Galbūt todėl, kad spektaklis - koprodukcija su dabartine Europos kultūros sostine Stavangeriu, vakarų Norvegijos sostine, apie kurios egzistavimą, manau, nieko nežinojo net ir daugelis išsilavinusių žmonių Rusijoje.
Europos kultūros sostinių, iš pradžių po vieną, vėliau po dvi, tradicija gimė 9-ąjį dešimtmetį, o dabar nusidriekė visa eilė norinčiųjų ja tapti, ir kultūros sostinių sąrašas sudarytas septyneriems metams į priekį. Vilniui teko garbė tapti Europos kultūros sostine per pačią krizę, bet programos organizatoriai tikisi, kad daugelio sumanymų atsisakyti nereikės. O planai išties grandioziniai. Visos europinės lietuvių ir ne tik lietuvių teatro įžymybės parodys po premjerą - kovą Eimuntas Nekrošius žada suvaidinti „Idiotą" pagal Dostojevskį, iš Rimo Tumino laukiamas spektaklis apie Mickevičių (pjesę rašo Marius Ivaškevičius, „Madagaskaro" autorius), Koršunovas jau suvaidino „Hamletą". Kvietė ir Maskvoje dirbantį Mindaugą Karbauskį, bet šis atsisakė nepaaiškinęs priežasčių. Be to, Vilniuje savo premjeras surengs garsenybės - vengras Ãrpãdas Schillingas (buvusios „Tiesos" spaustuvės patalpose jis parodys projektą „Atminties vartai"), suomis Kristianas Smedsas („Transeuropietiška komedija apie Šventą Neapykantą") ir italas Romeo Castellucci („Pragaras" pagal „Dieviškąją komediją" - „Rojui", kaip juokaujama, neužteko pinigų). Be to, sumanyta apie šimtas įvairiausių projektų, didžiausias iš kurių - „Muzikos diena", kai kiekvienoje gatvėje galima sutikti profesionalius ir mėgėjus muzikantus, „Menas netikėtose erdvėse", rengtas bendradarbiaujant su Europos meno bienalėmis - patys žymiausi menininkai pakviesti dirbti įvairiausiose miesto vietose, ir pan.
Jau minėtą spaustuvę, kur kažkada rinko „Tiesą", ruošiamasi paversti menų centru su biblioteka, repeticijų patalpomis ir dar daug kuo. Per stebuklą jos neprivatizavo, pinigų statyboms, tiesa, neužtenka, bet salė jau yra ir būtent čia vaidinamas Koršunovo „Hamletas". Šis režisierius, nepaisant garsumo Europoje (pavyzdžiui, „Comedie-Franšaise" antrą sezoną vaidina jo „Užsispyrėlės sutramdymą"), savo aikštelės Vilniuje neturi. Beje, tuo jis panašus į Nekrošių.
Koršunovo „Hamletas" - labai europietiškas spektaklis. Mes, rusų teatro kritikai, jau įpratome rašyti apie Nekrošių-Tuminą-Koršunovą: visų spektakliuose randame specifinių lietuviškų bruožų. Žemė, vanduo, medis... „Hamlete" nieko panašaus nėra. Tai - tradicinis, jei taip galima pasakyti, europinis spektaklis, kur visi apsirengę daugiau ar mažiau šiuolaikiškais drabužiais, dauguma - juodai. Kai kurios scenos permontuotos, bet nervas ir tragiška neišvengiamybė dėl tokio permontavimo neišnyko.
Gaila, kad pati stipriausia scena yra pati pirmoji. Kai žiūrovai eina į salę, visi aktoriai jau sėdi prie grimo stalelių, sustatytų į vieną eilę. Matome jų atspindžius. Ir kai žiūrovai susėda, aktoriai iš eilės, iš pradžių vien lūpomis, paskui garsiau, rėkdami klausia savęs: „Kas tu?" Tai Hamleto citata, būtent jis vaidybą apibūdina kaip mokėjimą laikyti veidrodį prieš gamtą. Tai yra - visiems rodyti jo atvaizdą ir atspindį. Ir tą pačią akimirką supranti, kad tai ne atspindžiai, o labai tiksliai parinkti tipai. Ir pastebi, kad vienas „atspindys" atsilieka nuo originalo, daro kažką ne taip...
O paskui aktoriai atsistoja, ir pasirodo, kad tai vis dėlto atspindžiai. Vadinasi, galima apsigauti! Net prieš akis turint kažką... akivaizdaus. Hamletas (Darius Meškauskas) labai nervingas. Iškankintas jaudulio, jis ne pats renkasi kerštą - Šmėkla jį per prievartą verčia pasirinkti. Ir prievartos „Hamleto" istorijoje nemažai, o kerštas - kaip nekontroliuojama reakcija: vienas - kitą, antras - trečią ir t.t. Persekioja čia ne tėvo Šmėkla, o dažniausiai pelėkautų Šmėkla, tai yra didžiulė pelė, pasirodanti scenoje...
Keletas stiprių epizodų lieka atminty, bet spektaklyje, kaip pasirodė, nemažai skubotumo, kas šiandien tapo įprasta. O iš Koršunovo visad lauki kažko ypatingo.
Nezavisimaja gazeta, 2008 11 27
Parengė R. V.