Nėra šalies seniems žmonėms

Linas Vildžiūnas

„XXI amžiaus pradžia - gana sunki, tad kartais reikia ir tokių filmų, kurie paprasčiausiai gerai nuteiktų." Tai britų režisieriaus Mike'o Leigh žodžiai. „Kino pavasaryje" šiemet buvo parodytas jo filmas „Vėjavaikė" („Happy-Go-Lucky"), kupinas švelnios ironijos ir humoro, persmelktas meilės paprastiems žmonėms. Šiandienos kino kontekste tai reta išimtis. Filmas neslegia negatyvia energija. Ir nėra pigi pramoga kretinams. Jo siužetas tik atrodo lengvas ir nerūpestingas. Po komedijos skraiste slypi kone filosofinis disputas apie egzistencijos prasmę, kuriame abejingumui, nusivylimui ir mizantropijai oponuoja gyvenimo džiaugsmu trykšte trykštanti pagrindinė herojė - pradinukų mokytoja Popi (už šį vaidmenį Sally Hawkins apdovanota geriausios aktorės prizu Berlyno kino festivalyje).

Taip, tokių filmų kaip „Vėjavaikė", Pedro Almodóvaro „Sugrįžimas" ar Ridley Scotto „Geri metai" - meistriškai sukurtų, protingų ir skleidžiančių teigiamas emocijas - labai reikia. Ir ne retkarčiais, o kur kas dažniau. Jų katastrofiškai trūksta, bet, deja, jie neatitinka laiko dvasios. Tai tarsi savotiška eskapizmo, bėgimo nuo realybės forma.

Negaliu atsikratyti minties, kad dabarties dvasią tiksliausiai išreiškia brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams". Filmas kaip nuodingos dujos užpildo erdvę slogia ir labai realia ateities nuojauta, nors priklauso pačiai gryniausiai kino konvencijai. Ir dargi nukelia į praeitį, į 8-ąjį dešimtmetį, nors ir neakcentuoja konkrečių laiko požymių. Filmo siužetas veikiau rutuliojasi mitiniame Laukinių Vakarų laike, bet konvencijos taisyklės sukeičiamos vietomis, sukuriant apibendrinančią pasaulio, kuriame nebegalioja jokios taisyklės, projekciją.

Tiesa, Javiero Bardemo genialiai suvaidintas samdomas žudikas Čiguras vadovaujasi savo susikurtomis žaidimo taisyklėmis, dėl ko jis tik dar baisesnis. Absoliutus blogis, visada tesintis duotą žodį, veikiantis kaip mašina, kaip terminatorius, nors yra iš kūno ir kraujo. Principai Coenų filme apvirto aukštyn kojomis, tapo šiurpą keliančia parodija.

Apie žmonių giminę Coenai niekada nebuvo itin geros nuomonės, bet joks ankstesnis jų filmas nebuvo toks pesimistiškas, nepaliekantis vilties. Komedijoje „Perskaityk ir sudegink" („Burn After Reading") juodasis Coenų humoras tampa dar juodesnis. Visi filmo veikėjai, neišskiriant nei lyties, nei socialinės padėties, yra visiški idiotai, o didžiosios Holivudo žvaigždės Bratas Pittas, George'as Clooney, Johnas Malkovichius su pasimėgavimu kuria šią besmegenių galeriją. Tuo tarpu viską reginti objektyvo demiurgo akis abejingai stebi pėdsako nepaliekantį šių padarų biologinį aktyvumą tarsi iš kosmoso aukštybių. Dingsta, dematerializuojasi net ir jų lavonai.

Liūdniausia, kad taip vertindami žmonių giminę Coenai yra visiškai teisūs. Kad kvailių skaičius begalinis, sakė Erazmas. XXI amžius šią begalybę sparčiai daugina. Veiksmingai prisideda šeima, mokykla, medijos, reklama, susidaro užburtas ratas.

Ne visi pradinukų mokytojai yra tokie kaip Popi arba Juanas iš Nicolas Philibert'o dokumentinio filmo „Būti ir turėti". Kartais susidaro įspūdis, kad mokykla reikalinga ne asmenybės ugdymui, bet mokytojų algų mokėjimui, o dar blogiau, - politinėms profsąjungininkų spekuliacijoms.

Didžiausią kultūrinį šoką šiemet patyriau Sevilijos meno muziejuje. Ne todėl, kad jis puikus, sukaupęs didelę ispanų dailės kolekciją, įsikūręs buvusiame vienuolyne su nuostabaus grožio mudecharų stiliaus kiemais. Labiausiai pribloškė čia vykusi pamoka penkerių šešerių metų pipiriukams vienodais treningais ir kuprinėlėmis (matyt, kad būtų lengviau juos ganyti). Į muziejų juos atsiveda mokytoja, lydima tėvų savanorių. Kiekvienam suaugusiajam tenka kokių keturių vaikų priežiūra. Pasidairiusi po kiemus, tokia grupelė traukia, pavyzdžiui, prie Murillo Madonos, atsiverčia savo knygeles su paveikslo reprodukcija ir pradeda lyginti su originalu. Prado muziejuje - tas pats. Vaikų ir jų mokytojos nosys nuteptos žalia, geltona ar mėlyna spalvomis, kad grupės nesusimaišytų. Su pavydu pagalvojau, kad mano anūkai darželyje net nesapnavo tokių dailės, religijos, kultūros istorijos pamokėlių. Ar daugeliui mūsų apskritai žinomas žodis „muziejus"? Lietuvoje ekskursantai traukia į „Akropolį".

Kultūros apvalkalas - labai lengvai pažeidžiamas ir sunkiai atkuriamas audinys. Kadaise buvo toks leningradiečio režisieriaus Iljos Anerbacho filmas „Svetimi laiškai" apie kultūros regresą, apie mokyklos bejėgiškumą ką nors pakeisti, jeigu mokiniai nebesupranta, kad svetimų laiškų nevalia skaityti todėl, kad tai svetimi laiškai. Kam visa tai svarbu šiandien?


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.