Kitoks Mozartas

Goda Rupeikaitė
Gruodžio 12 d. Vilniaus Kongresų rūmuose vykęs koncertas pratęsė ciklą „Diriguoja Herberto von Karajano tarptautinio konkurso laureatai" ir buvo skirtas šiemet 80-metį švenčiančiam vienam garsiausių Lietuvos muzikų, profesoriui Sauliui Sondeckiui. Jis 1976 m. kartu su M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestru H. von Karajano tarptautinio konkurso jaunimo orkestrų kategorijoje užėmė pirmąją vietą.

Vakaro pradžioje maestro prisiminė, kaip tuometinis jo vadovaujamas M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras gavo teisę dalyvauti H. von Karajano konkurse, kas tais laikais, prieš 32 metus, Lietuvoje nebuvo paprasta. S. Sondeckis trumpai pasidalijo atsiminimais apie H. von Karajaną ir pasidžiaugė, kad šiais metais, minint dirigento šimtąsias gimimo metines, pasaulyje nestokota renginių, skirtų tokiam iškiliam muzikui. „Karajanas buvo ryški ir nepaprastai stipri asmenybė, tokių puikių dirigentų nebuvo, nėra ir neaišku, ar bus", - teigė S. Sondeckis. Džiugu, kad ir Lietuvoje ši ypatinga sukaktis nepamiršta, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas G. Rinkevičius) skyrė ištisą koncertų ciklą šiam jubiliejui.

Tęsdamas kalbą, profesorius paminėjo, kad tais pačiais 1976 metais įvyko dar vienas reikšmingas jo darbo įvertinimas - S. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras tapo pirmuoju Lietuvos orkestru, debiutavusiu Vakarų pasaulyje - Echternacho festivalyje Liuksemburge.

Šį, trečiąjį koncertų ciklo, skirto H. von Karajano konkurso laureatams, vakarą pradėjo D. Šostakovičiaus Kamerinė simfonija c-moll, op. 110a (perdirbta styginių orkestrui ir timpanams). Tai kūrinys, kurį prieš 32 metus per konkursą, taip pat ir jo baigiamajame koncerte atliko M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras. S. Sondeckis pacitavo H. von Karajano kadaise išsakytą nuomonę, kad ši simfonija yra pats genialiausias D. Šostakovičiaus kūrinys. Įtaigus, įspūdingas ir kartu labai subtilus, neabejotinai paremtas biografiniais motyvais, jis nuskambėjo šiltai ir labai intymiai. Iš pradžių kiek baugino ne itin gerai tokio pobūdžio kameriniams kūriniams tinkanti Kongresų rūmų salės erdvė, bet orkestrui pavyko subtiliai atskleisti vidinę kūrinio dramaturgiją, kuri šioje simfonijoje yra ypač gili.

Antroji vakaro dalis buvo skirta W.A. Mozarto kūrybai. Skambėjo beveik dvidešimt ištraukų iš gražiausių ir žinomiausių kompozitoriaus kūrinių (fortepijoninių koncertų, simfonijų, operų bei „Requiem" dalys). Grojo du orkestrai - Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras (vadovas M. Staškus), pianistai Darius Mažintas ir Kasparas Uinskas, dainavo choras „Vilnius" (vadovas P. Gylys).

Šį kartą susitikimas su W.A. Mozartu buvo kiek kitoks, nei įprasta. Prieš kiekvieną atliekamą fragmentą aktorius Rolandas Kazlas skaitė kompozitoriaus dienoraščių - laiškų, skirtų tėvui, žmonai, draugams, kūrinių užsakovams ir kreditoriams, fragmentus, atskleisdamas daug gilesnį ir spalvingesnį kompozitoriaus portretą. Kalbos stilius, pasakojimo maniera, savitas šmaikštumas ir pasirinktos temos, požiūris į save ir aplinkinius, tam tikri išgyvenimai, šį kartą ne natomis, o žodžiais sugulę ant popieriaus, atskleidė ypatingas kompozitoriaus vidinio pasaulio spalvas ir leido kur kas geriau suprasti jo kūrybą. Iš tiesų esame linkę įsivaizduoti Mozartą gana stereotipiškai, kaip nerūpestingą plevėsą, moterų mylėtoją, esantį itin puikios nuomonės apie save. Laiškai atskleidė kiek kitokį genijaus veidą, mylinčio, rūpestingo, tikinčio, savikritiško, azartiško, kenčiančio ir šmaikštaus žmogaus pasaulį. R. Kazlas skaitė įtaigiai ir nuoširdžiai, jis susitapatino su W.A. Mozarto personažu taip lengvai ir natūraliai, kad kiekvienas perskaitytas žodis nešė savo svorį ir kartais vertė salę leipti juokais, kartais graudino iki ašarų, kaip ir W.A. Mozarto pasaulis, kur juoke telpa ir skausmas, ir nerimas, o ašarose nepaskęsta šmaikštumas ir toji ypatinga į gyvenimą orientuota, neblėstanti energija.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.