Apie tikrumą

Kamilė Rupeikaitė


Sakoma, kad muzikos menas yra arčiausiai Dievo. Kitaip tariant, dvasingiausias. Dėl to, kad mažiausiai apčiuopiamas, mažiausiai vizualus ir materialus, kad teka laike ir, intymiausiai prakalbinęs dvasią, pakimba kažkur visatos pakrašty. Muzikos skambesys daugelio kraštų senuosiuose mituose neatsiejamas nuo dievų kūrybiškumo, kai šie gimdė pasaulį ir jo santvarką. Slėpiningojo garsų meno pašaukti, muzikantai nuo seno buvo laikomi labiausiai privilegijuoto visuomenės sluoksnio atstovais, jų statusas prilygo valdovams ir žyniams, o tam tikros dermės atspindėdavo krašto lemtį. Žmonės kadaise kur kas geriau nei šiandien suvokė muzikos jėgą.

Kas bendra tarp Kalėdų istorijos prasmės ir muzikos? Šiomis dienomis greta visiškai antraeilių ir trečiaeilių šios šventės atributų kalbama, ačiū Dievui, ir apie Kalėdų istorijos prasmę. Nors švenčių išvakarėse savotiškos dvynės Inercija ir Komercija, kaip ir kasmet, džiugiai pasirengusios lydėti peržengiant ir vėl itin nepastebimai prieitą metų atskaitos tašką, tikroji Kalėdų istorija byloja apie... tikrumą ir jo pajautą. Jei ne paprastų piemenėlių jautrumas dangiškiems ženklams, radikalų istorijos virsmą nulėmęs įvykis tuokart galėjo likti nepastebėtas. Tikrumas, kita vertus, yra prieštaringas - jis yra tarytum žiburys ant kalno, bet nereikalauja rėksmingai sau dėmesio. Jei menininkas, teatrališkai šaukdamas žiniasklaidai, bet kokiomis priemonėmis siekia atrodyti geresnis už kitus, kur glūdi jo tikrumas?.. Apskritai, kiek bendro tikrumas turi su galimybe išgyventi? Gal kas nors pasakys, kad idealistų laikai baigėsi, kad šiandien publiką laimi tas, kuris sugeba garsiau trimituoti per įvairius medijos kanalus ir pasitelkti madingus įvaizdžius. Tačiau tikrumas, atgaivinantis dvasią ir pamaloninantis protą, nepavaldus isteriškai reklamai. Jis kartais labiau liejasi vadinamajame eiliniame kamerinės muzikos koncerte, nei tūkstantinėms auditorijoms tobulą savo instrumentų valdymą demonstruojančių virtuozų ar pasaulinio lygio žvaigždžių pasirodymuose. Manding, tikrumui reikalinga meistrystė. Dieviškas patepimas. Antai Mstislavo Rostropovičiaus neįtikėtinai puikus griežimas būdavo sklidinas pačių tauriausių sielos siunčiamų impulsų - tikro, nedeklaruojamo dvasingumo, apie kurį pranešti jokie žodžiai nereikalingi.

Be abejo, visiems skirtingai atseikima. Todėl ir meno žaidimuose pageidautina kuo daugiau sąžiningumo ir tikrumo. Kad epitetai „pasaulinio lygio žvaigždė" ir „tarptautinių konkursų laureatas" nepaverstų visų atlikėjų viena bendra „genijų" mase... Tas pats galioja ir kalbant, rašant apie muziką - o apie ją tikrai nelengva kalbėti! Rašantieji neturėtų galvoti, kokiu tekstu reikės užpildyti leidinio puslapį. Ir kad apie vieną ar kitą renginį derėtų parašyti. Tikrumas skatina rašyti todėl, kad negali nepasidalyti, nors kur kas paprasčiau ir patogiau būtų tiesiog patylėti. (Šioje vietoje yra puiki galimybė širdingai padėkoti rašantiems kolegoms, muzikos puslapio bendrakūrėjams, už ištikimą bendradarbiavimą.)

Didžiulė renginių įvairovė teikia pasirinkimo galimybę įvairių interesų klausytojams. Skirtingų mastelių muzikos festivaliai, eksperimentinės muzikos ir menų sintezės projektai, su neeuropinėmis muzikinėmis kultūromis supažindinantys renginiai atranda savo nišą. Šių metų muzikinis gyvenimas atspindėjo Europos kultūrų dialogo metų koncepciją ir žengė dar vieną žingsnį išsilaisvinimo iš eurocentriškumo link, kartu tapdamas preliudu Kultūros sostinės renginiams. To pavyzdžiai galėtų būti aukščiausio lygio atlikėjų (vokalinio ansamblio „Chanticleer", tenoro Ramono Vargaso, Vokietijos Berlyno simfoninio orkestro, zulusų grupės „Ladysmith Black Mambazo" ir kt.) koncertai, Pasaulio muzikos dienos su visais savo reiškiniais ir premjeromis, Vilniuje ir Kaune įvykęs išskirtinis renginys Lietuvos muzikologijos istorijoje - dešimtasis Tarptautinis muzikos signifikacijos kongresas, bent kelioms dienoms leidęs pasijusti pasaulinės muzikologijos minties sklaidos centru.

Kita vertus, kalbant apie įvairių kultūrų skambesius, liūdina - o ir ne kartą jau buvo apie tai kalbėta po šiųmečių Pasaulio muzikos dienų - kultūrų savitumo stoka profesionaliojoje pasaulio šiuolaikinėje muzikoje. Vertinkim, ką turime savo, ir dalykimės su pasauliu - ar pernelyg sudėtinga, ar pernelyg banalu atrodo vadovautis šiuo principu? Todėl visada džiugina lietuvių autorių, nebijančių būti savimi, naujų kūrinių gimimas (kaip antai Onutės Narbutaitės Pasaulio muzikos dienų kontekste Vėlinėms sukurtas jautrusis „Lapides, flores, nomina et sidera").

Mąstant apie Europos kultūros sostinės koncepciją, Vilniui dar toloka iki tikrosios kultūros sostinės vardo, nors, beje, klausytojų išprusimas kasmet vis didėja. Išoriškai galima suteikti statusą, organizuoti įspūdingus aukščiausio lygio atlikėjų koncertus, bet vidinio kultūros sostinės statuso taip lengvai nesuteiksi. Jį reikia pelnyti šimtametėmis tradicijomis. Metams suteikiamas pereinamasis titulas, įvyniotas į tam tikrą laikino pompastiško žaidimo formą, negali transformuoti esamos vidinės krašto kultūros, jei pati kultūros sostinės dvasia mums yra tolima. Ir dėl bendrosios žmonių socialinės kultūros, ir dėl to, kad pati kultūra ir menas valstybės vadovams praktiškai niekuomet nebuvo prioritetinė sritis. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje vis dar yra nuoširdžių, atsidavusių kūrėjų, kurie tyliai ir ištikimai dirba, sugebėdami išgyventi kažin kokiais stebuklingais būdais. Bet kiek ilgai dar tai gali tęstis?..

Grįžtant prie tikrumo, labiausiai sukrėtusiais šių metų muzikiniais įvykiais laikyčiau rugsėjo 29 d. „Lėlės" teatre režisieriaus G. Varno pirmą kartą Lietuvoje pastatytas dvi Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova" bei „Nedėkingųjų šokis" (dailininkė Julija Skuratova) ir lapkričio 20-22 d. Vilniaus mokytojų namuose vykusį indų klasikinės muzikos festivalį „Sur sadhana". Pirmasis įvykis susijęs su nepaprastai paveikia estetika - barokinio garso ir vizualiųjų jo sprendimų darna, o antrasis padėjo tiesiogiai išgyventi muzikos gimimą.

Puiku, kad, nors vis dar atsargiai, Lietuvoje atsigręžiama į barokines operas. Tačiau kas užtikrins šio, drąsiai vadintino šedevru, pastatymo tolesnį gyvavimą? Viskas yra parengta, bet nėra lėšų rodyti... Kam rūpi, kad nevalia šitokio spektaklio parodyti tik kelis kartus ir nugramzdinti užmarštin?

Apmaudu, kad aukščiausio lygio indų klasikinės muzikos festivalis vyko apytuštėje Vilniaus mokytojų namų salėje - matyt, tam įtakos turėjo aukštos bilietų kainos. Iš muzikantų dvelkusi nepaprasta meilė ir pagarba savo instrumentams liudijo, kad muzikavimas jiems nėra amatas, bet tiesiog tam paskirtas gyvenimo būdas, gyvenimo filosofija. Čia vėl norisi sugrįžti prie tikrosios meistrystės galios ir pirmapradžio muzikos jėgos suvokimo, kai patirti aukščiausio lygio estetiniai ir dvasiniai išgyvenimai panardina į neapsakomą sielos pasitenkinimą.

Mene, muzikoje, žodžiuose daug žaidžiama. Kartais apsimetame vienu ar kitu herojumi, kartais apsimetame, kad tiesą pamatėme kitaip, nei ji atrodė iš tikrųjų. Žaidžiame, kad mums iš tiesų įdomu, o slapčia žiovaujame iš nuobodulio.

Kalėdos, nors kalendoriškai švenčiamos tamsos viešpatavimo laikotarpiu, yra šviesiausia metų šventė. Tad šiuo simboliniu vidinės ataskaitos prieš save pačius periodu palinkėkime vieni kitiems tikrumo. Paprasto, išgyvento - ar muzikuojant, ar klausant, ar rašant. Tegu tai bus viena iš siekiamybių.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.