Litvakai ir permainų vėjai L'école de Paris skulptūroje

XX a. pradžioje skulptūroje, kaip ir tapyboje, muzikoje, literatūroje, vyko panašūs atsinaujinimo procesai ir naujos plastinės išraiškos paieškos. Pagrindinis perėjimo nuo klasikinės prie modernistinės skulptūros estetikos centras XIX-XX a. sandūroje buvo Paryžius. Čia iškiliausiais autoritetais buvo laikomi prancūzų skulptoriai Auguste'as Rodinas, Aristidas Maillolis, Antoine'as Bourdelle'is. Naujos plastinės kalbos užuomazgos, kurios ryškėjo šių skulptorių kūriniuose, tiesė naujus klasikinės skulptūros principų permąstymo kelius vėlesnės modernistinės kartos emigrantams, suplaukusiems į Paryžių iš įvairių Europos pakraščių.

A. Rodino ir jį sekusių skulptorių karta orientavosi į antikos ir Vakarų renesanso skulptūros tradicijas, o modernistai įkvėpimo šaltinių daugiausia ieškojo neeuropinių civilizacijų skulptūros tradicijose. Čia slypėjo pagrindinė klasikinės ir modernistinės skulptūros koncepcijų estetinių principų sankirta. Naujos kartos L'école de Paris skulptoriai, gilindamiesi į įvairias neeuropines skulptūros tradicijas, vis aiškiau suvokė išskirtinę pirmapradžių amorfinių struktūrų, geometrinių formų ir konstruktyvių skulptūros elementų estetinę vertę, jų skulptūra pirmiausia operuoja materialiomis masėmis, kurios skleidžiasi konkrečioje erdvėje. Tai formavo išskirtinį dėmesį pirmapradėms formoms, konstruktyviems skulptūros principams, medžiagų kultūrai, įvairiems erdvės, apimties, masės ir judančios materijos santykiams.

Talentingiausių litvakų skulptorių kelias į modernių skulptūros formų kūrimą Paryžiuje buvo nevienodas ir priklausė nuo tėvynėje įgytų profesinių žinių, įgūdžių, mokytojų ir tos meninės aplinkos, į kurios įtakos lauką jie pakliuvo. Jie buvo veikiami to meto akademijose vyravusios tradicinės skulptorių mokymo sistemos. Pagrindinėse Paryžiaus dailės institucijose École des Beaux-Arts, Académie Julian, Académie de Colarossi, École Nationale des Arts Décoratifs, Académie Montparnasse, Académie de la Grande-Chaumiêre, Académie Lhote, Académie Russe, kuriose dažniausiai mokėsi litvakai, tapybos ir skulptūros mokymo sistema, anot Jacques'o Lipchitzo, nedaug pasikeitė nuo XVIII amžiaus. „Rytinės valandos, - pasakoja J. Lipchitzas, - būdavo skiriamas akademiniam piešiniui arba modeliavimui, o laikas po vidudienio - Luvro ir kitų muziejų lankymui. Šeštadieniais į studijas ateidavo dėstytojai, kurie koreguodavo ir kritiškai aptardavo sukurtas skulptūras, piešinius ir eskizus, padarytus per savaitę ... Jie analizuodavo daugiausia kompozicijos problemas" (L'école de Paris: entre primytivismes et nostalgie, ed. Braun Trust, Tokyo, 2006, p.17). Į praeities skulptūros tradicijas orientuotos Paryžiaus akademinės dailės institucijos skatino avangardiškai nusiteikusių skulptorių reakciją.

Plastinės kalbos atsinaujinimo procese svarbus vaidmuo teko ir La Ruche aplinkoje išsiskleidusiems litvakų skulptoriams Léonui Indenbaumui, J. Lipchitzui ir Ossipui Zadkine'ui. Daugelis Paryžiaus avangardinės pakraipos skulptorių tuomet atsainiai žvelgė į akademijose peršamas ir pabodusias antikos skulptūros tradicijas, žavėjosi primityvizmu ir ypač neeuropinių civilizacijų bei tautų menu, kuris stebino neįprastomis formomis, konfrontuojančiomis su pabodusios klasikinės estetikos idealais. Tuometinės skulptūros raidą tuomet veikė ne tik Egipto, Asirijos ir kitų Rytų civilizacijų skulptūros tradicijos, bet ir Juodosios Afrikos skulptūros formų originalumas. Jos pirmiausia sužavėjo Pablo Picasso, o vėliau ir daugybę kitų dailininkų bei skulptorių (paminėtini Constantinas Brancusi, L. Indenbaumas, J. Lipchitzas, Amedeo Modigliani, Aleksandras Archipenka, O. Zadkine'as, Pablo Gargallo, Julio Gonzalezas, Umberto Boccioni). Juodosios Afrikos menas padėjo L'école de Paris skulptoriams kitaip pažvelgti į medžiagą, išryškinti ankščiau ignoruotą jos savitumą, faktūrą, griežtas, kampuotas, nelygias, šiurkščias ir skulptūrai nepaprastai svarbias medžiagos savybes. Tai formavo kitokį, nei būdinga klasikiniam menui, požiūrį į konstruktyvius skulptūros principus, proporcijas, ekspresyvią, lenktą, trūkinėjančią skulptūros silueto liniją, padėjo suvokti tuščių erdvių energetinę emocinio poveikio galią.

Panašių „neklasikinių" skulptūros bruožų L'école de Paris dailininkai aptiko Egipto, Asirijos, Irano, Indijos, Tolimųjų Rytų, Okeanijos, Mezoamerikos ir kitų pasaulio regionų skulptūros tradicijose. Pavyzdžiui, vienas įtakingiausių avangardinės pakraipos skulptorių C. Brancusi labai domėjosi budistine, Tolimųjų Rytų ir Tibeto daile. Jis dievino XI a. tibetiečių mąstytoją Milarepą ir dažnai cituodavo jo mintis. Susidomėjimas neeuropinių civilizacijų menu tuomet labai plito tarp Paryžiaus meninio elito. Tai gimdė abejones dėl Vakarų skulptūros tradicijoje viešpatavusio antikos ir renesanso estetinių idealų išskirtinumo. Atsigręžimas į kitas, neeuropines, skulptūros tradicijas, kurioms buvo būdingas kitoks požiūris į skulptūros funkcijas, proporcijas, medžiagą, santykius su supančia erdve ir t. t., skatino L'école de Paris aplinkoje kūrusius litvakų skulptorius ieškoti naujų raiškos formų. Čia jie neretai buvo radikalesni nei dauguma iš Vakarų Europos kilusių skulptorių, nes litvakai savaime buvo mažiau suaugę su Vakarų klasikinės skulptūros tradicija ir lengviau galėjo atitolti nuo jos įtakų. Tačiau ne visiems litvakų skulptoriams buvo būdingas toks radikalumas, - pavyzdžiui, L. Indenbaumo, Oskaro Meščianinovo kūryba evoliucionavo daug lėčiau ir atsargiau, nei radikaliųjų J. Lipchitzo ar O. Zadkine'o.

Indenbaumo estetizmas: kelyje nuo klasikos į modernizmą Léonas Indenbaumas (1890-1981) - vienas ilgiausiai gyvenusių subtilaus estetinio skonio litvakų dailininkų tarp L'école de Paris meistrų. Jis eksponavo savo kūrinius įvairiuose salonuose ir galerijose kartu su A. Mailloliu, Charles'u Despiau, O. Zadkine'u ir kitais dailininkais, dalyvavo įvairių grupių veikloje. Skulptūroms dažniausiai naudodavo akmenį, marmurą, terakotą, bronzą, gipsą. Jo kūrybai būdinga humanistinė pakraipa, - pagrindinis skulptoriaus dėmesio objektas yra žmogus, jo kūno, veido grožis ir dvasinis taurumas. L. Indenbaumas skelbė savo meninį credo: „Aš ieškau būtent to, kas slypi anapus formos, vidiniame gyvenime" (Peintres et sculpteurs russes â Paris, Paris, 1933, p. 23). Jis iš skirtingų medžiagų kūrė daugybę tų pačių skulptūrinių temų variacijų: žmogaus kūno torsas, jaunuolio ir jaunos merginos figūros, portretai, senosios skulptūros motyvų modernūs perfrazavimai ir pan. Skulptoriui tai buvo amžinos gyvybės tėkmę ir žmogaus kūno grožį simbolizuojančios temos.

Dailininko gyvenime buvo daug skaudžių artimų žmonių praradimų, niokojančių kūrinius gaisrų, tačiau jis niekada neprarado gyvenimo meilės, dėmesio kitiems, ypač talentingiems žmonėms, kuriems padėjo kuo galėdamas. Šis nemėgstantis išorinio šurmulio, kuklus dailininkas nenorėjo ir nemokėjo reklamuotis, - netgi labai retai duodamas interviu daugiau kalbėdavo apie kitus, nei apie save. Gal todėl šiandien sunku surasti medžiagos apie tokio lygio skulptoriaus intelektualinę ir kūrybinę biografiją. „Man La Ruche, - prisipažįsta L. Indenbaumas, - buvo tarsi sapnas, kuris tęsėsi daugiau nei pusę amžiaus" (Warnod J., La Ruche et Montparnasse, Paris, 1978, p. 43).

Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos L. Indenbaumo gimimo vietos - Vilnius arba Čerikovas greta Mogiliovo. Iš dailininko pasakojimų aišku, kad jis augo galionų ir apvadų meistro penkių vaikų šeimoje. Iki 13 metų mokėsi religinėje žydų mokykloje, vėliau įstojo į dailiųjų menų mokyklą Odesoje, iš kurios atvyko tęsti dailės studijų į Vilnių. Mokėsi Marko Antokolskio pramoninės dailės mokykloje, kur gavo vėliau jam kūryboje labai pravertusius gerus techninius darbo su medžiu ir akmeniu įgūdžius. Jam pavyko išvengti karinės tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Paremtas vieno Vilniaus inžinieriaus 1911 m. išvyko tęsti dailės studijų į Paryžių.

Čia L. Indenbaumas apsigyveno pas savo bičiulį litvakų skulptorių O. Meščaninovą dailininkų kolonijoje cité Falguêre, bet netrukus persikėlė į La Ruche, kur gyveno kartu su skulptoriumi Josifu Tchaikovu. Nuo 1914 iki 1920 m. mokėsi A. Bourdelle'io ir A. Maillolio studijose, o vėliau buvo nuolatinis A. Bourdelle'io pagalbininkas ir svečias jo dirbtuvėje Monparnase. L. Indenbaumas buvo jautrus žmogus, skubantis padėti vargstantiems ir neretai alkaniems draugams. Iš pradžių, kiek žinoma, jis gyveno baisiai skursdamas, - gretimame turguje prieš jam užsidarant nusipirkdavęs kelias pigiausias bulves, pomidorus ir išvirdavęs sriubos, kuria pamaitindavo dar ir skurstančius draugus. Vėliau, jau gaudamas pastovesnių pajamų, jis kartu su O. Meščaninovu litvakų kolonijoje atliko gerųjų samariečių vaidmenį, padėdami skurstantiems tautiečiams.

Gyvendamas La Ruche L. Indenbaumas daugiausia bendravo su J. Tchaikovu, O. Meščaninovu, O. Zadkine'u, Chaimu Soutine'u, Marcu Chagallu, Pinchusu Krémêgne'u, Micheliu Kikoine'u, A. Modigliani. Skulptorius daug padėjo iš Vilniaus visai be jokių pragyvenimo lėšų atvykusiam Ch. Soutine'ui, kurio neeilinį talentą iškart pajuto. „Vieną dieną, - prisimena L. Indenbaumas, - jis atsinešė Vilniaus akademijoje tapytą paveikslą, kuris vaizdavo pagyvenusį vienaakį vyrą, ir paprašė nupirkti už 30 ar 40 frankų. Aš jį nupirkau, tačiau po kurio laiko jis paveikslą paprašė grąžinti. Aš jį sugrąžinau, o vėliau supratau, kad jis tą paveikslą nuolatos perpardavinėjo. Septynis kartus jis suvaidino man tą pačią komediją, o aš apsimečiau nesuprantąs" (ten pat, p. 45).

Pirmąsias skulptūras L. Indenbaumas sukūrė mokydamasis A. Bourdelle'io studijoje iš Paryžiaus apylinkėse statyboms naudojamo šviesaus akmens, kurio luitų mėtėsi nebaigtų statybų aikštelėse. Todėl medžiaga varganam dailininkui nieko nekainavo. Jo darbai laiko kontekste išsiskiria aukšta medžiagų panaudojimo kultūra ir itin meistrišku techniniu jų apdorojimu.

1912 m. Salon des Indépendants L. Indenbaumas eksponavo cementinį torsą, iš minėto akmens iškaltus bareljefą su vaiko galvute, dirbančių darbininkų kompoziciją ir biblinio herojaus Judo Makabėjaus figūrą. L. Indenbaumo skulptūromis susidomėjo kritikai ir garsus meno leidinių kolekcionierius Jacques'as Doucet (jo vardu dabar pavadinta garsiausia Paryžiuje specializuota meno leidinių biblioteka), užsakęs dailininkui iškalti parodoje jį sužavėjusią vaiko galvutę iš tauresnio akmens - marmuro, įsipareigodamas sumokėti tais laikais dailininkui atrodžiusią solidžią sumą - 400 frankų. Atliktu darbu užsakovas liko patenkintas, tad užsakė savo namų nišoms dar dvi skulptūras, dabar skirdamas dailininkui, kol jis dirbs, 1000 frankų atlyginimą per mėnesį. Taip netikėtai nuo 1913 m. L. Indenbaumo mecenatu tapęs įtakingasis J. Doucet padėjo jam įsiveržti į prancūzų moderniosios skulptūros elitą. Paakintas sėkmės dailininkas iš La Ruche persikėlė į Monparnaso gatvę 53, kur gyveno jau respektabilesni, nuolatinius honorarus gaunantys dailininkai.

Tačiau netrukus, 1916 m., L. Indenbaumas vėl grįžo į jam įprastą La Ruche aplinką, į anksčiau M. Chagallo nuomuotą dirbtuvę. Tuo metu skulptorius jau dirbo pagalbininku Bourdelle'io dirbtuvėje. L. Indenbaumas, kaip ir daugelis prancūzų meninės inteligentijos atstovų, simpatizavo proletarinei Rusijai ir įsijungė į revoliuciją remiančių rašytojų bei dailininkų asociaciją „Udar" (Oudar, 1921-1923), o kiek vėliau ir dailininkų, susispietusių apie žurnalą „Čisla" (Tchisla), veiklą. Iš La Ruche jis galutinai išsikėlė tik 1927 m., vėliau dažnai keitė dirbtuves.

L. Indenbaumas, kaip ir daugelis jo amžininkų, ieškojo įkvėpimo neeuropinių tautų meno tradicijose. Jis gilinosi į Juodosios Afrikos, Egipto, Levanto, Asirijos, antikos skulptūros ir hebrajų mitologijos tradicijas. Jam atrodė, kad graikų skulptorių išplėtoti harmonijos idealai ir žmogaus kūno proporcijos neprarado aktualumo ir dabartinei, maksimalizmo nuostatų persmelktai modernistinei sąmonei. Egiptiečių ir graikų skulptorių pamokas jis siekė suaktualinti, o jų išplėtotas formas stilizuoti, paversti lapidariškesnėmis, labiau pritaikytomis amžiaus poreikiams. Šiose skulptūros tradicijose L. Indenbaumą labiausiai traukė žmogaus kūno grožio poetizavimas, todėl geriausiomis jis laikė tas skulptūras, kurios neturi iš vientisos skulptūrinės masės išsiskiriančių rėksmingai erdvę dalijančių formų, kūno dalių.

Pirmas svarbus L. Indenbaumo kūrybinės brandos etapas išryškėjo apie 1919 m., kai Paryžiaus dailės studijose, muziejuose sukaupta patirtis skulptoriaus darbuose susilydė su Vilniuje įgytais technologijos įgūdžiais. Tuo metu jis sukuria meniniu požiūriu brandžių kūrinių, iš kurių pirmiausia išskirtinas rusvos patinuotos bronzos „Moters torsas" (1919), vienas nuostabiausių moters kūno grožį aukštinančių Vakarų dailės tradicijos skulptūros kūrinių. Skulptūra žavi tobulu kūno silueto grožiu, tiksliai pasirinkta medžiaga bei meistrišku technologiniu jos apdorojimu. Sunki bronza dailininko kūriniuose įgauna ypatingą linijų ir formų skambumą, tampa lengva ir tauria medžiaga.

Kitas reikšmingas šio tarpsnio kūrinys, įkvėptas didingų Egipto skulptūros tradicijų, yra marmurinis bareljefas „Muzikantai ir anti lopės" (1919). Jis išsiskiria puikia kompozicija, artima savo stiliumi seniesiems Egipto bareljefų piešiniams. L. Indenbaumas, puikus žmogaus kūno anatomijos žinovas, savo bareljefuose savitai perfrazuodavo senųjų Artimųjų Rytų bareljefų muzikalias linijas. Jo paslanki, neretai vingri, netikėtai, kaip ir pats gyvenimas, banguojanti linija jautriai perteikia stilizuotą žmogaus kūno linijų grožį.

L. Indenbaumo darbai priminė skulptūrai torso svarbą ir iškėlė šią formą į naujas menines aukštumas. Santykis su praeities meno istorija ir ją atskleidžiančia archeologija dailininkui labai svarbus. Įkvėptas Egipto ir antikos skulptūros tradicijų, aklai jų nemėgdžiojo, bet, remdamasis išpopuliarėjusia tuo metu neoklasicismo estetika, sekė jomis, atskleisdamas naujas skulptūros meno raiškos galimybes. Tarp neoklasicizmo ir modernizmo estetikos balansuojančiuose kūriniuose, vaizduojančiuose moters torsus, daug užslėptų prasmių, paradoksalaus dviprasmiškumo, vos ne mistinio paslaptingumo. Tai kubistinės estetikos paveiktas „Moters torsas" (bronza, 1919), ant plokštės gulinti Venera („Kaimo Venera", gipsas, 1925) ar juslingas dailus „Jaunos moters torsas" (terakota, 1925), labai panašus į Miloso Venerą. L. Indenbaumas tarsi nuvainikuoja klasikinės estetikos idealus ir išryškina grožio ir bjaurumo dialektiką, jis kuria moteriškus torsus, kuriuose vyrauja jausminga kūno kalba. „Skulptorius, - rašo W. George, - sutelkia dėmesį išskirtinai į nepilną kūną, kuris turėtų kentėti. Jis mus priverčia užmiršti apie jo kuriamos struktūros fragmentiškumą. Transformuoja jos pasyvumą į aktyvumą. Šių formų vidinis gyvenimas išreiškiamas analogijos būdu" (George Waldemar, Formes et lumiêres. Variations sur Léon Indenbaum // La Renaissance des Art Francais, Paris, 1932, p. 63).

L. Indenbaumo savito stiliaus susiformavimui didžiulę įtaką turėjo A. Maillolis, išugdęs ypatingą dėmesį minkštai ir aptakiai skulptūrinei formai. Bendravimas su A. Bourdelle'iu ir A. Mailloliu skulptorių išmokė tvarkos, rūpestingo technologiško formos apdorojimo. Jam svetimas demonstratyvus ekstravagantiškumo ir originalumo siekis. Jo jėga pirmiausia atsiskleidžia nuostabiomis plastiškomis formomis, jautriomis pokyčiams, metamorfozėms. L. Indenbaumo stilius tarsi ženklina posūkį nuo neoromantinės skulptūros prie modernistinės. Su klasikine ir neoromantine tradicija jį sieja pagarba senovės graikų skulptūrai, o su modernistine - siekimas įveikti klasikinės skulptūros statiškumą, suteikti skulptūrai judesio elementų ir jautresnių formalių struktūrų santykių, dėmesys neeuropinėms skulptūros tradicijoms, apibendrintai formai. Skulptoriaus darbams būdingas rafinuotas skonis, subtilus formos jausmas, emocionalus santykis su savo kūrybos objektu.

Brandaus skulptoriaus stiliaus bruožus atskleidžia daugybė jo sukurtų kūrinių: kubizmo estetikos maniera sukurtas „Fujitos portretas" (bronza, 1915), „Stovintis jaunuolis" (bronza, 1919), „Jaunos merginos torsas" (terakota, 1920), „Jaunos merginos portretas" (gipsas, 1923), asketiškas „Jaunos merginos portretas" (bronza, 1927), „Sėdinti moteris" (bronza, 1927), „Jaunuolio galva" (bronza, 1927), „Megztinį vilkintis paauglys" (bronza, 1936) bei Nu, stovinti La Ruche sode. Jų plastiniuose sprendimuose atsispindi jautrūs dvasios poslinkiai, emocinis santykis su vaizduojamuoju objektu. Tuo skulptorius artimas impresionizmo estetikai. Jam svarbiausia dvasinio, o ne fizinio judesio perteikimas, pasitelkiant jausmų raiškos galimybes. Šiuo požiūrių jo kūryba artima A. Rodino estetikai. Bet dėmesys lakoniškai plastinei formai, pasitelkiant naudojamą medžiagą, jį suartina su modernizmu.

Dailininkas sukūrė daug dekoratyvių pano, biustų, apvaliųjų skulptūrų prestižiniams Paryžiaus rūmams. Nauja plastinė kalba, kuri pamažu formavosi jo kūriniuose, ne tik griovė sustingusias klasikinės skulptūros idealias formas, bet, ieškodama naujų subjektyvumo sklaidos erdvių, siekdama įkvėpti į skulptūrą naują XX a. dvasią, tiesė kelius natūralios formos ir medžiagos grožį aukštinančiai skulptūrai. Kuo labiau jo meninis temperamentas stūmė formos ir medžiagos harmoningos sąveikos kryptimi, tuo labiau jo skulptūros tapdavo išbaigtesnės, sterilesnės. Formų ir linijų grožiu išsiskiriantys L. Indenbaumo darbai buvo eksponuoti daugelyje garsių pasaulio muziejų ir galerijų. 1968 m. už nuopelnus skulptūros mene Institute de France apdovanojo jį Wildensteino premija.

 

*  *  *