiui ėmus fotografuoti Paryžių. Ir man panašiai buvo - atvykus į šį miestą, pastatai ir gatvės ne pritrenkia naujumu, nematytomis erdvėmis ir estetika, o tiesiog atgyja, viskas atrodo pažįstama. Galbūt tai galima paaiškinti apie Paryžių perskaitytų knygų ir matytų filmų bei fotografijų kiekiu? Bet apie kitus miestus irgi pasiskaitai, o nuvykęs atrandi turistinius objektus, kuriuos sąžiningai fotografuoji. Miesto dvasia ir grožis, regis, egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo tavo buvimo ar nebuvimo. Tuo tarpu Paryžius visada subjektyvus, jo buvimo neįmanoma įrodyti.

Déjâ vu fenomenas taip neintriguotų menininkų, jei jis apsiribotų tik tuo, kas matoma, suprantama ir įvardijama. Jį aprašęs Sigmundas Freudas, kaip jam ir dera, čia įžvelgė tamsius pasąmonės darbelius: „Man atrodo, neteisinga vadinti jausmą, kad kažką anksčiau jutai, iliuzija. Tokiais momentais kažkas tikrai paliečiama - tai, ką jau kažkada esame patyrę, tik negalime sąmoningai atsiminti, nes tai niekada nebuvo sąmoninga. Trumpai tariant, déjâ vu jausmas atitinka pasąmoninės fantazijos prisiminimą.” Toliau Freudas pademonstruoja, kaip tokį prisiminimą galima iššifruoti. Bet man svarbesnis jo pagrindinis teiginys - déjâ vu nėra iliuzija. Ir nors neketinu čia Freudo pavyzdžiu knaisiotis po fotografo pasąmonę (kaip ir galėčiau? Bet kokie bandymai pasmerkti skleisti netiesą), man patinka mintis, kad už parodoje eksponuojamų fotografijų, už fotografo sekimo savo paties neapčiuopiamais pėdsakais galbūt slypi neįvardijami ir pačiam suvokėjui nesuvokiami dalykai.

Tačiau galima kai ką ir įvardyti - būtent fotografijos, kaip medijos, mynimą sau pačiai ant kulnų. Kai toks fotografas kaip Lukys, paprastai fotografiją suvokiantis tik kontekste, kaip priežastį ir padarinį, o ne kaip savarankišką vaizdą, pakabina dideles nespalvotas, „klasikines” fotografijas, reikia suabejoti tuo, ką matai. Taigi priešais mane - Paryžiaus gatvės, kuriomis šįkart vaikšto Alvydas Lukys. Tipiška reportažinės fotografijos atsitikimo vieta - kažkas gali įbėgti į kadrą, kažkas gali pažvelgti, kažkas gali susitikti ar šiaip prasilenkti. Bet čia nieko nėra. Išjudintos kavinių kėdės, susivėlusios daiktų kompozicijos tarsi liudija, kad čia tradiciniai reportažinės fotografijos personažai jau buvo, bet dabar jų nebėra. Vienintelis apčiuopiamas personažas, kurio irgi nesimato, yra pats fotografas - netvarkingi fotografijų pakraščiai yra užuomina į jo netikslingą judėjimą gatvėmis. Jis eina, jis mato, jis patiria, galbūt išgyvena déjâ vu, bet vargu ar tai įmanoma nufotografuoti. Ir nors savo išgyvenimus jis paverčia fotografijomis - „pakylėja” kasdienybę, kaip teigiama parodos anotacijoje, negalėčiau pasakyti, kokie tie išgyvenimai, ką jis jaučia, kokia jo nuotaika ir koks jam atrodo Paryžius. Į šiuos ir kitus klausimus atsakymo fotografijose nerasime.

Paryžius atpažįstamas, ėjimas gatve jaučiamas, fotografija atlieka savo darbą, bet įtariu, jei šios fotografijos nebūtų šios parodos dalis, o pasirodytų kur nors atskirai, kaip užbaigti „meno kūriniai”, ko gero, pro jas praeičiau. Nes tai, ką čia matau - per daug pažįstama, dar vienas déjâ vu ir be jokių pasąmoninių užkaborių. Reportažinės fotografijos šimtmetis išmindžiojo gatvę, tūkstančiais fotoaparatų peršvietė taip, kad joje nieko nebeliko - tik kelio krypties tuštuma. Bet kokia nauja šiandien ar rytoj užfiksuota reportažinė gatvės fotografija bus jau matyta - kažkokioje parodoje, kurios pavadinimo ir vietos nebeprisimeni, kažkokiame albume, kurio autoriaus pavardė nusitrynė. Tai tik kartojimas, ir gana beviltiškas, mėginant griebtis akimirkos nepakartojamumo idėjos kaip šiaudo. Nes per atmintinai žinomas gatvės fotografijos struktūras beveik nebeįmanoma atkreipti dėmesį į minimalius nepakartojamumo įrodymus. Visai kaip kasdienybėje, kur irgi viskas kartojasi, suvienodėja ir įgrįsta iki gyvo kaulo. Bet vos tik užslenka mirties šešėlis, bemat pajunti monotoniškai pasikartojančių akimirkų unikalumą. Tačiau fotografijose tą unikalumą pamatyti galima tik jo specialiai ieškant. Aš ieškojau, nes žinau, kad jis ten turi būti, ypač kai Paryžiaus gatvėmis vaikštinėja toks fotografas kaip Lukys. Ir radau. Bet vargu ar galėčiau jį įvardyti, bakstelėti taiklaus žodžio pirštu, tad pasilieku tai sau.

Einu toliau. O ten - visai kito stiliaus spalvotų fotografijų eilutė. Čia fotografo veiksmas akivaizdus - visas miestas sukasi apie metalinės tvoros bumbulą, tvirtai įtaisytą kadro centre. Tas bumbulas - ir tas pats, ir vis kitas. Kitokybę išduoda ir kartkartėmis pabalęs jo pakaušis, bet tai supranti ir šiaip, nes negali tiek daug skirtingų vietų susispiesti apie vieną vienintelį bumbulą. Net fotografijai tai būtų neįmanoma. Bet įtariu, kad šis lengvas žaidimas taip pat tik nukreipia dėmesį nuo pagrindinio žaidimo. Ar man tik atrodo, ar čia iš tikrųjų atpažįstu XX a. antrosios pusės fotografų - Williamo Egglestono, Stepheno Shore'o, Martino Parro ir kitų - kasdienybės banalybės dengimą spalvotos fotografijos banalybe (Shore'as, pavyzdžiui, kolekcionavo amerikietiškus pusryčius) ir jos netikslingumu. Šie fotografai sustabdo tai, kas tarsi vyksta savaime ir ko net nekiltų mintis sustabdyti, ir tuomet, žiūrėdami į vaizdus, mes kalbamės su istorija, identitetais, beprasmiškai prabėgančiais gyvenimais, visų pastangų ir nesistengimo tuštuma, kai laikas leidžiamas taip, lyg jo būtų per daug, lyg jo nekęstume ir norėtume atsikratyti...

Nepaisant čia iškilusių egzistencinių atradimų, aš ir vėl susidūriau su fotografijos déjâ vu - kad ir ko griebtųsi toks išradingas fotografas kaip Alvydas Lukys, viskas jau matyta. Kitaip tariant, pirmasis parodos aukštas verčia daryti liūdną išvadą - kad fotografijai nebėra kur dingti, kad fotoaparato akis pasmerkta déjâ vu kankinimui, kurio nesutaurina pasąmoninių srovių galimybė, nes fotoaparatas juk neturi net ir sąmonės.

Lipu aukštyn. O ten - dar keistesnis déjâ vu. Tarsi fotografas, pamiršęs, kad yra Paryžiuje, būtų paprasčiausiai ėmęs kartoti save. Pajūris, mediniai stulpeliai, saugantys jūrą nuo kranto (o gal ir atvirkščiai), akmenys, tik tiek, kad išdėlioti ilga juosta, lyg autorius būtų stengęsis nufotografuoti panoramą ir specialiai „meniškai” išryškinęs susidūrimus, kad iliuzija nesusidarytų. Būtų gražu, jei nebūtų taip pažįstama (čia šmėsteli Budvyčio prisiminimas). Dar kartą pajuntu, kad fotografas su manim žaidžia. Ypač kai atsigręžiu į trečiąjį antrojo aukšto vaizdą, kuriame tvyro treigiška, o gal trimakiška pajūrio tuštuma. Prieš dešimt metų būtume kartoję: postmodernizmas, citatos... Bet dabar iš už kampo sklinda garsas.

Tame kampe nieko daugiau ir nėra - tik garsas. Imu klausytis. Įprasti gatvės garsai: ūžesys ir kavinių gaudesys, puodelių tarškėjimas - lyg staiga būtų apgyvendintos pirmojo aukšto fotografijos. Fotografas eina gatve ir aplink jį kažkas vyksta.

O paskui staiga - vidus, tekantis vanduo, ilgas dušas. Visą tą ilgą laiką išstoviu, išklausau ir pajuntu, kaip veiksmas, kurio garsus ir pojūčius paprastai praleidžiu svajodama, sustabdo laiką. Kažkodėl kiekvienas vandens tėškimasis į dugną, į kūną tampa reikšmingas ir vaizdingas. Bešifruojant tėškimosi pagrindus darosi net nejauku - juk jau kurį laiką esu ankštoje erdvėje labai arti fotografo kūno, atliekančio pačius intymiausius veiksmus. Nieko nematau - nes niekas neužfiksuota fotografijoje, bet viską juk kuo puikiausiai įsivaizduoju! Beveik pornografija, bet ar galima prikišti pornografiją tekančio vandens garsui? Juk pagaliau tai aš užsimerkusi išsigalvojau, kad čia dušas - tai mano vaizduotės, o gal pasąmonės padarinys, nes gali būti ir kas nors kita. Pavyzdžiui, ilgai plaunamos rankos, galbūt prieš tai merktos į ryškalų voneles, arba galima ir kraują taip kruopščiai plautis.

Paskui - metalinis garsas. Kažkas tempiama, kažkas čekšteli. Mėginu suprasti, ar taip gali skambėti senoviškai ryškinama juosta, bet juk negali būti, kad čia vis dar vyksta cheminės fotografijos procesas? Mėginau šiam garsui suteikti visokį materialų pagrindą, bet tik paklausus autoriaus garsas saugiai prigludo prie savo priežasties - užtaisomo šautuvo. Nors mokykloje, kaip ir visi, puikiai mokėjau išardyti ir atgal sudėti „Kalašnikovą”, šis garsas man netapo déjâ vu - per daug toli nuo mano patirties, bet detektyvo elementai man patinka - kažką sakiau apie nuo rankų plaunamą kraują?

Staiga fotografas uždainuoja - do mi sol mi do. Lyg duotų toną - beveik laukiu, kad įsijungtų choras. Bet taip tik nukreipiu mintis nuo svarbiausio ir šiek tiek nejaukaus atradimo - kambaryje, intymioje aplinkoje, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis (nusimaudyta duše ar plautas nuo rankų kraujas) išgirstas dainavimas yra pats intymiausias, pats seksualiausias, pats giliausias įlindimas į sielą - nebegaliu ištverti...

Visų garsų neverta vardyti, juo labiau kad taip galima sunaikinti būsimo klausymosi malonumą. Bet būtent čia - tuščiame kampe, pasilikusi su fotografo garsais, pagaliau suprantu žaidimo, kurį šioje parodoje su manim žaidė fotografas, taisykles. Žiūrint fotografijas buvo matyti tai klasika, tai postmodernas, tai paties autoriaus praeitis, bet vis pasprukdavo konkreti asmeniška autoriaus patirtis, o klausantis garsų neliko jokių pašalinių vardų, jokios istorijos, jokių nuorodų, net neliko manęs pačios - liko tik pavojinga autoriaus vidujybės trauka.

Ką galiu pasakyti? Regis, ši paroda man kol kas akivaizdžiausiai parodė fotografijos autoriaus mirtį, kuria niekada iš tikrųjų netikėjau, nors Barthes'as ir gražiai įtikinėjo. Kad ką nors patirtum, priešais fotografiją reikia užsimerkti.