Laimė po radiatoriumi, arba Kalėdiniai palinkėjimai

Agnė Narušytė

Ant atviruko su gulbėmis, kylančiomis virš apledėjusio ežero, jau kelintą kartą juodu rašalu skrebenu žodžius: „Laimingų Šv. Kalėdų ir linksmų..." Oi, viską supainiojau, juk turėjo būti atvirkščiai - „Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų". Teks šitą išmesti - sugadintas. Juk negali būti atvirkščiai. Nei šiaip, nei taip skamba, ir neįprasta kažkaip. O gal nieko? Gal gali Kalėdos būti laimingos, o metai - linksmi?

Vis dėlto linkėjimas kažkoks neteisingas, bet kodėl? Juk atrodo, nieko blogo čia nepasakyta - tie patys pozityvūs dalykai, tik sukeisti vietomis - laimė per Kalėdas, o linksmybės visus metus. Todėl ir negerai. Laikas supainiotas, o jis čia esminis. Mat laimės linkėti vienai dienai - per mažai. Laimės reikia ilgiau, geriausia - visam laikui, kaip pasakose: „...jie ir toliau ilgai ir laimingai gyveno". O metai ir yra visas laikas - ratu brėžiama laiko linija susijungia pradžios taške, ir vėl nauji metai. Ir jei linkėjimai išsipildytų, laimė niekada nesibaigtų. Tuo tarpu linkėti, kad niekada nesibaigtų linksmybės... Na, gal kokiam aštuoniolikmečiui tai ir atrodo laimė, bet šiaip iš savo labiau subrendusios patirties žinome, kad linksmybės apkarsta, ima skaudėti galvą (nuo triukšmo, nuo intensyvaus bendravimo, o ypač - nuo neišvengiamo linksmybių palydovo alkoholio) ir netgi atsibosta. Staiga tinginiavimas susirangius ant sofos priešais nieko įdomaus nerodantį televizorių ima atrodyti kaip didžiausia palaima. Ne, linksmų visų metų nenorėčiau, noriu laimingų, o linksmybės turbūt nėra laimės šaltinis.

Kita vertus, kai parašai „laimingų Kalėdų", iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir gerai. Bet kirba kažkoks nesmagumas, nerimas, nes pasakymas „laimingos Kalėdos" savaime ir dengia, ir primena tą faktą, kad aplink Kalėdas taigi laimės nėra. Semiotikai mums jau tvirtai įkalė į galvas, kad kiekviena sąvoka remiasi į savo priešingybę, taip pat ir į visas, kad ir subtiliausias, skirtybes. Jei pasakai, kad laimė ateis per Kalėdas, tai kartu pasakai, kad kitu metu ji niekaip neateina. Ištekėjai, gimė kūdikis, gavai naują darbą, parašei knygą, gavai premiją - jau, rodos, laimę sučiupai, ji tavo, bet pakanka tik pagalvoti apie ką nors, na, pavyzdžiui, apie šildymo kainas, ir laimė išsprūsta. Vėl mėgini ją sugauti - karštligiškai skambini draugams, ramini rėkiantį kūdikį, rašai kitą knygą, susirandi kitą gyvenimo draugą... Liūdniausia, kad iš tikrųjų taip ir yra, tad palinkėjimas būti laimingam bent per Kalėdas tikriausiai būtų pats teisingiausias. Nes kiek būna nelaimingų Kalėdų...

Laikraščiai kasmet rašo, kad per Kalėdas padaugėja savižudybių, nes žmonės esą staiga pajunta nebegalintys tverti vienatvės. Ir vėl ta priešybių semiotika - šiaip būti vienam visai neblogai, gal net ir labai gerai, bet kai visais kanalais tau primena, kad Kalėdos - šeimos ir meilės šventė, metas būti su savo artimaisiais, tada ir supranti, koks nepataisomai vienas esi. O kartais esi vienas net būdamas apsuptas žmonių - su savo neįgyvendintais lūkesčiais, ateities baime, neatskleistomis nuodėmėmis, nemeilėmis ir neišsipildymais. Arba netgi būna ir visai banalių nelaimių per Kalėdas, kai, pavyzdžiui, po egle randi ne tą dovaną (prisimenu, kaip vaikystėje kartą nusivyliau visiems metams, radusi vien apatinius), kai persivalgęs nebegali atsikelti nuo sofos ar televizorius rodo tik salstelėjusius popžvaigždžių koncertus. Hm, kai gerai pagalvoji, tai net sunku išbūti laimingam per visas Kalėdas - ir šis laiko tarpas per ilgas laimei. 960 metais laimės ilgį įvertino maurų Ispanijos valdovas Abd Er-Rahmanas III: „Dabar jau viešpatauju apie 50 metų, iškovojęs pergales ar taiką, mylimas savo pavaldinių, bijomas savo priešų ir gerbiamas savo sąjungininkų. Turtai ir garbė, galia ir malonumai visada telaukė, kol juos pašauksiu, o mano gerovei, regis, netrūko jokios žemiškos palaimos. Tai suvokdamas kruopščiai suskaičiavau mano daliai tekusios grynos ir tikros laimės dienas. Jų buvo lygiai keturiolika."

Tai kas gi yra ta laimė? Ar įmanoma ją apibūdinti - jei ne sučiupti rankomis, tai bent užčiuopti sąvokomis? Po visų, beje, gana prėskų apibrėžimų (darbų ir minčių harmonija, tikslo siekimas, meilė, Dievas) tik viena laimės savybė kol kas yra visiškai aiški - pasprukti. Štai Blaise'as Pascalis, pabrėžęs, kad visi siekia laimės, rezignuodamas grįžta į realybę: „Dabartis mūsų niekada netenkina, o patirtis mus apgauna ir veda nuo vienos nelaimės prie kitos, kol ateina mirtis kaip galutinė ir amžina viršūnė." Ak, kaip liūdna. Jei akimirką atrodė, kad esi laimingas, tuojau suprasi, kad naiviai klydai, kad tas šilumos jausmas, užliejęs krūtinę, kai pagaliau gavai išsvajotą darbą, atvėso, vos tik įkalinai akis kompiuterio ekrane. O kai blaiviai pagalvoji, tai bemaž visas gyvenimas - vien vargai, nelaimės, o geriausiu atveju - nuobodulys. Štai eidama į paštą išsiųsti kalėdinių atvirukų akimis permečiau laikraščių antraštes: bankrutuoja „Woolworths" parduotuvių tinklas, nauja kempinligės grėsmė, 50 milijardų dolerių iš viso pasaulio nusukęs Bernardas Madoffas paleistas už 10 milijonų užstatą, Irake žuvo karys, Zimbabvėje siautėja choleros epidemija... Paskui stovėdama pašte ilgiausioje eilėje girdžiu, kaip likimo draugas skundžiasi kažkam mobiliuoju telefonu: „...čia daugybė žmonių, gal paštas streikuoja, o žinai, kad dar milijonas po Kalėdų praras darbą? Tai va..." Bet gal, jei turėtum pakankamai pinigų, bent didžiąją laiko dalį galėtum jaustis laimingesnis? Į tai atsako iš laikraščių jau kelias savaites nenykstantis nelaimingas Madonnos veidas - ji aiškiai susirūpinusi, veide įsimetusios įtampos raukšlės, akys piktos. Tai dėl skyrybų, dėl nepasidalijamo turto ir nepasidalijamų vaikų, kurie turės gyventi tarp Anglijos ir Amerikos. Taigi nepaisant visų jos milijonų, visos popžvaigždės šlovės, Madonna irgi neturi laimės - tai objektyviai liudija šimtai fotografijų.

Iliuzijos, nepatenkintas kasdienybės murmesys, savimeilės kirmgrauža vis stengiasi praurbinti plonytę laimingumo širmą, kurią kartais pavyksta pasistatyti tarp savęs ir tikrovės. Tai paaiškėja ne per Kalėdas ir ne per Naujuosius metus. Priešingai, tomis dienomis kaip tik viskas labiausiai neaišku, nes minčių įpročius suardo iš vaikystės atėjusi stebuklo nuojauta - atrodo, kad tuoj kažką gausi, visą dieną ruošdamas specialius patiekalus tikiesi, pasidedi viltis po pagalve, atsibundi... bet randi tik dovanas - daug daiktų. Trumpam atpažįsti sklindančią laimės šilumą - kad apie tave pagalvojo, kad tu pagalvojai. Ir viskas, išsisklaido. Antrą naujųjų metų dieną ir vėl reikia eiti į darbą, ir vėl tie patys mintis pertraukinėjantys telefono skambučiai, tas pats kompiuterio ekranas, o namie - tie patys visus iki vieno centus suryjantys radiatoriai.

Čia būtų galima ir baigti, bet tuomet reikėjo ir nepradėti šio straipsnio. O pradėjau tada, kai anglų laikraštyje „The Guardian" perskaičiau vieną laimės receptą. Britų žurnalistą ir dokumentininką Seaną Langaną buvo pagrobę Talibano fanatikai ir laikė uždarę tris mėnesius.

Visą tą laiką, vos tik tarpdury pasirodydavo nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs vyras su šautuvu, jis galvodavo, kad tuoj mirs: „Mirtis tikrai nustumia menką nerimą į praeitį, o be to, išvalo vidurius greičiau nei bet koks žarnų plovimas. Bet svarbiausia, mirtis taip pat parodo, kur klydai gyvenime, ir nukreipia tave teisingo kelio link. Susidūręs su mirtimi, staiga pamačiau visas klaidas, kurias padariau praeityje, ir kaip jas ištaisyti, jei gaučiau antrą galimybę. Ironiška tai, kad mirtyje glūdi gyvenimo paslaptis." Nebūtinas ir Talibanas, mirtis negirdimai pritaria įprastam kasdienybės niurnėjimui, laukia už kampo tamsiuose akligatviuose ar judriose gatvėse, bet čia jos įmanoma nepamatyti. Tačiau kai pamatai, tave užvaldo būtinybė surasti atsakymą: kaip būti laimingam? Šią akimirką, o ne tada, kai turėsi didesnį namą, didesnę algą, sutuoktinį, vaikų ar pasveiksi, nes tos kitos akimirkos nebus, tik ši. Tad kaip?

Vėlgi - ironiška tai, kad net tada nežinai. Skaitai knygą po knygos apie tai, kaip pasiekti laimę, bet taip ir nežinai. Egzistuoja daugybė pasakojimų apie tai, kaip išgirdę apie artėjančią pasaulio pabaigą žmonės ima siaubti parduotuves, smurtauti ar pasineria į besaikį vartojimą. Gal apokalipsės ištiktame pasaulyje būtent taip ir būtų, bet mirčiai pasirodžius ant slenksčio supranti, kad net ir nuo moralinių suvaržymų atpalaiduotos linksmybės, visi įmanomi malonumai nėra tai, ką iš tikrųjų nori daryti. Tampa aišku, kad bešėlstant praleista dabarties akimirka būties laikinumo akivaizdoje yra lygiai tokia pat iššvaistyta, kaip ir praleista nuobodžiaujant, bambant ant gyvenimo, liūdint ar laukiant ateities. Tai kaip tada būti laimingam?

Seanas Langanas suprato labai paprastą dalyką - kad galėtų būti laimingas, jis turi liautis branginti vien save ir padėti kitiems: „Taip, manau, kad tik tiek, - rašo jis. - Nėra jokios nepaprastos paslapties, kuri gali pakeisti tavo gyvenimą. Tai taip nuobodu, kad net kelia depresiją." Ir prisipažįsta, kad ištrūkęs iš mirties nagų jis ilgainiui grįžo prie senųjų įpročių. Taigi net atsivėrus keliui į laimę ne taip paprasta pradėti juo eiti. Keisčiausia šioje istorijoje tai, kad nors tūkstančius metų visa žmonija tik ir galvoja, kaip čia suradus laimę, kai prispiria būtinybė, supranti tik tiek, kad reikia mokytis būti laimingam. Net nežinant, koks tikrasis mokymo turinys. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką - kai esi per daug vienas arba kai ausis išūžia vaikų kivirčai, kai lyja, kai griūva ekonomika - turi prisiminti šią užduotį. Kol galiausiai suprasi, kad laimė - tavo proto padarinys. Kad gali būti laimingas tik tol, kol sugebi jaustis laimingas - ratas užsidaro. O į jį patekti galima tik pamirštant save. Dar viena paprasta ir įgyvendinimo sunkumu šiurpinanti paslaptis.

O Kalėdos yra puiki proga išmėginti Langano receptą, kurį jis, beje, galėjo nusirašyti ir nuo Jėzaus Kristaus, ir nuo Budos, ir nuo jo šventenybės Dalai Lamos. Tai galima daryti net ir banaliai naršant po parduotuves - kai tik tavo akį pritraukia koks nors nepaprastai tau „reikalingas" daiktas, jas ryžtingai kreipi kitur, mėgini į daiktus pažvelgti kito akimis, geisti jų iš kito „aš" pasaulio centro. Ši praktika - tai nužemintas, bet vis dar veikiantis davimo ir dėkingumo akto variantas vartotojų pasaulyje. Kad būtų aiškiau, galima išbandyti priešingą dalyką (ir vėl semiotika): niekam nenupirkti dovanų ir jas tik gauti... O tada palyginti, kada būni laimingesnis.

Bet, aišku, tikram laimės ieškotojui šio merkantilinio lygmens nepakanka. Todėl dar pacituosiu vieną iš daugybės šiuolaikinių laimės specialistų W. Beraną Wolfe'ą: „Jei stebėsi tikrai laimingą žmogų, pamatysi, kad jis stato laivą, rašo simfoniją, lavina savo sūnų, sode augina jurginus. Jis neieško laimės, lyg ji būtų apykaklės sagutė, nuriedėjusi po radiatoriumi." Jei tikrai taip, „7 meno dienų" skaitytojams laimė neturėtų būti problema.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.