„Man nieko nebuvo nuobodžiau už/ etiudus ir gamas./ Nukniaukusi laiko nuo pamokų,/ bėgdavau prie Nemuno ir ten,/ pakrantėje, kurdavau savo muziką". (Zita Bružaitė)

Kauno mieste kurianti kompozitorė Zita Bružaitė - viena iš „sijonuotų riterių"¹ ar „išdaužto stiklo"² personažų lietuvių kompozitorių terpėje. Priešingai nei didieji mūsų šalies grandai, tokie kaip Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas, Feliksas Bajoras ar Bronius Kutavičius, ji dar nesulaukė monografinės knygos ar išsamesnio kūrybines idėjas atspindinčio portreto. Tačiau galbūt neseniai pasirodžiusi pirmoji šios kompozitorės kompaktinė plokštelė „Sonetai ir šokiai" (bukleto tekstas - Dainoros Merčaitytės) supurtys ir apvers viską aukštyn kojom? Nors akivaizdu, kad iš minėto CD pilsis tik sonetai ir šokiai, vis dėlto jis neblogai atspindi Z. Bružaitės kūrybinį braižą - vitališką gyvumą, intonacijų paletę, „šokantį" ritmą. Kokia ji, nepažįstama laikinosios sostinės kompozitorė Z. Bružaitė, atrodo mums?

Z. Bružaitės kūrybinis nusiteikimas neretai svyruoja tarsi tarp žemės ir dangaus. Ji gali prabilti filosofine išmintimi arba pokštauti it viduramžių špylmanas. Ji geba laisvai ir natūraliai jungti viduramžių asketizmą ir modernistinį spalvingumą, folkloro intonacijas ir džiazines improvizacijas. Jai imponuoja ne tik esamos ar neseniai buvusios, taigi, „nemadingos" muzikinės srovės ar kryptys (pominimalizmas, ambient ar ambient hous`as, new age, smooth jazz), bet ir tokie kompozitoriai kaip Klausas Schulze, Heinrichas Isaacas, Etherealas Wave`as, taip pat Igoris Stravinskis, Z. Bružaitės labai mylimi Antonas Bruckneris, Steve'as Reichas, Brianas Eno ar Davidas del Tredici. Akivaizdu, kad kompozitorė pripažįsta ne vieną muzikinį stilių, techniką ar komponavimo manierą, tačiau nesipriešina ir tautinio modernizmo tąsai, kaip pati sako, „vis tik nedidelė mano vėliavėlė yra su lietuvišku akcentu".

Galbūt šis atsidavimas buvo įskiepytas tautinio konstruktyvizmo bruožų nevengusio profesoriaus Juliaus Juzeliūno. Neabejotinai unikalaus kūrėjo ir mąstytojo klasėje brendusi Z. Bružaitė neretai pati savo kūrinius „pagardina" lietuviškumo prieskoniu. Kompozitorė neslepia nenoro „paskęsti toje masėje, kurioje ir taip visko daug, ir kartais per tą įvairovę visi esame labiau panašūs nei skirtingi" (Z. Bružaitė). Trauminių patirčių prisodrintoje postmodernizmo muzikos scenoje ši menininkė išsiskiria savita džiaugsmingo, energingo ir šviesaus kolorito muzika. Neatsitiktinai švedų muzikologas Göranas Bergendalis ją pavadino „lietuviškuoju Haydnu", o Mindaugo Urbaičio ir Šarūno Nako duetas - kompozitore, kuriančia „tiesiog kažką smagaus ir patrauklaus klausytojui"³ . Ko gero, Z. Bružaitė geriausiai jaustųsi gyvendama kokiame XVIII a., kai muzikinės minties lengvumas ir emocionalumas buvo itin aktualūs...

Vis dėlto emocinis kontaktas su klausytoju - ypatinga ir itin reikšminga, pačios kompozitorės pageidaujama kūrybos savybė. Kompozitorei svarbus jos muzikos emocinis būvis ir tiesioginė garso sklaidos samprata, ėjimas iš širdies į širdį. Turbūt todėl kurdama ji pirmiausia renkasi emocinius faktorius, išreikštus tam tikra intonacija, ir tik vėliau iš racionalaus rebuso sprendimo randasi konstruktyvusis muzikos pamatas. Satisfakcija ateina kartu su pojūčiu, kad savo garsų miražais ji suteikia malonių akimirkų klausytojams. Šiuo požiūriu ji neeksperimentuoja su begaliniu jo kantrumu ir nevagia jo gyvenimo laiko (kaip sako Gerardas Grisey), nevargina begalinių disonansų sekomis ar nepaprastai ištęstomis kompozicijomis, kaip antai Mortonas Feldmanas ar Mindaugas Urbaitis.

Kiekvienas kompozitorės kūrinys - individualus, autonomiškas ir atviras naujiems kūrybiniams ieškojimams. O randasi jis iš įvairių skaitinių, reginių ar vidinio impulso. Pavyzdžiui, „Amžių dainų" (1997) jaunatviškas choras sulipdytas iš lotynų, prancūzų, anglų ir ispanų kalbų eilėraščių. Noveletė „La luna" (1998), inspiruota L. Borgeso eilių, - tarsi žvilgsnis į prislopintą šviesą, nematomą antrąją mėnulio pusę („ir Pink Floyd apdainavo vieną mėnulio pusę, tuo tarpu kita liko be nieko"⁴ - Z. Bružaitė). Kompozicijoje „Inventio" (2002) mišriam chorui sonoristinės harmoninės konstrukcijos dera su džiazo ir viduramžių muzikos atspalviais, o simfoninei poemai „Laterna Magica" (2003) idėjų kompozitorė pasisėmė iš Gvido Aretiečio komponavimo žaidimų - taupios muzikos išraiškos priemonės „barstomos" perkusinių instrumentų sustiprinamomis kulminacijomis. Iš tiesų, Z. Bružaitė yra prisipažinusi, jog bene kiekviename kūrinyje ji įprasmina tam tikrus simbolius, žodžius, balses verčia garsais ir pan. Kaip pati sako, jos kūryboje yra slėptuvės, kuriose patalpintas koks „ženklas", žodis, eilutė; tai yra ir kūrinio mintį atspindintis, dažniausiai pirmapradis elementas, ir nuo vaikystės sekretų žaidimo užsilikęs prisiminimas, šiandien atliekantis „laiško į kosmosą" misiją. Taip „Piano" (1995) dviem fortepijonams pagrindas buvo sudėliotas iš skiemenų sta - ne - sta. Koks „sekretas" tame slypėjo, šiandien kompozitorė nebepamena: „parašiau, „išsiunčiau" ir pamiršau...".

Kas dar būdinga Z. Bružaitės muzikai? Atsakyčiau, kad antipodai. Ji skatina triukšme paieškoti tylos, kurios ilgesys nujaučiamas net triukšminguose paskutiniuose opusuose - „Galopu" (2004) ar „Cobra Capella" (2004). Pritrenkianti ritmo ekspresija, virtuozinė technika, energinga metroritminė pulsacija ir kartkartėmis prasiveržianti skausminga ironija kelia ir kitokios muzikos troškulį. Tokia „kitokia" galėtų būti Z. Bružaitės muzika vaikams. Jos operelė-parodija „Grybų karas ir taika" (pagal J. Marcinkevičiaus poemą) 2001-aisiais buvo pripažinta geriausiu vaikišku spektakliu Kaune. Praėjusiais metais gimė opera-baletas „Voro vestuvės" (taip pat pagal J. Marcinkevičių). Kartu šios kompozicijos yra vaikiškų spektaklių diptikas, vieningas muzikos kalbos ir stilistikos aspektais. Kuriant vaikams muzikinis braižas natūraliai pakinta. Tai pastebi kompozitoriai Jurgis Gaižauskas, Tomas Kutavičius ir Z. Bružaitė. O svarbiausia tampa melodija - paprasta, techniškai nesudėtinga ir įsimintina, kokia, pavyzdžiui, sukurta T. Kutavičiaus operoje „Nykštukas Nosis" (2005). Kai smalsaujama - ar muziką vaikams rašyti sunkiau negu suaugusiems, Z. Bružaitė kartais cituoja enciklopedinį Maksimo Gorkio teiginį, jog vaikams reikia rašyti taip pat, kaip ir suaugusiems, tik geriau. Ši nuostata nepaseno. Juk vaikų dėmesį išlaikyti ypač sudėtinga. Jų nepapirksi lėkštu turiniu, dirbtinai sudėtingais arba, atvirkščiai, banaliais ir skurdžiais muzikiniais pokštais. Dar nepamirškime, kad stambios formos kūriniai, tarp jų ir opera, yra tapusi lietuvių moterų kompozitorių slaptu ginklu, siekiant įrodyti, jog ir jų muzika gali būti „vyriška". Tačiau pastaraisiais metais moters kūrėjos statusas jau ir Lietuvoje nekelia abejonių. Šiandien bet kurios lyties kompozitoriaus siekiamybė yra siūlyti muzikos pasauliui radikaliai naujas idėjas, ne tik pasyviai pelnytis duoną ir atsakyti į „čia ir dabar" poreikius: „Kiekvienas kareivis nori tapti generolu, [...] bet tik patiems talentingiausiems tai pavyksta, ir tai patvirtiname ne mes, o laikas", - savo poziciją išsako Z. Bružaitė.

Šiandienos kompozitoriai nevengia, atrodytų, nieko, tačiau neretai kažkokią muzikos kryptį palieka ir nuošaly. Pavyzdžiui, B. Kutavičiui svetimas futurizmas, tuo tarpu O. Balakauskas jau atsižadėjo nuo kadaise pamiltų avangardizmo technikų. Z. Bružaitei atrodo, jog norint kažką atmesti, pirmiausia reikia įsitikinti, kad tau tai nieko nereiškia, neduoda arba tai jau yra tapę destruktyviu muzikiniu balastu. Konkretus kiekvieno kūrėjo apsivalymas neretai apskritai neafišuojamas ir neišpažįstamas. Galima kelti ir kitą klausimą - ar tarpukario modernizmo pakilimą, o dabar kultūrinę stagnaciją išgyvenančio Kauno aplinka kelia kūrybinę dvasią? Tvirtas ir literatūriškas Z. Bružaitės atsakas neleido suabejoti: „Kurdama esu laiminga visur, ir dvasinis penas ne visada priklauso nuo geografinės aplinkos. Jei tavo siela geba skrajoti po viso pasaulio kerteles, jei gali joje sutalpinti knygos išmintį, saulėlaidos pastabumą, rudens aromatų paletę... O jei to nėra, nejauti ar nematai, kyla grėsmė būti nelaimingam ir kūrybiškai tuščiam visur - ir Vilniuje, ir Niujorke... ".

* * *

¹R. Gaidamavičiūtė. Įsiklausyti. Kalendorius - 1985. Vilnius: Mintis, 1984, p. 54.

²A. Pakarklytė. Išdaužtas stiklas - cherchez la femme. Socialiniai Lietuvos moterų kompozitorių vaidmenys ir jų transformacijos. Kultūros barai. Vilnius. 2008. 9 (526).

³M. Urbaitis, Š. Nakas. Naujoji pominimalistinė muzika Lietuvoje. Lithuanian Music Link, Nr. 12, 2006, p. 3.

⁴Kairaitytė Dalia. Kauno kompozitorių pavasaris. Kauno diena, Nr. 80.1998 balandžio 8 d.