Spalio 25 d. nusišypsojo laimė - gavau pakvietimą į „Skalvijos" kino centre vykusį specialųjį kino seansą, kuriame buvo pristatytas naujausias čekų režisieriaus Bohdano Slãmos filmas „Kaimo mokytojas" („Venkovskô učitel", Čekija, Vokietija, Prancūzija, 2008).

Juostą pristatė Lietuvoje viešėjęs režisierius, pas mus žinomas dėl keliolika apdovanojimų pelniusio filmo „Laikas būti laimingam". Glaustai prisistatęs režisierius sakė, kad jam labai patiko Vilnius, kad kitą filmą planuoja kurti apie Šv. Albertą iš Prahos, nukankintą Baltijos prūsų, kai bandė juos apkrikštyti ir nereaguodamas į perspėjimus su savo bendraminčiais kirto šventuosius ąžuolus. Režisierius pridūrė ieškantis savo kalbos panašumų su lietuvių ir tikintis, kad galbūt Lietuvoje turėjo protėvių (Šv. Albertas?), o buvimas čia jam gali padėti tai suvokti. Susirinkę žiūrovai paplojo po tokios taurios kalbos, ir prasidėjo filmas.

Istorija nukelia į kažkur Čekijos pietuose esantį kaimą, į kurį atvyksta biologijos mokytojas, metęs darbą vienoje Prahos gimnazijų. Niekas nežino, kodėl jis tai padarė, bet niekas ir nesiaiškina. Net mokyklos direktoriui tai nesvarbu, nes, jo nuomone, Petras (Pavel Liška) čia ištvers ilgiausiai pusę metų. Mokytojas apsigyvena pas seną močiutę, kuri negali užmigti be įjungto televizoriaus, o siena tarp jų „kambarių" - marga užuolaida. Kartą atsibudęs ant suspaustų šiaudų krūvos mokytojas susipažįsta su jų savininke - visiškai miestietiška inteligente Mari (Zuzana Bydzovska) ir jos gražuoliu sūnumi Lada (Ladislav Sedivy) dar tik besikalančiais ūseliais. Neilgai trukus Petras ir Mari susibičiuliauja, kalbasi apie paprastus dalykus, apie Dievą, kartu skina vyšnias, veža šieną ir t.t. Mokytojas vaizduojamas kuklus, supratingas, jautrus ir perdėm geras, taigi galvoje jau kirba mintis, kad kažkas jam negerai, o Mari, kaip ir reikėjo tikėtis, juo susižavi. Vieną popietę ant šiaudų ji pabando Petrą pabučiuoti, bet šis atšoka. Ji išvažiuoja savo traktoriumi, jis - į Prahą, pas tėvus, kur ir paaiškėja jo „keistumas". Petro pokalbis su motina - tobulai nufilmuota scena: kadre matomi stambiu planu vienas priešais kitą motinos ir sūnaus profiliai, sukeliantys įtampos ir neišvengiamybės jausmą. Sūnus jai sako: „Aš homoseksualus", motina atsako: „Nieko", o šalia manęs, kino salėje, sėdinti mergina: „O, Dieve..."

Istorija tęsiasi. Mokytojas grįžta į kaimą, kur privačiai padeda Ladai mokytis matematikos ir nuolat slapta geidulingai ar ilgesingai jį stebi. Lada mokytojo susidomėjimo nepastebi, nes per daug įsigilinęs į santykius su jį palikusia mergina. Vieną vakarą mokytojas ir jo mokinys baisiai nusigeria ir pastarasis, nebesugebėdamas parsiirti valtimi namo, lieka miegoti pas Petrą. Būtent čia ir pradeda trūkinėti lig šiolei taip sklandžiai, šmaikščiai ir gyvenimiškai besirutuliojęs siužetas. Staiga dirbtinai pabudęs Lada susivokia, kad yra dirbtinai liečiamas mokytojo. Kitą dieną prasideda Petro atgailavimas ir savigrauža - jis nueina pas Mari ir jai prisipažįsta bandęs sugundyti jos sūnų, net prisiryja tablečių norėdamas nusižudyti. Lada šio prisilietimo piktybiškai neatleidžia ir pats nuolat kartoja, kad buvo išprievartautas. Atrodo, kad niurkdydamas tokioje stereotipiškoje savigraužoje Petro personažą režisierius bando įtikti heteroseksualiai publikai ir sušvelninti šio gėjaus situaciją. Mokytojas praeina kryžiaus kelius: išvažiuoja į Prahą ieškoti dingusio Lados, rausia Mari užakusį šulinį, kol galiausiai susilaukia taip jį niekinusio Lados atleidimo. Jei ne šita režisieriaus duoklė konservatyviajai publikai, filmui nebūtų ko prikišti: nei vizualiai (ilgi kadrai išties jaudina), nei gerai nušlifuotų dialogų. Visi filmo personažai labai vykę: kaimo mo kyklos direktorius - tipiškas lietuviško kaimo „fizrukas"; Petro motina - gerbiama Prahos gimnazijos mokytoja, kuri sužinojusi apie sūnaus homoseksualumą užsitraukia cigaretę ir pataria sūnui ką nors susirasti, nes negerai būti tokiam vienam; Petro buvęs vaikinas - visiškai nešvankus gėjus, kuris neslepia ir nesigėdija savo pasirinkimo. Ačiū Dievui, viskas baigiasi laimingai - Petras, Mari ir Lada kartu prižiūri besiveršiuojiančią karvę ir priima veršiuką. Kas žino, gal karvė ir buvo jų atleidimo ir susitaikymo šaltinis?.. Kaip sakė pats režisierius - karvės buvo labai palankios visai filmavimo grupei, su jomis buvo itin lengva dirbti, nes jos inteligentiškos.

„Kaimo mokytojas" jau spėjo išpopuliarėti ne tik Čekijoje, bet ir pelnyti palankumą Venecijos ir Toronto kino festivaliuose, kur, pasak filmo prodiuserio Petro Oukroupeco, sulaukė didelio susidomėjimo. Lietuva buvo trumpa stotelė pakeliui į Niujorką, bet po filmo vykusios diskusijos tik dar kartą patvirtino seną tiesą - tokios temos filmai vis dar lieka „nepatogūs" mūsų publikai. Žiūrovai ne itin turėjo ko paklausti Bohdano Slamos. Tad ir buvo formuluojami tokie klausimai kaip: „Ar režisierius yra gėjus?" „Kokiu metų laiku buvo filmuotas filmas?" „Ar sunku buvo dirbti su karvėmis?"