Šios parodos paantraštė, regis, skelbė kiek nuobodžią pradžią: „koncentruojamasi į kalbos, geografijos, vietos ir erdvės temas (įskaitant ir reikšmės vietą bei erdvę [...] specifiniuose FRAC Grand Est regionuose".

Žinoma, būtina paminėti, kad visa tai įtraukiama į dialogą su Lietuva, kuri išgyvena/išgyveno panašias patirtis. Kitaip ir būti negali, juk paroda rengiama Lietuvoje, reikia ją aktualizuoti, politizuoti ir pan. Tik ar ta „panaši patirtis" ne primestinė? Reikėjo šalia FRAC Grand Est šiuolaikinio meno kolekcijų ir kviestinių menininkų darbų priklijuoti Navako tentą, kuris šaukte šaukia „muitinė", „tranzitas", „miegantis fūristas", kitaip lietuviui nebus įdomu. Ir iš kur ta tradicija (tendencija) pripaišyti lietuvišką brūkšninį kodą, kur jo visai nereikia? Jokia metafizika čia dar nekvepia, nebent melą mes vadinsime metafiziniu aktu. Šioje recenzijoje nesileisiu į išvedžiojimus apie politines, socialines parodos temas, susitelksiu ties mane sudominusia anapusybės, trečiojo matavimo idėja.

Kai praėjusią vasarą Luvre, parodoje „Metamorfozės angelas", Janas Fabre kirmino pavidalu kalbėjo su madam Medici (turiu omeny kūrinių komponavimą) - šiurpas kūną krėtė iš pasigėrėjimo. Žinoma, Luvre pokalbyje dalyvavo skirtingi laikai, o ŠMC - turėtų kalbėtis skirtingos vietos. Jei laikų ir vietų pokalbius palygintume su muzikos kūriniais, reik manyti, kad abu reikalauja vienodai gero atlikimo, nesvarbu, kad Fabrės ir Medici atveju buvo atlikta „simfonija", o pas mus - „etiudas fortepijonui".

Žengiant iš salės į salę dažnai tarsi apima ŠMC melancholija. Baltai pilkos sienos liejasi su tokiais pat kūriniais, grasindamos ir tave įtraukti į tą pačią fade to grey sistemą. Tik apžiūrėjus dalį parodos akis ir ausis užkliūva už milžiniškos juodos užuolaidos su balta rodykle. Ir daug mažų alisų nustebusiais veidais žengia į triušio urvą. O nustebti yra dėl ko.

Visų pirma - iš Afganistano kilusios videomenininkės Lidos Abdul kūrinys „Ką mes matėm atsibusdami", kuris su savo transcendentinio dialogo paieškomis bei siurrealia erdve man primena Alejandro Jordanovskio filmą „Šventas kraujas" arba Rusijos šiuolaikinio meno kūrėjų Provmyzos (Sergejus Provorovas ir Galina Myznikova) videodarbą, visai neseniai eksponuotą Rygos arsenale. Čia kaitaliojamos erdvės, stebėtojai tampa menamais veikėjais. Videoinstaliacijoje vaizduojami jauni žmonės, atėję paklausyti koncerto, tačiau jokių garsų beveik negirdėti, matomi tik nežinia iš kur sklindančių vėjo gūsių keliami pojūčiai. Taip kuriamas (kaip videodarbo paantraštėje taikliai apibūdinta) sudėtingas psichofizinis efektas, tarsi kažkas norėtų užmegzti transcendentinį dialogą, kuris tai išnyksta, tai vėl atsiranda.

Dialogo užuomazgų, supintų su psichofiziniais pojūčiais, kolektyvine pasąmone bei mito idėjomis, esti ir Lidos Abdul videoinstaliacijoje. Vyrai juodais drabužiais traukia nežinia (bent pradžioje) prie ko pritvirtintas baltas virves. Nepaisant politinių idėjų (prisiminkime, kad Lida Abdul iš Afganistano, tuo turbūt viskas pasakyta), siurreali erdvė, stipri kolektyvinės pasąmonės išraiška čia kaip ir Provmyzos videoinstaliacijoje kuria tą psichologiškai įtaigų ir tuo pat metu kūniškos patirties efektą. Kyla pojūtis tarsi kažkas norėtų užmegzti pokalbį iš už ekrano, nes kalbėtojų jame greičiausiai daugiau nei du. Štai jums ir metafizika.

Transcendentinės nuojautos glūdi ir kitose videoinstaliacijose. Domenique Gonzalez-Foerster „Pliažai" panašūs į apokalipsės ar visuotinės suirutės apimtą lauką, tarsi sumindžiotas skruzdėlynas prieš lietų, kur visus apėmė panika. Atrodo, kad juos užvaldė instinktas bėgti, nes likti ramiu kažkodėl yra per daug pavojinga. Vėl turime reikalų su kolektyvine pasąmone, mitu, Jungu. Fishli ir Weisso „Vamzdžių video" - kelionė vamzdžiu į niekur arba nežinia kur. Turbūt nereikia nė aiškinti, kokią prasmę mūsų sąmonėje ir pasąmonėje turi vamzdis (tunelis) su balta šviesa gale. Sigalit Landau „Spygliuotas lankas" tarsi kokios nors nesukurtos Magritte'o drobės videoprojekcija. Gyvas torsas (galvos juk visai nereikia) suka ratu aplink juosmenį lanką, padarytą iš spygliuotos vielos. Žinoma, politikos čia žymiai daugiau, vieniems turbūt užklius, kad Sigalit iš Izraelio, kiti būtinai įžvelgs feministinių idėjų.

Čia, už juodos užuolaidos, jau metafizika. Kitas pasaulis. Nelabai svarbu, rojus ar pragaras, pirmas, antras ar trečias matavimas. Ir tas „etiudas fortepijonui" pradeda skambėti. Ir Luvrą su Fabre ir Medici nejučia pamirštu.

Viena bėda, kad taip beklajodama po neįveikiamas metafizikos dykumas, kurių šioje ŠMC parodoje radau ne tiek jau mažai, sutrikau. Išlindusi iš triušio olos vėl tarsi į sieną atsimušiau į Navako tentą (gal todėl, kad jis toks didelis), kojomis užkabinau kažkokį meno kūrinį, sudėliotą ant grindų. Štai ką ta metafizika daro, pasijutau kaip koks išminčius iš Platono olos alegorijos, tik ta tamsa mane taip apakino, kad iki šiol ne visai suprantu, kokia kalba tie darbai kalbasi. Ir ar negadina tie keli išklerę klavišai mūsų „etiudo fortepijonui"?