7 meno dienos

Matyt, visi kartu, kiekvienas savo indėliu prisidėdamas prie šio nuostabaus meno, reikalaujančio tarpdisciplininio išmanymo ir išsilavinimo, adekvataus suvokimo. Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, nagrinėjantis Lietuvos teatro dailės ir baleto istoriją, yra vienas iš nedaugelio - greta vyresniosios kartos teatrologų - jau mus palikusios Lydijos Motiejūnaitės, taip pat Aliodijos Ruzgaitės, Žilvino Dautarto - sėkmingai dirbantis ir siekiantis žodžiu perteikti šokio meno, jį kuriančių artistų laimėjimus, kartais išsakant trūkumus. H. Šabasevičiaus veiklos intensyvumas - išskirtinis, jis aptaria ne tik kiekvieno naujo pastatymo, bet ir sukurtų vaidmenų, žymių ir pradedančių artistų ar net mokinių pasirodymo skirtinguose vaidmenyse niuansus, bendradarbiauja su interneto svetainėmis, rašo populiariems ir mokslo leidiniams. H. Šabasevičius yra humanitarinių mokslų daktaras, docentas, pagrindinis žurnalo „Bravissimo" baleto apžvalgininkas, taip pat meno kultūros žurnalo „Krantai" vyriausiasis redaktorius. Jo knyga „Šokiu išsakytas gyvenimas. Balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės kūrybos bruožai" (2008, Krantai; Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 270 p.) yra nuosekli menotyrininko bendrų darbų išdava, atspindinti platų teatrinį, baletinį jo akiratį.

Pasirinktas tyrimo objektas, manau, nebuvo lengvas, nes primabalerinos Leokadijos Aškelovičiūtės kūryba - tai dar lyg mūsų teatrinio gyvenimo dabartis, kurioje šiek tiek, stebint paskutinius balerinos spektaklius, teko dalyvauti būsimam baleto metraštininkui; kita vertus, tai jau istorija. O norint ją prikelti, autentiškai atkurti, pasirodo, nėra tiek daug šaltinių. Kartais tai - vos viena kita frazė, prieš keturis dešimtmečius pasirodžiusi spaudoje, pavyzdžiui: „L. Aškelovičiūtė plastiškai, techniškai švariai šoko Frigiją" (iš 1964 m. A. Ruzgaitės recenzijos apie „Spartaką"). Todėl labai džiugu, kad šios knygos herojė yra tarp mūsų. Jos tiesioginis dalyvavimas knygoje savo prisiminimais, pasisakymais - labai vertingas, ką jau kalbėti apie galimybę visiems drauge pasidžiaugti knyga apie Lietuvos baleto solistę. Esu tikra, kad Helmutas yra sukaupęs medžiagos serijai leidinių apie mūsų baleto artistus. Iki šiol jiems skirta tik viena L. Motiejūnaitės knyga „Marija Juozapaitytė" (1969), minėtina ir Livijos Gulbinaitės pokalbių su baleto artistais knyga „Akimirkos vaikai" (1996).

Apie knygą, kaip ir apie žmogų, pirmiausiai sprendžiame „pagal išvaizdą". Jos turinį šį kartą anonsuoja dailininkės Renatos Lyndaitės klasikinio stiliaus apipavidalinimas. Visada „teisingas" juodos ir baltos spalvos priešinimas, auksinėmis raidėmis išrašytas pavadinimas bei blizgus viršelio arabeskas, parinktas popierius, iliustracijų gausa (tarp jų - keletas spalvotų), spaudos kokybė („Sapnų sala"), leidiniui drauge teikia baletui būdingo puošnumo, prabangos atspalvį. H. Šabasevičiaus knyga „Šokiu išsakytas gyvenimas" šių dienų komercinių efektų besivaikančių spaudinių kontekste - akademiškai santūri, bet prisodrinta vertingos enciklopedinės informacijos. Ją skaitai kaip scenarijų, „žiūri kaip filmą", atkreipdamas dėmesį į tarsi antraeiles, bet pagrindinį personažą ir jo vaidmenį konkrečioje situacijoje išryškinančias detales, foną - tai baletų, kuriuose šoko L. Aškelovičiūtė, pastatymų, redakcijų istorija, lietuviškos kultūros aplinka (cituojant meno tarybos posėdžio protokolus, archyvų bylas) ir net pasaulinis kontekstas, kai pristatant baleto premjeras Lietuvoje literatūriniai šaltiniai lyginami su baleto turiniu (pvz., V. Hugo ir Pugni-Perrot „Paryžiaus katedra"), primenamos pasaulinės premjeros („Žizel", „Gulbių ežeras" ir kt.), kai netikėtai iškyla įdomūs faktai, pavyzdžiui, kad Rudolfas Nurejevas buvo L. Aškelovičiūtės bendramokslis.

Savo vertinimų menotyrininkas tiesmukai neišsako - jis to ir negalėjo daryti, - o kalba kitų, geriau pažinusių, ilgiau stebėjusių balerinos kelią, lūpomis ir faktais. Kartais H. Šabasevičius įspūdžiais dalijasi aprašydamas vaizdo įrašus (Džiuljeta, Bakchantė), dažnokai pasitelkia net baleto turinio aprašymą (ar visada jis reikalingas?), siekdamas įvertinti šokamo vaidmens interpretacijos savitumą. Kur žodžių, vaizdinių pritrūksta, iškalbingai prabyla 150 įvairių fotografų nuotraukų, tarp jų ir balerinos vyro - ekonomikos ir socialinių mokslų daktaro, Nepriklausomybės akto signataro Sauliaus Razmos, kūrybiniam žmonos gyvenimui skyrusio itin daug dėmesio (jo nuotraukų ciklai užfiksavo L. Aškelovičiūtės Džiuljetą, Mirštančią gulbę, Bakchantę ir kt.).

„Aškelovičiūtės epocha" - tai ne tik pirmieji įžanginiai knygos „Šokiu išsakytas gyvenimas" puslapiai ir net beveik tris XX a. dešimtmečius (nuo 7-ojo iki 9-ojo) trukusi aktyvi balerinos kūryba; tai - simbolis, ženklas aukštai pakeltos profesinio lygio kartelės, kurią trapi moteris įveikė gracingai, lengvai, žaismingai. Tai Lietuvos baleto virsmas, kurio ryškiausia dalyvė buvo L. Aškelovičiūtė. Jos pasirodymas mūsų baleto scenoje „Miegančiojoje gražuolėje" (1960) daugelio atmintyje yra neužmirštamas ir knygoje įspūdingai atskleistas. Žilvinas Dautartas prisimena: „Man daugiau ir neteko matyti tokių šventiškų debiutų. Tai iš tikro buvo šventė. [...] Manau, kad visa lėmė ta pakili nuotaika, kuri apima žmones, jaučiančius, kad jie tampa įvyksiančio stebuklo liudininkais. Ir stebuklas, kuriuo visi tikėjo ir laukė, įvyko." (p. 42) A. Ruzgaitė 1961 m. rašė: „Tarp grįžusiųjų Leningrado A. Vaganovos mokyklos absolvenčių Leokadija Aškelovičiūtė ryškiai išsiskyrė idealiu sudėjimu, gracingumu, moterišku trapumu. Pirmasis sezonas - ir Leokadija šoka Aurorą „Miegančiojoje gražuolėje". Tai buvo kažkas nepakartojama, kažkoks stebuklas. Suprantama, kad Lietuvos padangėje iškilo tikra baleto žvaigždutė." (p. 38) Eugenija Šimkūnaitė apie Auroros vaidmens išskirtinumą balerinos jubiliejaus proga 1989 m. pabrėžė: „Buvo Aškelovičiūtės gerbėjai ar ne, bet kad „Miegančiosios gražuolės" princesė lyg tyčia jai ar šokėja kaip tik šiam vaidmeniui sukurta, sutiko ir tie, kurie šiaip jau buvo abejingi." (p. 234) Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas trumpas siužetas apie solistės debiutą, taip pat ir dokumentinis filmukas (1984, rež. Vytenis Pauliukaitis).

Ypatingas debiuto įspūdis, jo įsirėžimas atmintin, pripažįstant Auroros vaidmens išskirtinumą ir pačiai balerinai, kai 1987 m. jis buvo pasirinktas atsisveikinimui su publika, truputį užgožė balerinos įvairiapusiškumo galimybių pripažinimą. O juk ji sukūrė daug skirtingo charakterio vaidmenų, visai ne princesiškų, kuriuos taip pat labai pamilo, prie jų daug dirbo, net ir iš šiuolaikinių lietuvių baletų - turiu omenyje Beti iš Antano Rekašiaus „Gęstančio kryžiaus". Knygos puslapiuose L. Aškelovičiūtė pasakoja: „Man reikėjo ieškoti aklo žmogaus judesiams būdingų niuansų (pirmoje baleto dalyje Beti yra akla, - A. Ž.). Žinojau tik tai, kad nematančiam žmogui, neturinčiam galimybės akimis pažinti aplinkos daiktų, gėrėtis pasaulio spalvomis, nepaprastai išlavėja kiti jutimo organai, jis turi jautrią ir didelę sielą. Supratau, jog ir scenoje privalau matyti ne akimis, o rankomis, visu savo kūnu, visa esybe. [...] Nepaprastai mėgau šokti Beti - negalėdavau užmigti po spektaklių. Mačiusieji sakydavo - esu ten „labai šilta"." (p. 174)

Artistės potenciją įvairiapusiškumui ir net „antigracingumui" simboliškai paliudija faktas, kad „tik kiek mažesnė aistra už baletą Aškelovičiūtės vaikystėje buvo futbolas - būsima princesė ir gulbė buvo gera vartininkė, nors dažniausiai žaisdavo centro puolėja, net turėjo „centro pendelio" pravardę... Vėliau aistrą futbolui pakeitė krepšinio sirgalės pomėgis." (p. 15)

Baigdamas knygą apibendrinimu „Uždangai nusileidus", H. Šabasevičius savo herojės kūrybos savitumui charakterizuoti randa subtiliai niuansuotus žodžius. Pavyzdžiui, kti muzikinės frazės nuotaiką, netgi melodijos garsumo skalę" (p. 243). „Gausus įvairaus pobūdžio vaidmenų sąrašas subrandino ir atskleidė Aškelovičiūtės talentą, kurio svarbiausiomis savybėmis galima pavadinti šokėjos muzikalumą, gerą koordinaciją [...], - teigia H. Šabasevičius. - Šios įgimtos savybės ilgainiui buvo tobulinamos - ypač daug dėmesio skiriant pozų tikslumui, akademiškumui, judesių sklandumui, kantilenai, taip pat - sugebėjimui bendrauti su partneriu, įkvėpti jį bendrai kurti. Prie talentų priskirtinas ir šokėjos artistiškumas - sugebėjimas šokio judesiu suteikti sceniniam charakteriui naują kokybę [...]. Šie bruožai lėmė itin plačią kurtų vaidmenų amplitudę - nuo lyriškų (Aurora, Maša) iki dramatiškų (Odeta, Žizel, Esmeralda, Džiuljeta), nuo buitiškai komiškų (Smeraldina, Kitri) iki apibendrintai simboliškų (Eglė, Beti)." (p. 243-244)

Knygoje rašoma, kad savo baletmeisterio L. Aškelovičiūtė neturėjo, bet būtent baletmeisteris Nikolajus Bojarčikovas pateikė nepaprastai tikslią ir vaizdingą (kaip choreografui ir priklauso) Lietuvos balerinos charakteristiką: „Nedidelio ūgio, pasitempusi mergaitė (su L. Aškelovičiūte baletmeisteris bendravo 1977 m., kai balerinos sūnui jau buvo 10 metų, - A. Ž.) su didžiulėmis atsargiomis akimis. Jose spindėjo kažkoks nepaprastas vidinis gyvenimas, neprieinamas aplinkiniams. Leokadija atrodė beginklė, o drauge apsaugota nuo ją supančio pasaulio to savo niekam nematomo vidinio gyvenimo. [...] įsiminė jos paveikslas, įsiminė tai, kas svarbiausia - menininkės paslaptis, jos įtemptas vidinis gyvenimas, kupinas nerimo ir retos laimės." (p. 247) Teatrologė Irena Aleksaitė gražiai atitaria: „Leokadija - princesė iš prigimties. Visad žavėjausi ja ir gyvenime, matydama ją superelegantiškai apsirengusią, pasitempusią, santūrią, gražią, nesenstančią. Tai irgi meistriškumas - Moters, Damos, amžinai patrauklios ir mįslingos." (p. 249)

H. Šabasevičiaus knyga „Šokiu išsakytas gyvenimas" vertinga ir dėl pabaigoje pateiktų svarbiausių biografijos faktų, vaidmenų, bibliografijos sąrašų, santraukos anglų kalba, asmenvardžių rodyklės. Manau, kad abiem šios knygos veikėjams - „pagrindinio vaidmens atlikėjai" ir „režisieriui", kaip panašiais atvejais sakoma, „pasisekė suradus vienam kitą". Į šią knygą menotyrininkas įdėjo enciklopedininko, archyvininko, baletų interpretacijos istorijos ir dabarties žinovo patirtį, o su ponios Leokadijos „šokiu išsakytu gyvenimu" nuo šiol, vartant H. Šabasevičiaus knygos puslapius, suteikiama galimybė susipažinti ir tiems, kurie mūsų balerinos scenoje nematė.