Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 75 metų sukakčiai skirtų renginių šįmet būta nemažai, dalis jų - Nacionalinės filharmonijos scenoje vykę koncertai. Dar vienu jubiliejinių LMTA metų akcentu tapo lapkričio 30 d. Filharmonijoje įvykęs koncertas, parengtas Italų kultūros instituto, LMTA simfoninio orkestro, Dainavimo katedros ir Operos studijos studentų bei absolventų. Sykiu jame atsiliepta į kompozitoriaus Giacomo Puccini 150 metų jubiliejų - tad skambėjo vien šio autoriaus kūriniai.

G. Puccini muzika bemaž nuo pirmų žingsnių tvirtai įžengė į mūsų tautinės operos sceną, neabejotinai stipri jos pozicija ir pedagoginiame repertuare, pagaliau ir tarp pastarųjų metų premjerų ar koncertinių operų pastatymų G. Puccini veikalai bene dažniausi. Tai visai nestebinanti plačiai paplitusi tendencija, kaip ir tradicija laikyti G. Puccini muziką neabejotinu grožio etalonu, ypač tarp šio žanro profesionalų ir gerbėjų.

Pirmoje koncerto dalyje skambėję šio kompozitoriaus operų fragmentai, atlikti dešimties jaunųjų dainininkų, griežiant LMTA simfoniniam orkestrui ir diriguojant Robertui Šervenikui, paliudijo, koks nelengvas kelias ieškant muzikos ir žodžio vienybės, ieškant taiklios artistinės laikysenos, vokalinės technikos pusiausvyros, muzikalumo ir aiškios artikuliacijos balanso. Šių komponentų derinys turi atsiskleisti per keletą scenoje, publikos akivaizdoje praleistų minučių. Apie tai, ko gero, galvojo kiekvienas atlikėjas, bet visa įgyvendinti scenoje sėkmingiausiai pavyko Onai Kolobovaitei (sopranas), sukūrusiai įtaigią Manon arijos miniatiūrą. Šiuo požiūriu išsiskyrė ir Zane Reinbergos pasirodymas (Miuzetės valsas): jam gal kiek stigo artistinės laisvės, bet tą trūkumą savaip kompensavo subtili ir tolygi registrų tėkmė, grakštus vokalo reljefas. Galingais, plastiškais balsais imponavo ir „Toskos" fragmentus dainavę Vilija Mikštaitė, Merūnas Vitulskis. Apskritai dera pripažinti, kad išraiškingais, savitais tembrais apdovanoti ir kiti atlikėjai - Gabrielė Vasiliauskaitė, Jevgenijus Chrebtovas, Tomas Tuskenis, Tomas Pavilionis, Irina Mashina, Viktoryia Yanko. Tačiau atlikdami kūrinį kai kurie jų pernelyg daug dėmesio skyrė technikai, todėl prarado atliekamo fragmento visumos pojūtį ar tarties įtaigą, kiti įgimtiems artistiškumo kerams patikėjo pernelyg svarbų interpretacinį krūvį, o vokalo įtaigą išplėtojo nepakankamai, suvienodino jo raišką.

Vienaveiksmė komiška G. Puccini opera „Džanis Skikis" tapo antros koncerto dalies pagrindu. Nepaisant kur kas dažniau statytų kitų G. Puccini operų Lietuvoje, šis kūrinys irgi mūsų operos scenoje palikęs pėdsaką - Valstybės operoje jis statytas 1933 m., praėjus penkiolikai metų nuo sukūrimo, o darsyk sugrįžo 2000 m. jau į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Pasirinkti aptariamam koncertui „Džanį Skikį" buvo visokeriopai prasminga. Tai lėmė ir operos kompaktiškumas, žaismingumas, ir ansambliais grįstas jos pobūdis, pagaliau tai ir ištisinės tėkmės kūrinys, orkestrui suteikiantis galimybę pajusti savo svarbą (ir šią galimybę LMTA simfoninis orkestras išties išnaudojo vykusiai). Verta pridurti ir tai, kad ši opera pas mus bemaž neturi ryšio su jokiais populiarumo padiktuotais štampais, nebent ją atpažįstame iš sopranų repertuaro, tarkim, Lauretos arijos „O mio babbino caro". Charakteringų personažų gausa (scenoje nuolat matėme bent aštuonių atlikėjų ansamblį), kinematografiška veiksmo epizodų kaita, regis, paakino jaunuosius dainininkus žaviai artistiškai „įsižaisti" (o kai kuriuos, regis, net pranokti save), o tai savo ruožtu leido atskleisti dinamišką, spalvingą vokalinio sluoksnio plėtotę. Keli visiškai minimalūs režisūriniai Nerijaus Petroko štrichai padėjo išvengti koncertinio atlikimo oficialumo ir koncertinės scenos diktuojamo statiškumo. Prie šio pastatymo ženkliai prisidėjo svečiai iš Italijos - dirigentas Michelangelo Galeati, baritonas Stafano Anselmi (Džanis Skikis) bei tenoras Romolo Tisano (Rinučis). Pastarieji du, kaip matyti, įgudę ir savo vaidmenis nugludinę atlikėjai, ko gero, palaikė (jei ne diktavo) visų vokalistų natūralumą, laisvumą, žaismę, taip pat skatino drąsesnę ir muzikalesnę italų kalbos, jos artikuliacijos jungtį su atliekamomis partijomis. O tai tapo pagrindine priežastimi ir visą operą paversti ne išmoktų pamokų atsiskaitymu, o judriu, dinamišku spektakliu. Savaime aišku, ir dirigento M. Galeati valia šis kūrinys alsavo tolygiai, žėrėjo detalėmis, spalvingu tembru ir frazuote.

Savo vaidmenis itin profesionaliai atliko jau pirmoje koncerto dalyje dainavusios Z. Reinberga (Laureta), V. Mikštaitė (Zita), O. Kolobovaitė (Nela), spalvingu bosu ir artistiškumu dėmesį patraukė Tadas Girininkas (Simonas). Reikia pasakyti, visi atlikėjų ansamblio nariai šioje operoje jautėsi jaukiai, natūraliai. Tad norėtųsi tikėti, kad šis „Džanis Skikis" nenugrims atmintyje tik kaip vieno vakaro prisiminimas ir dar sugrįš į sceną. Jis to iš tikrųjų vertas.

Vytautė Markeliūnienė