Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Prisimindamas „Aistros" (LTV, 17 d. 23.15) kūrimą Ingmaras Bergmanas rašė: „Nuolat galvoju, kad egzistuoja blogis, kurio negalima paaiškinti. Agresyvus, keliantis siaubą blogis, kuris išskiria žmogų iš gyvūnų. Blogis, kuris yra iracionalus ir nepaklūsta jokioms taisyklėms. Kosminis. Nesuinteresuotas. Todėl žmonės nieko nebijo labiau, kaip to nesuprantamo, nepaaiškinamo blogio." Manau, kad ši citata nusako filmą. 

 

„Aistrą" Bergmanas kūrė Faro saloje 1968-ųjų rudenį, iškart po „Gėdos". Pasak režisieriaus, filmas rodo tai, ką jis norėjo atskleisti „Gėdoje", - paslėpta forma pasireiškiančią prievartą. Tačiau jis ir pripažįsta: „Aistra" gal ir būtų likusi geru filmu, jei ne laiko pėdsakai." Tiems laiko pėdsakams knygoje „Vaizdai" skirta nemenka pastraipa: „Iškart, vos tik užmetus žvilgsnį į tuomet madingas mano aktorių šukuosenas ir drabužius, akivaizdus filmo ryšys su laiku, kai jis buvo kuriamas. Skirtumą tarp laiko pažymėto filmo ir virš laiko iškylančio filmo galima matuoti sijonų ilgiu. Kai dabar žiūriu filmą, mane šokiruoja Bibi Andersson ir Liv Ullmann - dvi visai subrendusios damos, kurios pagal to laiko madą dėvi mini sijonėlius. Pamenu, kad tam priešinausi, bet, deja, pralaimėjau susidūręs su dvigubu moterišku spaudimu. Ta nelaimė anuomet buvo nepastebima, bet vėliau ji iškilo į dienos šviesą tarsi nematomu rašalu parašyti žodžiai."

Filmo herojai gyvena saloje. Jie - atsiskyrėliai, savo noru pasitraukę iš pasaulio. Pagrindinius vaidmenis, be jau minėtų aktorių, filme sukūrė Maxas von Sydowas, Erlandas Josephsonas, Erikas Hellas. Tai - pirmasis tikrai spalvotas Bergmano filmas.

Bergmano filmai - iš aukščiausios lentynos. Dažniausiai matome kitokius - lengvai pasiekiamus. Tik pastebėjau, kad tuos geriausius net kultūrai skirti kanalai vis dažniau rodo gilią naktį. Žiūrovai keičiasi. Kalbėdami apie tai, kas dabar vyksta Rusijoje, politikos komentatoriai dažnai vartoja terminą „televizijos tauta". Jie turi galvoje vis akivaizdesnį ir pas mus faktą, kad televizija formuoja ne tik tautos skonį, bet ir jos moralinius ir kitokius prioritetus. Kai televizijos vedėjai tampa politikais, kai televizija tampa vieninteliu informacijos šaltiniu, kai politika ima priminti šou, tikrai verta skelbti pavojų.

Claude'o Chabrolio filmas „Kaukės" (LTV2, 15 d. 22.10) kurtas 1987 metais. Tada jis atrodė šiek tiek fantastiškas, nes Lietuvoje dar nebuvo tiek daug nacionalinių kanalų ir tiek daug žvaigždžių. „Kaukių" herojus yra populiarus televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris Kristianas. Jį tiesiog persekioja jaunas žurnalistas Rolanas, norintis rašyti apie jį knygą.

Kristianas pasikviečia žurnalistą ramiai padirbėti į savo namus kaime. Čia žvaigždę supa įspūdingi „bendradarbiai". Kelios kartu praleistos dienos padeda Rolanui demaskuoti visus, tačiau jam teks nusiimti ir savo kaukę. Pagrindinį vaidmenį „Kaukėse" suvaidino subtilusis Philippe'as Noiret.

Ne viename filme esu matęs ir tokį siužetą: 6-ajame dešimtmetyje į juodąjį Holivudo sąrašą įtrauktas kūrėjas dirba prisidengęs savo giminių ar draugų pavarde. Taip buvo ir kuriant Josepho H. Lewiso filmą „Teroras Teksase" (LTV2, 16 d. 22.10). Šio B klasės vesterno scenarijų prisidengęs pseudonimu parašė komunistine veikla apkaltintas garsusis Holivudo scenaristas Daltonas Trumbo. Jo išgyvenimų, atsidūrus uždraustų kūrėjų sąraše, atgarsį galima įžvelgti ir „Teroro Teksase" siužete. Tačiau tai nereiškia, kad filme nebus lemtingojo gerų personažų ir gangsterių susišaudymo bei kitokių tikram vesternui būtinų motyvų (pvz., korumpuoto šerifo). Žanro mėgėjus, be abejo, pradžiugins grynos B klasės kino poetikos pažymėtas finalas.

Senojo Holivudo skonį pajusite ir Andrew V. McLagleno filme „Velniškas būrys" (LTV2, 14 d. 18.20). Šis filmas perkels į 1942-ųjų Europą, kai JAV dar tik rengėsi atidaryti Antrąjį frontą. Amerikiečių pulkininkui leitenantui Frederikui patikima slapta misija sukurti ypatingą būrį. Jis ypatingas ir todėl, kad kariai - vieni maištininkai ir iš kalėjimo paleisti nusikaltėliai. Vokiečiai juos pavadins „velnišku būriu". Filme vaidina dabar retai prisimenami, bet kadaise tikrus vyrus įkūniję Williamas Holdenas, Cliffas Robertsonas, Vince'as Edwardsas. Panašaus siužeto filmą dabar kuria Quentinas Tarantino.

Tikrų vyrų ilgesys periodiškai ima kankinti kiną ir televiziją. Tada atsiranda nuotykių filmai ir serialai apie karius, slaptus agentus ir kitokias ginklais apsikarsčiusias būtybes. Lietuvoje tokius serialus net oficialiai remia „karo ministerija". Tačiau tikras vyras gražiau atrodo apsirengęs senoviškais riterio drabužiais ir skrybėlę pasipuošęs plunksnomis. Vieną tokių, išpopuliarėjusį dabar madingo rašytojo Arturo Perez-Reverte romano ekranizacijoje „Kapitonas Alatristė", sekmadienį parodys LTV (14 d. 21.15). Audringo ir žiauraus XVII amžiaus ispanų kareivį suvaidino Viggo Mortensenas, niūraus „Žiedų valdovo" ir dar niūresnių „Rytietiškų pažadų" aktorius. Rengdamasis vaidmeniui Agustino Diaz Yaneso („Iš Dievo nieko nauja") filmui Mortensenas išstudijavo ne vieną XVII a. literatūros kūrinį.

Mike'o Figgiso 1993 m. filmo „Ponas Džounsas" (TV3, 14 d. 23.40) herojus - taip pat mielas ir žavus vyriškis, juolab kad jį vaidina Richardas Gere'as. Ponas Džounsas yra ypatingas. Jis serga maniakine depresine psichoze, todėl kartais elgiasi taip, kad gali sukelti pavojų sau ir kitiems. Patyręs didžiulį susižavėjimą Beethovenu jis atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Tai - tik išgijimo ir meilės istorijos pradžia.

Aš lieku ištikimas kitam vyriškumo idealui - Seanui Connery. Jis tikrai buvo idealiausias Džeimsas Bondas, nors ir naujasis man visai patinka. Vieną įdomiausių vaidmenų 2000 m. Connery sukūrė Guso Van Santo filme „Pažinti Foresterį" (LNK, 14 d. 23.50). Connery vaidina ekscentrišką rašytoją Foresterį. Atsiskyręs nuo pasaulio kūrėjas gyvena apšnerkštame Bronkse. Kai kas jį net laiko bepročiu. Foresteris atsitiktinai atranda šešiolikmečio juodaodžio Džamalo, po langais žaidžiančio krepšinį, literatūrinį talentą. Foresteris tampa Džamalo mokytoju, įkalba jį pakeisti mokyklą, dalyvauti literatūros konkurse. Kaip ir visi geri filmai, „Pažinti Foresterį" nėra tik istorija apie tai, kaip vienas ar kitas personažas surado save, savo kelią. Ir tai nėra tik istorija apie mokytoją ir mokinį. Tai ir pasakojimas apie tai, kad kartais verta sugriauti kadaise aplink save pastatytas gynybines sienas. „Pažinti Foresterį" - iš tų filmų, kuriuos galima žiūrėti ne vieną kartą, nes juose nuolat surandi kažką nauja. Bet svarbiausia - paguodos lašą.


Jūsų -

Jonas Ūbis

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.