Artėja į pabaigą beprotiškas kino festivalių ruduo. Liko tik gerais filmais masinantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, ir bus galima ramiai atsidėti gerokai primirštoms knygoms bei žurnalams. Kažkada tekdavo daugiau skaityti apie naujus filmus nei juos žiūrėti, nes nebuvo ne tik video-, bet ir kompiuterių, užtat buvo sovietinių žmonių morale susirūpinusi cenzūra.

Iš tų laikų prisimenu skaitymo malonumus, kai knyga padėdavo pamiršti viską. Nežinau, ar tas jausmas pažįstamas gausiems jauniesiems naujo, ką tik pasirodžiusio gruodžio „Kino" autoriams. Vieniems iš jų dar nėra dvidešimt, kitiems - vos per dvidešimt, tad, manau, jų kitoks požiūris ne tik į filmus, bet ir į gyvenimą. Tačiau apie gyvenimą šįkart nesvarstysiu, juk svarbiau ne mano pasvarstymai, o naujo žurnalo turinys.

Neatsitiktinai pradėjau nuo festivalių. Jiems skirta „Kino" temos rubrika. Apie festivalius, jų atsiradimą, funkcijas, rūšis, festivalių efektą ir kitokią žmonijai nešamą naudą išsamiai rašo Giedrė Simanauskaitė. Nors apie lietuviškus festivalius ji tarsi ir neužsimena, straipsnį skaitydamas pradedi lyginti savaime. Tas palyginimas - ne visada lietuviškųjų naudai. Šalia ir dvi reliacijos iš skirtingų renginių - Auksė Kancerevičiūtė rašo apie Tarptautinį San Sebastiano, Živilė Pipinytė - apie Gdynėje rudenį tradiciškai vykstantį lenkų vaidybinių filmų festivalius.

Šiaip lietuvių kino šį rudenį užderėjo. Visokio. Šiame „Kino" numeryje Rūta Birštonaitė recenzuoja Giedrės Beinoriūtės „Balkoną" ir nedviprasmiškai siūlo autorei imtis didesnių filmų. Nijolė Andrijauskienė recenzuoja dokumentinį filmą „Vabzdžių dresuotojas" apie animacijos pradininką Vladislovą Starevičių, kuriame nusifilmavo ir Skirmantas Valiulis. Pats Valiulis rašo apie Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile", o Vaidas Jauniškis - apie tikrą lietuvių kino kuriozą - Sauliaus Vosyliaus „Pilotą". Romas Zabarauskas apsilankė Igno Miškinio „Artimų šviesų" filmavimo aikštelėje. Šį rudenį Vilniuje vykusio Rusijos kino festivalio svečias kino archyvininkas Valerijus Bosenka atsako į Neringos Kažukauskaitės klausimus, kaip ir kodėl lietuvių filmai yra saugomi viename didžiausių pasaulio kino archyvų - Pamaskvėje įsikūrusiame „Gosfilmofonde".

Kas du mėnesius pasirodantis žurnalas, žinoma, negali aprėpti visų kino teatruose pasirodančių filmų. Gaila, nes mėgstu kiekvieną mėnesį leidžiamų žurnalų principą pristatyti visus oficialiai šalyje rodomus filmus. Ypač recenzijas, kurios susideda iš dviejų trijų sakinių. Mums to dar, matyt, teks ilgokai laukti, nes politikai liepia susiveržti diržus. Šiame „Kine" Laima Kreivytė recenzuoja naujausią Woody Alleno filmą „Viki, Kristina, Barselona" ir lyg tarp kitko siūlo idėją kitam kartui, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė: užsakyti filmą Allenui. Gaila, kad niekas to nesusiprotėjo padaryti anksčiau. Santa Lingevičiūtė rašo apie du pirmiausia moterų auditorijai skirtus filmus - „Elegiją" ir „Naktis Rodantėje". Romas Zabarauskas argumentuotai pataria nežiūrėti Takashi Miike „Japoniško vesterno", o Simas Čelutka kviečia nepraleisti esto Ilmaro Raago „Klasės". Pastarasis filmas „iš vidaus" atskleidžia šių dienų mokyklose itin paplitusius moksleivių tyčiojimosi „ritualus". Linas Vildžiūnas analizuoja vieną naujausių premjerų - Jeano-Franšois Richet filmą „Žakas Merinas: mirties instinktas". Legendinį prancūzų gangsterį šiame filme meistriškai suvaidino Vincent'as Casselis, kurio gyvenimą sodriai aprašo Izolda Keidošiūtė. „Namų kino" rubrikoje anonsuojamos videotekų naujienos - Kristinos Buožytės „Kolekcionierė", Olivier Assayaso „Pasiruošusi kilti", Filipo Jankovskio „Akmeninė galva" ir Martino Scorsese's gangsterių drama „Infiltruoti".

Neseniai LTV parodė Piero Paolo Pasolini „gyvenimo trilogiją". Kino istorijos rubrikoje Karolis Baublys pristato Pasolini ir analizuoja mito vietą jo filmuose. Naujame „Kine" taip pat rasite tradicinių kino naujienų, artimiausių renginių anonsų, feljetoną.

Jūsų - Jonas Ūbis