Nenuobodi jubiliejinė paroda

Kristina Stančienė
Šiemet Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla švenčia 50 metų veiklos jubiliejų. Ta proga 2008 m. pavasarį Vlado Vildžiūno galerijoje buvo surengta mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokinių tapybos paroda. Siekiant apžvelgti VJVDM raidą, dabarties situaciją, gruodžio 3 d. „Arkos" galerijoje atidaryta retrospektyvinė tapybos paroda.

Jubiliejai, „proginiai" renginiai atgraso pompastika, dirbtinumu. Juk dažnai tokiu atveju susiburiama „iš reikalo", formaliai. O dar vaikų mokyklos jubiliejus (nors joje nuo seno mokosi ir suaugę, vaikai sudaro didžiąją mokyklos mokinių dalį)... Tačiau šiai parodai ir jos pristatymui tai negrėsė nuo pat pradžių. Čia tegali retoriškai paklausti - ar gali būti nuobodu, žvelgiant į Šarūno Saukos, Audriaus Puipos, Nomedos Bunkutės (Saukienės), Aistės Kirvelytės, Orūnės Morkūnaitės, Jurgos Barilaitės, Eglės Gineitytės, Vytauto Pakalnio, Gitenio Umbraso, Arūno Rutkaus, Liutauro Pšibilskio, Ievos Antanavičiūtės (Pleikienės) vaikystės, paauglystės darbus bei netikėtus jų sąskambius su šiandienos mokinukų kūriniais; o ar įsivaizduotumėte nuobodžiai kalbantį Arvydą Šaltenį? Susirinkusieji į parodos atidarymą galėjo įsitikinti ir tuo, kad nuobodžiai dalytis prisiminimais nemoka ir buvęs ilgametis mokyklos direktorius tapytojas Juozapas Miliūnas, kiti buvę ir dabartiniai VJVDM mokytojai, vadovai - Valentinas Antanavičius, Dalia Matulaitė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, Juozas Gecevičius, Vida Jovaišienė, Jonas Vaitekūnas. Sentimentų ir prisiminimų kupiną pašnekesį papildė ir buvusių mokyklos mokinių mintys - jomis pasidalijo Ričardas Bartkevičius (1981 m. baigęs mokyklos „vakarinį" - suaugusiųjų skyrių). Dabartiniai mokyklos mokiniai - vaikai ir suaugusieji, kukliai stoviniavo nuošaliau.

Apžvelgti mokinių tapybos darbus atrodo nesudėtinga. Tai daugiausia mokyklos absolventų diplominiai darbai, vienas kitas vasaros praktikų, studijinių užduočių vaizdelis. Chronologinės parodos ribos daugmaž aiškios (XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaiga - 2008-ieji), tad telieka narstyti temas, motyvus, jų kaitą, skirtingų laikmečių atspindžius, žymiųjų darbus ir sąsajas su jų „brandesne", profesionaliąja kūryba, ir dar daug ką... Ekspozicija - itin marga, daugeliu požiūrių - mozaikiška (gaila, tačiau žinomos ne visų senųjų darbų tikslios sukūrimo datos, mokytojai, autoriai). Štai prie „anuometinio", dar visai jaunučio A. Puipos (menininkas šią mokyklą baigė 1976 m.) kūrinio - šių dienų mokinuko darbas; pagarbiu atstumu vienas nuo kito, o kartu - draugėje kabo dvi abstrakčios Alinos Melnikovos drobės („Nr. 1", „Nr.2", vadovas - Vytautas Dubauskas, 2002 m.), ir Šarūno Saukos diplominis darbas „Sena nuotrauka" (vadovas - Algimantas Švėgžda, 1976 m.). Prie kelių solidžiau įrėmintų paveikslų - apibrizgusios drobės, senamadiški rankų darbo rėmeliai, rūpestingų tėvelių ar mokytojų kažkada nudažyti baltai, o dabar dar ir gerokai apmusiję. Šalia sovietmečiu dvelkiančių formų ir siužetų, modernizmo dailės interpretacijų - visai „laisvamaniškas" elgesys su forma ir siužetu, o naujuose kūriniuose - pačios įvairiausios tapysenos bandymai, skirtingos pasaulėžiūros išdavos. Kadangi pačioje mokyklos veikloje, taip pat ir šioje parodoje itin svarbus mokinio - mokytojo dialogas, derėtų išvardinti visus, kurie įvairiais laikotarpiais mokė parodoje eksponuojamų darbų autorius: tai Algimantas Švėgžda, Arvydas Šaltenis, Marija Teresė Rožanskaitė, Juozapas Miliūnas, Povilas Ričardas Vaitekūnas, Jonas ir Justinas Vaitekūnai, Jonas Gasiūnas, Vida Sevrukienė, Esmeralda Danielienė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Vytautas Dubauskas, Vygantas Paukštė.

Tačiau ekspozicijoje, tarp mokyklos mokinių ir mokytojų kūrybos raiškos ir poteksčių rezgasi daugybė netikėtų paralelių. Tai ištisas faktų, sutapimų, reikšmingų ir nereikšmingų atsitiktinumų, kūrybinių įtakų voratinklis, kurį narpliojant galima parašyti net rimtą mokslinį darbą... Ne tik apie mokyklos istoriją, bet, kitaip ir nepavyktų, apie meno ir ideologijos santykį, oficialiuosius sovietmečio meninio ugdymo kanonus ir būdus juos apeiti ar išmintingai ignoruoti, neišvengiamus kompromisus, „parodomąjį" ir „slaptąjį" ugdymo ir kūrybos klodą, apie charizmatiškas mokytojų - menininkų asmenybes. Kaip tik tokį „detektyvą" ne vienerius metus rašė Jonas Vaitekūnas, buvęs mokyklos direktorius; dabar - tapybos, piešimo ir kompozicijos mokytojas, dėstąs ir VDA studentams.

Keletas faktų iš J.Vaitekūno surinktos medžiagos: Vilniaus vaikų dailės mokyklos veikla prasidėjo 1958 m. tuometiniame Dailės institute, aktų salės patalpose, kur vykdavo diplominių darbų gynimai. Tų pačių metų spalio 15 d. mokykla, vadovaujama vitražisto Antano Garbausko, jau turinti ir pagrindinių specialybių mokytojų kolektyvą, pakvietė mokinius į pirmąją pamoką. Pirmasis tapybos pastatymas - „drapiruotės, balalaika ir meškiukas" (iš interviu su A.Garbausku).

Pretekstas kurti savarankišką instituciją atsirado gana greitai - ugdymo sąlygos Dailės institute nebuvo labai geros, be to, mokiniai per pertraukas drumstė akademinę ramybę - bėgiodavo ir triukšmaudavo... Instituto administracija, siekdama padėti mokyklai gauti atskiras patalpas, kreipėsi raštu, kuriame buvo aiškinama, kad „mažamečiai dailės mokyklos mokiniai mato ant sienų kabančius aktų piešinius, o tai kenkia jų moralei", net į tuometinį Kultūros ministrą J. Banaitį. Vėliau mokykla buvo trumpam įsikūrusi M.K. Čiurlionio dailės mokyklos pastate, Jėzuitų vienuolyne, kuriame veikė A. Vienuolio vidurinė mokykla; taip pat - Černiachovskio (dab. Vinco Kudirkos) aikštės pakraštyje buvusiuose pastatuose (dabar šioje vietoje yra LR Vyriausybės rūmai). „Žiūrėjome generolo skulptūrai į užpakalį" - juokavo parodos atidaryme V. Antanavičius, prisimindamas tuometinę mokyklos „geografinę" padėtį (kaip ši sarkastiška kompozicija primena jo paties tapybą ir asambliažus...). 1975 m. mokykla, tarsi klaidžiojanti siela, pagaliau rado ramybę - persikėlė į Konarskio gatvės 37 numeriu pažymėtą neoklasicistinių formų ankstyvąjį sovietmetį menantį pastatą, kuriame ir veikia iki šiol.

Visa ši institucijos „migracija" - ne tik sausa įvykių seka. Kiekvienas mokyklos gyvavimo laikotarpis neišvengiamai susijęs su socialine aplinka, pradžioje - su itin griežtais, vėliau kiek atlėgusiais komunistinės ideologijos gniaužtais, iš esmės pakitusia situacija Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Keitėsi ir mokyklos vadovai, mokytojai, įnešdami vis kitokios dvasios į besiformuojančios institucijos gyvenimą. Bene ilgiausiai Vilniaus vaikų dailės mokyklai vadovavo tapytojas Juozapas Miliūnas (nuo 1974 iki 1998 m.). Justino Vienožinskio vardas mokyklai suteiktas 1994 metais.

Ką dar byloja iš pirmo žvilgsnio kiek chaotiška tapybos kolekcija? Pradėta pagal visaapimantį centrinės Sovietų Sąjungos valdžios planą, tarsi vieningos sistemos klonas (kaip žinia, tokių mokyklų tinklas buvo sistemingai kuriamas taip pat ir kituose Lietuvos miestuose), ši ugdymo įstaiga vis tik įgijo labai artimą vietos kontekstui charakterį, tapo neoficialia laisvos kūrybos erdve. Nekvestionuojama tapybos svarba lėmė ir tai, kad mokykla buvo lietuviškosios tapybos tradicijų tarpininkė; juk skirtingu metu čia dirbo daugelis žymiųjų Lietuvos tapytojų. Tad mokyklos charakteris įdomiausiai atskleidžiamas ne naivokuose mokinių abstrahavimo bandymuose, bet modelių portretuose, natiurmortuose (beje, tokių darbų parodoje - nedaug).

Dabartinė VJVDM nuo savo gyvavimo pradžios gerokai pakitusi. Senoji mokykla, nepaisant gana liberalios atmosferos, vis tik turėjo „akademinio paruošimo" įstaigos atspalvį. Mūsų dienomis, nors mokymo programos daug kur remiasi klasikiniais piešimo, tapybos, etc. ugdymo metodais, vis labiau akcentuojama kūrybiškumo lavinimo vertė; kūrybiškumo, kaip universalios kategorijos, kurią vėliau galima pritaikyti įvairiausiose veiklos srityse. Gerokai išplėstas dėstomų dalykų ratas - šiuolaikinės medijos, trimačiai objektai; pažymėtini ne tik „tradiciniam" mokyklos veidui atstovaujantys, bet ir konceptualiai kuriantys, ir atitinkamai uždavinius mokiniams formuluojantys menininkai - mokytojai (Donatas Jankauskas, Arūnas Gudaitis, Algis Lankelis - Elvich, Eglė Vertelkaitė, Lida Dubauskienė).

Kaip ir anksčiau, mokykla „tebemaitina" VDA gabiais absolventais; net ir vėliau nuėję į visai kitas sritis, mokiniai išsineša tam tikrą meno žinių visumą. Didžiulis stojančiųjų skaičius liudija ir dažnai vulgariai apibūdinamą socialinę institucijos misiją - „organizuoti vaiko užimtumą, laisvalaikį". Nesinori mokyklos per daug idealizuoti - pedagoginis darbas susijęs ir su gausybe privalomų biurokratinių procedūrų, neišvengiamu prieštaravimu tarp kūrybos ir darbo. Ką reiškia jau vien ironiškai skambąs žodžių „menininkas - pedagogas" derinys...

Drįsčiau teigti, kad daugelis senųjų mokyklos mokytojų - nepamirštamos asmenybės, tai taip pat turėjo nemažai įtakos mokymosi turiniui ir rezultatams. Gali būti, kad „mokytojų legendos" (J.Vaitekūno terminas) šiandien užleidžia vietą kitiems dalykams, kuriuos norint suvokti turi prabėgti daugiau laiko.

Sutapo, kad Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos tapybos paroda „Arkos" galerijoje eksponuojama greta Lino Liandzbergio kuruoto projekto „ Be potėpio: arba 200 terabaitų ir 11 flešų". Manau, šios dvi ekspozicijos atrodo tarsi taikli replika viena kitai - darbų skaičiumi ir formatais didelėje L. Liandzbergio sumanytoje parodoje stengiamasi paneigti, apeiti tradicines tapybos ribas, o fiziniu pavidalu kuklesnė mokyklos ekspozicija atrodo tarsi tikras metatapybos įsikūnijimas.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.