Ateities kultūra nebus mūsų kultūra

Kora Ročkienė

Filosofas, rašytojas, literatūros ir kultūros istorikas, Oksfordo, Kembridžo, Harvardo universitetų dėstytojas George'as Steineris parašė dešimtis knygų. „Tikrosios esatys" ir „Heideggeris" 10-ajame dešimtmetyje pasirodė ir lietuviškai. Ateinančių metų balandį jam sueis aštuoniasdešimt metų. Ta proga Steineris nusprendė padovanoti sau knygą apie knygas, kurių jis niekad neparašė. „Mano neparašytos knygos" („My Unwritten Books") - tai septynios labai asmeniškos esė apie kalbas, Holokaustą, Dievo mirtį, žydišką Steinerio kilmę ir jo erotinius laimėjimus. Pateikiame ispanų žurnale „El Pais" išspausdinto pokalbio su rašytoju fragmentus.

Kolegos iki šiol neatsigavo nuo šoko, kurį sukėlė naujausia Jūsų knyga...

Tikrai. Bet iki šiol niekas nepaklausė, kaip atrodo kurčnebylių seksualinis gyvenimas, kas juos jaudina, kaip dažnai jie masturbuojasi...

Gana intriguojantys klausimai...

Svarbūs klausimai visada intriguoja. Tai gerai pakomentavo Heideggeris, kuris į klausimą, kodėl mokslas yra toks nuobodus, atsakė: „Nes pateikia tik atsakymus."

Ekvadore mačiau užrašą ant sienos: „Kai galiausiai turėjome atsakymus, mums pakeitė klausimus."

Būtent, taip ir atsitinka. Klausimai gali būti nepatogūs, ypač tie, kurie susiję su erotine žmogaus sfera. Viliuosi, kad mano esė paskatins psichologus ir sociolingvistus panagrinėti šį klausimą.

Jūsų naujausioje knygoje daug autobiografinių motyvų...

Beveliju tai vadinti fikcija. Borgesas manė, kad būna tikrų fikcijų. Egzistuoja ir fiktyvios tiesos.

Skaitant esė „Eroto kalbos" gali pasirodyti, kad Jūs neturite gėdos jausmo ir nejaučiate baimės dėl eventualių atvirumo padarinių...

Jei taip būtų, tikrai būčiau tą knygą parašęs. Bet pasirinkau esė, tiksliau, esė rinkinį, kuriame aiškinausi, kodėl mielai parašyčiau septynias knygas, bet artėju prie aštuoniasdešimties ir neturiu tiek jėgų, kiek anksčiau. Pritariu Beckettui, kad gyvenimas - tai pralaimėjimų tobulinimo menas. Norėjau patirti geresnį pralaimėjimą ir iš to troškimo gimė mano paskutinė knyga.
Tai skamba liūdnai, net slegiančiai.

Taip, liūdesys ir pesimizmas. Kodėl esu toks nepopuliarus tarp kolegų? Kai dar buvau gražus ir jaunas, pasakiau, kad kūrėją nuo profesoriaus, leidėjo ar kritiko skiria bedugnė. Jiems tai nepatiko. Parašyti esė „Pavydas", kurioje kalbu būtent apie šią problemą, man buvo nepaprastai sunku. Vargau tiesiogine to žodžio prasme ties kiekvienu sakiniu. Kaip jaučiasi kažkas, kuris žino, kad nėra didis, o gyvena tarp genijų? Nelengva rašyti apie kažką panašaus.

Buvau jauniausias dėstytojas Prinstono universitete, kur beveik kasdien sutikdavau Einsteiną ir Oppenheimerį. Žinojau, kad tai tikri mokslo gigantai. Tačiau aš norėjau būti tik laiškininkas, net norėjau, kad mane taip ir vadintų - visai kaip nuostabaus filmo apie Pablą Nerudą herojų. Profesoriaus darbas yra labai gražus: jis įteikinėja laiškus, kurių pats nerašo. Esame svarbūs, nes kūrėjams mūsų, profesorių, reikia, kad jie pasiektų savo publiką.


Kūrybos paslaptis neturi nieko bendra su mokymo paslaptimi?

Kartą, kai dirbau viename universitete, vakarieniavau su britų skulptoriumi Henry Moore'u. Kalbėdamas apie politiką (ir ne tik apie ją), jis malė visiškus niekus. Tačiau kai kalbėjo jo rankos, iškart buvo galima atpažinti didį kūrėją. Kūrybos paslaptis yra didelė nežinomybė. Nežinome, kodėl menininkas sukuria būtent tokią melodiją, tapo tą, o ne kitą paveikslą. Tos paslapties atvėrimas ir jos aiškinimas kitiems suteikia daug džiaugsmo.


Jūs manote, kad romanas yra priešistorinis žanras. Kodėl?

Romano laikas pamažu artėja prie pabaigos, nes kiekvieną mielą dieną tarpininkaujant medijoms mūsų namus pasiekia daug vaizdų ir istorijų. Nuoširdžiai abejoju, ar sulauksime naujo Prousto ar Faulknerio. Šiuolaikiniai meistrai rašo glaustai. Mūsų laikais Shakespeare'as greičiausiai būtų scenaristas.


Ką priskirtumėte didžiausiems gyviems romanistams?

Sunkus klausimas. Manau, kad Marią Vargasą Llosą. Jo „Ožio šventė" („La fiesta del Chivo") - vienas geriausių šiuolaikinių romanų. Taip pat Marquezo „Šimtas metų vienatvės", Grasso „Skardinis būgnelis", Rushdi „Vidurnakčio vaikai". Philipas Rothas - pats protingiausias žmogus, kurį pažįstu, o jo amerikietiškoji politinė trilogija - nuostabus kūrinys. Tačiau romano formai iškilo grėsmė.

Kodėl geriausiai parašytos knygos yra istorikų, sociologų kūriniai, net biografijos? Lévi-Strausso proza yra geresnė už šiuolaikinių prancūzų rašytojų kūrinius. Rafinuotesnis net kai kurių ekonomistų stilius.

Tokie istorijos tyrinėtojai kaip Johnas H. Elliotas rašo tiesiog fantastiškai. Jie perėmė iš romano tai, kas geriausia, ir dabar tuo naudojasi. Bet kaip gali būti kitaip, jei koks nors paauglys rašo knygą, kuri iškart patenka ant knygynų lentynų, o po keliolikos dienų iš jų išnyksta? Paimkime kad ir J.K. Rowling fenomeną, kurio niekas nesupranta.


Jūs nesuprantate, kuo remiasi jos sėkmė?

Ne. Atsiverčiau kelias jos knygas ir susidariau įspūdį, kad autorė naudoja labai sunkius žodžius ir sudėtingą sintaksę. Bet juk ir pati Rowling kukliai prisipažįsta, kad nežino, kodėl jos knygos tokios populiarios. Mano klausimas skambėtų taip: ar vaikas, kuris perskaitė visus Hario Poterio nuotykių tomus, vėliau skaitys klasiką - „Lobių salą", „Guliverio keliones" ar „Oliverį Tvistą"? Kolegos, kurie tyrinėjo šį klausimą, tvirtina, kad ne. Ir tai labai liūdna. UNESCO sudarė mieliausiai skaitomų pasaulio knygų sąrašą. Jame tik viena prancūziška knyga. Neatspėsite kuri.


„Ponia Bovari"?

Visai ne. „Mažasis princas"! Kasmet visame pasaulyje parduodami milijonai šios pasakos egzempliorių. Niekas jau nebeskaito „Ponios Bovari", ir tai kelia man nerimą.


Manote, kad verta jaudintis dėl tokių sąrašų?

Žinoma. Jie rodo, kokios knygos ir kada tapo bestseleriais. Tam tikru laikotarpiu pačiame viršuje buvo Balzacas ir Dickensas. Neįsivaizduojama bedugnė skiria paprastus skaitytojus ir genialius eksperimentatorius, tokius kaip Borgesas ar Beckettas. Įtariu, kad milijonai žmonių bendrauja su literatūra pasirinkdami tarpininką - komiksus. Neseniai man į rankas pateko komiksas „Hamletas". Jis man pasirodė labai vykęs. Shakespeare'as, ko gero, pasakytų: „Visai neblogai, mano tekstas ir taip buvo per ilgas."


Tai šiek tiek primena Jūsų svarstymus apie ateities kultūrą...

Ateities kultūra nebus mūsų kultūra. Elitarinę humanistų kultūrą, kurią žinome iš patirties, kuria saujelė kūrėjų ir vartotojų. Man greit sueis aštuoniasdešimt, o pirmuosius straipsnius, kuriuose svarsčiau, kodėl kultūra nepasipriešino fašizmui, paskelbiau, kai dar buvau paauglys. Kas atsitiko, kad aukščiausios kultūros, geriausių mokyklų, teatrų, operų šalys staiga pavirto pragaru žemėje? Niekad nesiliovau uždavinėjęs sau šio klausimo. Taip pat neradau įtikinamo atsakymo į jį. Galiu tik pasakyti, kad kultūra ir humanizmas visai nėra tokie nekalti. Pritariu Walteriui Benjaminui, kuris manė, kad kiekvieno didžio kūrinio ištakose glūdi žvėriškumas. Tai - nepatogi tiesa.


Iš tikrųjų, ji šiek tiek slegia.

Nebūkime tokie pesimistai. Įsižiūrėkime į minias muziejuose, parodose ir koncertuose. Nėra kur kojos pastatyti. Tai labai pozityvus signalas. Žinoma, skaudina uždaromų knygynų skaičius, kaip ir tai, kad pornografija ir narkotikai yra galingiausios ekonomikos šakos. Mūsų pasauliui iškilo grėsmė, bet prisiminkime, kad didžiausiu Florencijos klestėjimo laikotarpiu, Michelangelo, Leonardo ir Medici laikais, ant Auksakalių tilto (Ponte Vecchio) kas mėnesį buvo žudomi žmonės. Labai dažnai pamirštame apie barbariškumą, vykusį vadinamosios aukštos kultūros šalyse.


Tad kokia ateitis mūsų laukia?

Norite sužinoti, ką mums atneš ateitis, jei pavyks išvengti didelio karo? Turėsime rimtų demografinių problemų. Užtenka pažvelgti į jaunus žmones, kurie neturi kuo užsiimti. Vieną dieną jie nuspręs, kad reikia baigti su senais žmonėmis, su kuriais ir taip neaišku, ką daryti. Iš esmės žmogus yra labai primityvus žvėris. Šioje planetoje gyvena ir daug vyresni už mus virusai bei žuvys. Gal tai tik mūsų istorijos pradžia? Gal dar neišmokome suderinti savo žvėrių instinkto ir proto?


Na ir vizija!

Žinoma, daug lengviau patogiai atsisėdus fotelyje aimanuoti apie siaubingą dalyką rasizmą. Bet įdomu, ar pasidalytumėte panašia refleksija, jei už sienos gyventų imigrantų iš Jamaikos šeima su penkiais vaikais, kurie nuo ryto iki nakties klausosi visu garsu įjungto regio ir rokenrolo? Arba jei apsilankytų jūsų finansų patarėjas ir informuotų, kad nuo tada, kai kaimynais tapo jamaikiečiai, jūsų nekilnojamojo turto vertė labai sumažėjo?

Kiekvienas iš mūsų, net vaikai, rūpindamiesi patogumais ir išlikimu, esame linkę daryti baisius dalykus. Reikia tik truputėlį pakrapštyti, kad atsivertų tamsiosios mūsų asmenybės pusės. Apie tai negalima pamiršti. Pasinaudosiu ETA teroristų pavyzdžiu. Labai klydau rašydamas, kad panašiai kaip IRA Šiaurės Airijoje, ETA Ispanijoje tapo istorija. Tačiau taip neatsitiko, baskų ekstremistai toliau žudo...


Kodėl taip vyksta?

Nežinau. Gal jiems svarbi kalba - kartu ir labai paslaptinga, ir galinga. A propos apie kalbą, girdėjau, kad viename Ispanijos universitetų liepta kalbėti galisiškai.


Baskų, katalonų ir kiti nacionalizmai Ispanijoje labai stiprūs.

Gyvenu keturiose kultūrose, rašau ir mąstau keturiomis kalbomis, jose miegu ir myliuosi. Nemanau, kad būčiau geriausias nacionalizmo ekspertas.


Palikime ramybėje nacionalizmus...

Ir trumpam grįžkime į Kataloniją. Yra tik trys miestai, kuriuos gaima pavadinti europietiškais par excellence: Dublinas, Barselona ir Milanas. Kai sėdi Barselonoje, kavinėje prie „La Rambla", arba Dublino aludėje, ar Milano „Galerijoje", Europos idėja pasiteisina. Barselona - tai visam pasauliui atviras miestas, matyt, todėl, kad yra prie jūros.


Savo nepavykusių projektų kronikoje rašote apie šiuolaikinį pasaulį, kuriame triumfuoja technologijos...

Kaip rašė Hegelis, nauja technologija - tai nauja filosofija. Billas Gatesas ir jo inžinieriai pakeitė pasaulį. „Google" pakeitė mūsų percepciją, atmintį, bendravimo su pasauliu būdą. Technologija dabar yra pati kūrybingiausia jėga, o televizija ir kinas - kūrybingiausi ekspresijos būdai. Žinoma, juose pilna šiukšlių ir pigybių, bet jie lydi didžias kultūras. Artimiausiu metu mūsų laukia dvi su atmintimi susijusios revoliucijos. Tyrimai rodo, kad netrukus bus atrastas čipas asmenims, sergantiems Alzheimerio liga. Pacientai gaus dirbtinę atmintį. Jei taip bus, kas atsitiks jų „aš"?


Kokia bus antroji revoliucija?

Atvirai sakant, bijau jos taip, kad bevelyčiau nesulaukti. Galėsime gyventi 120 metų. Iki ląstelių atjauninimo technikų - ranka ištiesti. Mūsų organus bus galima keisti kaip atsargines mašinų dalis. Kas atsitiks, kai jaunimas turės rūpintis ir maitinti tokį milžinišką senų žmonių skaičių? Mums iškils pilietinio karo grėsmė.


Naujosiose technologijose mane labiausiai žavi tai, kad ateitį lemia vienas „pele" praminto įrenginio spūstelėjimas...

Nuostabu, kad milijonai vaikų visame pasaulyje neišeidami iš namų ar mokyklos gali pamatyti Luvro muziejaus eksponatus. Tačiau aš esu optimistiškas katastrofistas. Antrojo pasaulinio karo apkasuose, kai vyko bombardavimai, žmonės skaitė Dickensą, Homerą ir Shakespeare'ą. Sunkiais laikais grįžtame prie kokybės. Juntame didelę tuštumą ir trokštame ją užpildyti kuo nors vertingu.


Jūsų knygos - tai vienas didelis mokslo ir mokymosi proceso pagarbinimas...

Mano laimė, kad buvau išmokytas naudotis pilkosiomis ląstelėmis. Man buvo parodyta, kaip treniruoti proto ir sielos raumenis, kad jie neišnyktų. Žmogaus smegenys - nuostabus instrumentas. Jei atitinkamai mankštinsies, galėsi juo sugroti nuostabias melodijas. Tam tikru momentu smegenys tampa ir vartais į žmogaus vidų. Beje, tuo remiasi ir gero dėstytojo vaidmuo: atverti slaptas duris mokinių protuose. Buvau labai laimingas galėdamas dirbti tą darbą.


Parengė Kora Ročkienė

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.