Lietuvoje, manau, netrūksta įdomių ir aktyvių menininkų, ir valstybė juos neretai paremia. Tačiau valstybinis finansavimas prieinamas ne visiems. Ypač nelengva jauniausiems ir kuriantiems „nemadingą" meną, taip pat ir tiems, kurie neturi vadybininkų ar asmeninių vadybinių sugebėjimų. Tam tikra dozė būtino konformizmo neretai įspraudžia menininkus į rėmus ir riboja naujų raiškos formų atsiradimą. Taigi dabartinėje Lietuvos scenoje ir pasigendu kūrybiškų, netikėtų, netradicinių meno vadybos iniciatyvų (juk kasmet Vilniaus dailės akademija parengia grupę jaunų energingų vadybininkų), alternatyvių meno finansavimo būdų, bendruomenes telkiančių ir dialogą skatinančių meno erdvių. Prisiminiau Lietuvos meno erdves ir vadybos dalykus dar ir todėl, kad visai neseniai sužinojau apie Čikagoje trijų jaunų vadybos magistrantų įsteigtą projektų erdvę - tyrimų institutą, pavadintą InCUBATE (Institute for Community Understanding Between Art and Everyday).


Kaip teigia jos įkūrėjai, šiame projekte jie siekia ieškoti naujų meno finansavimo galimybių ir remti jaunus, mažiau žinomus menininkus, kurių neremia esami fondai. InCUBATE įsikūrė išnuomotose pusiau gyvenamosiose patalpose Čikagos Logano skvero rajone, kuriame telkiasi nemažai undergroundo menininkų bei galerijų ir kuris dar nespėjo tapti madingas ir brangus. Žinoma, idėja iš esmės nėra nauja. Panašiais principais Niujorke veikė Soho menininkų restoranas „Food", įkurtas Gordono Matta-Clarko ir Carol Goodden. Taip pat Čikagos Rodžers parko menininkų grupės „Haha" ekologiško sodo projektas - „Flood", kur buvo auginamos ekologiškos daržovės ŽIV infekuotiems žmonėms. Nors idėja nenauja, InCUBATE iniciatyva dvelkia gaivia kūrybine energija.

Pirmasis iššūkis grupės nariams buvo rasti lėšų patalpų nuomai. Dalį jos moka vienas iš ten apsigyvenusių kuratorių. Kitai daliai padengti buvo įkurta Kūrybinės rezidencijos (Person-in-Residence) programa. Visi norintys gali pretenduoti čia dirbti bei gyventi 90 dienų už simbolinį mokestį. InCUBATE jau yra gyvenę devyni rezidentai ir kūrę labai įvairius projektus: nuo Barako Obamos projekto - rasinės tapatybės rinkodarą per rinkimus analizuojančios studijos - iki telefonų knygos, skelbiančios Los Andželo menininkus, kuriems galima paskambinti bet kuriuo metu, paprašyti informacijos, patarimų ar tiesiog neįpareigojančiai pasikalbėti.

Dar įdomesnė man pasirodė mintis įkurti mažų stipendijų (iki 250 USD) programą, pavadintą „Sekmadienio sriuba" (Sunday Soup). Pirmą mėnesio sekmadienį per pietus InCUBATE virsta nedideliu restoranu. Čia siūloma savanorių virėjų pagamintos naminės sriubos. Visos už maistą surinktos lėšos skiriamos menininkams ir jų projektams remti. Čia valgantys lankytojai gali balsuoti ir už savo menininką, esantį stipendijos finalininkų (juos atrenka InCUBATE komitetas) sąraše. Šie pietūs, kiek žinau, sutelkia nemažai vietinės menininkų bendruomenės, žmonės susirenka ne tik užkąsti ar paremti kolegas menininkus, bet ir pasidalyti informacija, planuoti būsimus projektus ar tiesiog pabendrauti. Kas žino, kokių idėjų gali kilti prie sriubos lėkštės?

Taigi būtų įdomu ir Lietuvoje matyti tokios netradicinės kūrybinės minties proveržių. Netikėtos, drąsios, „pasidaryk pats" principus išnaudojančios, bendruomenę telkiančios iniciatyvos, manau, padėtų bent iš dalies decentralizuoti Lietuvos meno sceną ir atvertų daugiau galimybių meninei įvairovei. Geru pavyzdžiu galėtų būti „Kultflux" paviljonas.

Ir dar. Taip pat norėtųsi, kad Nacionalinė premija dailės srityje pagaliau kada nors būtų skirta ir moteriai. Netikiu, kad neturime įdomių ir vertų menininkių. Kita vertus, Nacionalinės premijos prestižas yra tiek smukęs, kad atėjo laikas ieškoti alternatyvių, privačiai finansuojamų kūrėjų įvertinimo būdų. Geras privataus kapitalo paramos šiuolaikiniam menui pavyzdys būtų Estijoje įsteigta „Hansabank" premija (dabar „Swedbank Art Award").