2008-ieji, ypač jų pabaiga ir virš pasaulio iškilęs Didžiosios depresijos šešėlis, vertė prisiminti istoriją. Viena didžiausių XX a. katastrofų įkvėpė ne tik amerikiečių kinematografininkus. Gaila, kad nė vienas kino teatras nesusigundė surengti filmų apie Didžiąją depresiją retrospektyvos.

Būtų įdomu: Johno Fordo „Rūstybės kekės" ir Woody Alleno „Purpurinė Kairo rožė", Timo Burtono „Mano gyvenimo žuvis" ir Arthuro Penno „Boni ir Klaidas", Peterio Bogdanovichiaus „Popierinis mėnulis" ir brolių Coenų „O broli, kur tu?"... Filmų daug, tik rinkis. Bet svarbu tai, kad jie dažniausiai teigia net menkiausio „žmogaus iš gatvės" sugebėjimą nugalėti sunkumus, surasti jėgų naujam gyvenimui.

Kad panašios retrospektyvos vyktų, reikia turėti nacionalinę sinemateką, kuri kauptų filmus, keistųsi jais su panašiomis įstaigomis, ir žiūrovų, kurių netenkina tai, ką siūlo daug salių turintys kino teatrai. Reikia turėti kino teatrų, pasirengusių priimti panašias retrospektyvas. Reikia didelės lietuviškų knygų apie kiną lentynos ir kino specialistų. Reikia kino politikos. Bet tos politikos nėra, todėl lietuvių kine kiekvienas, ypač prodiuseris, sukasi, kaip išmano. Į pagalbą pasitelkiamos net Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bei atskiri seimūnai. Bet vežimas nejuda, nors tu ką. Šių metų lietuvių kino įspūdžiai labai blankūs. Tik keli dokumentiniai filmai dar gelbsti nuo slogaus provincialaus ir uždaro kino įspūdžio.

Užtat kaip niekad Lietuvoje užderėjo kino festivalių. Tik ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kažkada daug žadėję „Tinklai" tapo marginaliu renginiu. Animacinis „Tindirindis" nuolat auga, jo katalogas pučiasi, bet filmai išmėtyti po įvairias, kasmet vis skirtingas vietas ir sales, o skaičiais pažymėtose programose lengva pasimesti. Kartais atrodo, kad apie žiūrovus festivalių ir kino savaičių rengėjai nebegalvoja. Rugsėjį prasidėjęs kino maratonas baigiasi tik prieš pat Naujuosius. „Kino pavasaris" ir „Scanorama", kurių programose per 100 filmų, turėjo išsekinti ne vieną kino gerbėją ir ištuštinti jo kišenę, nes bilietai yra brangūs ir ne kiekvienas pajėgia pamatyti tai, ką norėtų. Užtat pelnosi piratai. (Vakar taip pat papildžiau vieno jų kasą, nes pagunda pamatyti Aleksejaus Balabanovo „Morfijų", kurio kol kas niekas nežada oficialiai rodyti Lietuvoje, buvo stipresnė.) Žinoma, galima sakyti, kad kiekvienas yra laisvas susirasti sau skirtą filmą, bet, tarkime, japonų kino savaitės rengėjai filmus rodė tik po vieną kartą ir tik vakare. Vienas iš tų vakarų sutapo su siaubą keliančia „Forum Cinemas" akcija, kai susigundę pigiais bilietais žmonės masiškai eina žiūrėti bet ko. Tada visu grožiu galima pamatyti naująjį lietuvių kino žiūrovą. Kino salėje jis jaučiasi kaip priešais savo televizorių. Garsiai valgo, geria nealkoholinius (ir alkoholinius) gėrimus ir komentuoja tai, kas vyksta ekrane. Pastebėjau, kad dažnai žiūrovai apskritai nesupranta, kur pateko. Kino teatrai vis dažniau tampa kinui žiūrėti nepritaikyta vieta, nes šalia kas nors ryja dvokiančius spragėsius, visą filmą kalbasi telefonu arba rašo SMS.

Žiūrovo intelektualinis lygis pastaruoju metu smarkiai smuko, bet dėl to kalti ir patys kinematografininkai. Jų filmai tampa vis infantiliškesni, iš jų reikalaujama, kad filmą suprastų kiekvienas, atėjęs į kino teatrą. Paaugliams atvirai pataikaujama, bet juk jei visą laiką pataikausi, tai toks žiūrovas niekada nesubręs. Ateinančiais metais mūsų laukia gausių pagal komiksus sukurtų filmų tęsiniai, animacinės pasakos ir kitokie „greito kino" produktai. Bet tikiu, kad vėl pamatysiu bent dešimtį tikrai gerų filmų, nes protingas ir jautrus kinas dar priešinasi visuotinio šeimyninio kino bangai.

Šiemet dėl įvairių priežasčių pasižiūrėjau mažiau nei anksčiau, apie tris šimtus filmų. Tarp jų, žinoma, buvo ir senesnių, bet daugiausia naujos produkcijos. Dešimt labai gerų filmų iš jų tikrai surinkčiau, o kur dar šiemet Berlyno kino festivalio surengta puiki Luiso Bunuelio retrospektyva. Vienas iš pirmųjų šiemet pamatytų filmų buvo brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams". Su juo ir lyginau pamatytus vėliau. Matyt, taip turi būti, kad visi geriausieji buvo beveik išimtinai juodi. Ne tik sūnų, bet ir didžiausias gyvenimo iliuzijas praradusio tėvo tragedija Paulo Haggiso filme „Elos slėnyje", viena tėvo mirtį išgyvenančio paauglio diena meksikiečio Fernando Eimbcke's „Tahoe ežere", su artimųjų mirtimi susietos tapatybės paieškos Vokietijoje ir Turkijoje Fatiho Akino filme „Iš kitos pusės", totalitarinė Rumunijos kasdienybė Cristiano Mungiu filme „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos", skausmingai išgyvenama artimiausio žmogaus išdavystė lenko Michaùo Rosos „Įbrėžime". Šių dienų kinas nelepina pigia viltimi, todėl jos blyksniai tokie brangūs. Tai - tikėjimas prisikėlimo stebuklu Carloso Reigadaso „Tylioje šviesoje" ar nostalgiškas tikėjimas šviesiuoju žmogaus pradu meistriškame Volkerio Koeppo filme „Šeivamedžio žiedas" apie apleistus Kaliningrado srities kaimo vaikus, sukrečiantis Antoine'o Cottino ir Pavelo Kostomarovo filmas „Motina". Tai - ir filosofinių prasmių prisodrinta Jia Zhang-ke „Nenaudinga", ir priverčiantis pažvelgti giliau į save Nicholas Philibert'o „Sugrįžimas į Normandiją". Ir nuostabi galimybė dar kartą vienu ypu išgyventi septynias su puse Belos Tarro „Šėtono tango" valandas. Neabejoju, tam ir kuriami filmai, kad priimtume vertingiausius kitų žmonių jausmus ir mintis kaip savo.