Prieš šimtą metų, kai Gedos gyveno Justiniškėse, savaitgaliais eidavome pasivaikščioti su šuneliu Mikučiu prie Bukčių dvaro. Ypač smagu būdavo žiemą. Šerkšnas, baltas garas iš burnų, užšalę tvenkiniai, ir žiūrėk, koks nors vietinis žvejukas, įsitaisęs ant ledo, gaudo žiemine dygles, kuojukes, pūgžlius ir paskutinį tvenkinio ešeriuką. Visai kaip iš Bruegelio paveikslų. Einam pro kapinaičių mūrinę tvorą, apšniaukštą, užverstą „blėkiniais" vainikais ir plastmasinėmis gėlėmis. Liūdnai juokaujam, kad paskui žmogaus mirtį atseka ir kičo fabrikas. Mažiulis Mikutis - ne šiaip sau šuo be kilmės dokumentų, jis puldinėja vilkšunius ir rotveilerius, loja taip, kad net putos iš nasrelių drimba. Kaži kuo panašus į šeimininką. Sigitas šūkteli, pasikviečia, nuramina, vėl prisega susigėdusį kieminuką prie pavadžio: „Matai, kiekvienas savaip mato pasaulį, - auklėja mane Sigitas ir cituoja Justį Mikutį: - Įsivaizduok skruzdėlę, lipančią Šv. Onos bažnyčios fasadu, kaip ji mato visa, kas aplinkui, o kaip mato strazdas, žvirblis? Įsivaizduok, jei tavo akys būtų smilkiniuos, - tu visai kitaip suvoktum erdvę, kitaip dėliotųsi mintys, rašytum visai kitokią poeziją, kitais vaizdinais, kitu ritmu? Arba kokia ritminė struktūra yra arklio sąmonėje, kuris bėga zovada?" Tada buvo geri laikai - visi dar buvom gyvi. Gražina virdavo kopūstienę su šonine, srėbdavom, atkimšinėdavom raudoną vyną ir kalbėdavom iki išnaktų apie visa, kas atrodė svarbu ar šiaip verta apkalbėti. Dar gerokai prieš mūsų pasivaikščiojimus „Jabaniškėse" (Sigito sugalvota), vos prasidėjus Atgimimui, viešėjau pas poetą Henriką Nagį Monrealyje. Jis pusiau gulom ilsėdavosi savo pusrūsyje. Abu buvo vertę tuos pačius R.M. Rilke's ir P. Celano eilėraščius. Vieną saulėtą rudens dieną Henrikas atsinešė krūvelę knygų, atsisėdom vienas prieš kitą ant grindų, ir jis pradėjo skaityti J. Juškaičio, J. Degutytės, B. Savukyno, A. Gailiaus, S. Gedos, savo ir kitų iš vokiečių kalbos vertusių poetų vertimus. Ginčijomės dėl vienos ar kitos metaforos, įvaizdžio, vaizdinio, bet galų galiausiai, pripažinome, kad tikriausiai yra tokia vieta, kur tos visos poetinės metaforos ir vaizdiniai sukrauti kaip į kokį Pasaulio poezijos archyvą ar sandėlį. O poetai, kurie žino slaptažodį „Sezamai, atsiverk", ateina ir pasiima tai, kas jų eilėraščiams reikalinga. „Labiausiai noriu, kai atvažiuosiu į Lietuvą, kad supažindintum mane su Geda", - paprašė manęs Henrikas. Supažindinau. Vienas kitą suprato iš pusės žodžio, nes abu jau ne kartą, matyt, buvo apsilankę prie to pasaulinio metaforų ir vaizdinių sandėliuko. Kitaip tariant, abu pažymėti nelaimėlių antspaudu.
Nelaimėlių, nes niekas jų Lietuvoje nemylėjo. Gal tik viena kita moteris „dekabristė". Sigito Gedos nemylėjo ypač. Jis beveik neturėjo draugų. Paskutiniais metais nuo jo nusisuko ir rašytojai, neišlaikę katalikiškos meilės ir atlaidumo testo. Tiesa, ir pats Sigitas nebuvo perdėm mandagus savo gildijos broliams. Kartais jis pasakydavo ir tai, ką geriau būtų buvę nutylėti, nuryti. Šuniukas Mikutis irgi gal būtų nepuldinėjęs vilkšunių ir rotveilerių, jei būtų pasistengęs perlaužti savo šuniškos prigimties stuburą, bet puldinėdavo. Ir, ko gero, elgėsi teisingiau už daugelį mūsų, nes poetui susitaikymas ir prisitaikymas reiškia pragaištį ir savasties praradimą.
Pamenu, kaip kankinausi rašydamas recenziją jo rinkiniui „Babilono atstatymas". Niekaip negalėjau atrasti rakto, kaip tą knygą atrakinti. Visai neseniai, perrikiuodamas savo bibliotekėlę, vėl užmečiau akį į tą knygelę ir akimoju supratau, kur glūdi viena iš gediškosios sugestijos paslapčių. Sigitas buvo nusitaikęs išlaisvinti žodyną ir garsyną, kad net kalbos paribiai ir užribiai tarnautų eilėraščio minčiai, skambėjimui ir eilėraščio tylai. Jis puikiau už kompozitorius suprato, ką reiškia melodika, nutylėjimas, pauzė, į kokį daiktą reikia žiūrėti intelektualo, o į kokį - kaimiečio ar paukščio akimis. Begalės rakursų ir persikūnijimų, suartėjimų, susitapatinimų - kartais net neužčiuopsi plyšelio ar įtrūkimo, kur kalba Villonas, Strazdas, Maironis, o kur į jo kailį persikūnijęs Geda. Mūsų poetai jam negalėjo atleisti kelių dalykų: tiesumo, gaivališkumo, talento ir kaži kokio švento ar šėtoniško pamišimo. Pamenu, prieš Frankfurto knygų mugę su režisieriumi Gintaru Makarevičiumi atvažiavom pas Sigitą namo į tas pačias Justiniškes pafilmuoti. Neturėjau jokios aiškios minties, apie ką ten šnekėsimės. Taip ir pasakiau, kad neturiu pokalbiui jokios idėjos. O jisai, užsiplikęs arbatos kaušą, ir sako: „Liudvi (taip jis mane vadindavo), niekados nesiruošk jokiam interviu. Žodžiai ir mintys ateina pačios. Prisimink, kaip Kristus išsiuntė pirm savęs apaštalus, pasakęs, - Dievas jums pasakys, ką šnekėti. Kas yra galvoje, tą ir sakyk, nes viskas, kas ne į temą, ilgainiui pasidarys labai į temą, ir priešingai."
Jei akyliau pažiūrėtume į jo rašymus, pamatytume nuolatinę įtampą tarp amžinybės ir trupančios dabarties. Toje buvusioje dabartyje buvom ir mes: pasisėdėję ir užsisėdėję prie nebaigtos gerti vyno taurės, dauguma šiek tiek ekscentriški ir nušokę nuo proto - kai kurie mokėję prisitaikyti, o kai kurie ir ne. Tegul atleidžia man Sigitas iš anapus, bet jo lemtis buvo ant jo užkritęs pamišimo skrepliukas, ir visa, kas dėl to vyko paskutiniais metais, kitaip kaip tragikomišku nesusipratimu negalėčiau pavadinti. Intriguojančių siužetų medžioklės su kameromis ir diktofonais, paparacių siautėjimas prie durų, nenutylantys skambučiai įstūmė poetą į tokį kampą, kuriame sėdint trūksta smegenų kraujagyslės. Jos sprogsta nuo pasiutusios įtampos. Nuo pasiutusios įtampos anksčiau pasikraudavo energija poeto žodžiai, ir jie švytėjo, bet dabar juos rašys (jei tik kas nors taip pat gebės įsiklausyti į pašėlusį pasaulio gausmą, įsižiūrėti į siūbuojančią nendrę, žydinčią slyvą Snaigyno ežere, spengiančią Spenglos tylą) nebe Sigitas Geda.
Netiesa, kad nieko jis nemylėjo - paprasčiausiai mylėjo kitaip, skaudžiau, aštriau, visa amplitude nuo ūmios neapykantos iki sentimentalių ašarų, kartais įžeisdamas, vėliau bučiuodamas, kentėdamas ir susikrimtęs.
Norėčiau tikėti, kad Dievas turi tokią švitro kempinėlę, su kuria tuos visus kampus nuglaistys ir išlygins visų laukiančiai susitikimo dienai, o mes, žiūrėdami rakursu iš apačios, kaip nors pasistengsime taip artikuliuoti savo pasaulius, kaip Sigitas būtų mums surašęs savo neparašytame testamente. O gal ir parašytame, tik neišmoktame perskaityti. Ilsėkis, brolau Sigitai, ramybėje. Iki susitikimo.