Spalio 3-8 d. Pekine vyko „Pasaulio liaudies dainų festivalis 2008". Jūsų vadovaujamas kamerinis choras „Aidija" - vienintelis Baltijos šalių atstovas, kuriam buvo suteikta garbė dalyvauti šiame kultūros forume. Kokį įspūdį paliko šios tolimos gastrolės?

Pakvietimą į šį renginį netikėtai gavome iš prancūzų atlikėjų. Su choru nusprendėme, kad tokia patirtis yra labai naudinga ir ryžomės dalyvauti. Rengiantis olimpinėms žaidynėms Pekine buvo pastatytas ir milžiniškas kultūros centras - Nacionalinis atlikėjų meno centras, kuriame vyksta daugybė kultūros renginių: kinų operos pastatymai, klasikinės bei šiuolaikinės muzikos koncertai. Taigi jame ir buvo rengiamas „Pasaulio liaudies dainų festivalis 2008". Manau, kad viso kultūros forumo organizacija buvo išties aukšto lygio - sunkiai įsivaizduoju, ko dar būtų galima pageidauti modernioje koncertų salėje techninės, akustinės ar estetinės srities atžvilgiu. Festivalis šiais metais buvo rengiamas pirmą kartą, tikimasi, kad jis taps gražia tradicija - kas dveji metai sukvies atlikėjus iš viso pasaulio.

Kultūriniai skirtumai tarp Europos ir Azijos, žinoma, labai ryškūs. Kadangi tai buvo pirmoji mūsų choro kelionė į Azijos šalį, daugelis mus supusių reiškinių privertė susimąstyti. Festivalio atidarymo koncertui buvo rengiamasi pusantros paros. Visą šį laiką turėjome praleisti Nacionaliniame atlikėjų meno centre, nors kiekvienas kolektyvas buvo kviečiamas į sceną maždaug tik 5 minutėms. Mus prižiūrintys gidai neleido išeiti pasižvalgyti po Pekiną motyvuodami tuo, kad repetuojamas renginys pritrauks daugybę žmonių - kiekviena detalė turi būti apgalvota ir nugludinta. Toks organizatorių požiūris kai kuriems atlikėjams pasirodė keistas ir nesuvokiamas.

Kinai nuolankiai priima mintį, kad yra tik maži sraigteliai dideliame mechanizme. Galbūt mums keistai atrodo įvairūs apribojimai, pavyzdžiui, vieno vaiko šeimoje politika, bet jie visiškai nereiškia neigiamų emocijų, nepasitenkinimo esama santvarka.

Ypač įsiminė kinų gebėjimas džiaugtis. Teko būti viename parke, įrengtame prie Dangaus šventyklos. Ten žmonės, dauguma vyresnio amžiaus, susirenka tiesiog gražiai ir turiningai praleisti laiko. Pavyzdžiui, viename kampelyje kažkas mokosi kinų liaudies dainų, kitoje vietoje susibūrę apie 50 žmonių groja pučiamaisiais ar styginiais instrumentais, dar kitur pagyvenusios moteriškės plastiškai juda rankose laikydamos lazdeles su kaspinais. Matėme ir parke įrengtą karaokė, kur kinas visu garsu traukė „O, sole mio"... Šioje oazėje patyriau tikrai nepaprastų išgyvenimų - mačiau daugybę žmonių, sugebančių džiaugtis smulkmenomis. Tokios akimirkos priverčia perkainoti gyvenimo vertybes ir į daug ką pažvelgti kitaip.

Atvykę į Pekiną lankėme įvairius objektus - Olimpinį centrą, Didžiąją kinų sieną, Imperatorių rūmus. Šiek tiek nustebino atsainus kinų požiūris į istorines vertybes, nes senoviniai objektai ten nėra labai rūpestingai prižiūrimi. Galbūt tai totalitarinės santvarkos rezultatas... Taigi kelionė suteikė iš tiesų daug erdvės apmąstymams.

Pagal kokius kriterijus festivalio rengėjai atrinko programą?

Daugiausiai su festivalio organizatoriais bendravome elektroniniu paštu. Jie pageidavo dviejų dalių programos, tad nusiunčiau kelis pasiūlymus. Galiausiai buvo nuspręsta, kad pirmoje pasirodymo dalyje atliksime autentiškas lietuvių liaudies ir lietuvių kompozitorių (J. Gruodžio, K.V. Banaičio, V. Montvilos, V. Augustino, V. Klovos, E. Balsio ir kt.) aranžuotas sutartines, o antrojoje - fragmentus iš B. Kutavičiaus oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos" ir „Iš jotvingių akmens". Manau, kad kūriniai buvo pasirinkti protingai - juk sutartinės yra unikalus lietuvių liaudies žanras, o B. Kutavičius - šiuolaikinis kūrėjas, kuris daugiausiai idėjų semiasi būtent iš Lietuvos kultūros praeities.

Kaip daugiatūkstantinė užsienio publika įvertino lietuvių muziką?

Teko kalbėtis su žmonėmis, dalyvavusiais šiame festivalyje - jie mūsų atliekamos muzikos klausėsi išties susidomėję. Keisčiausios publikai pasirodė sutartinės, matyt, dėl ne itin melodingo skambesio. Atkreiptas dėmesys ir į mūsų pasirodymo modernumą. Kita vertus, susikurtas scenos įvaizdis buvo labai paprastas - choro atlikėjai buvo apsivilkę lininiais kostiumais, skraistėmis. Šie akcentai kūrė natūralumo įspūdį ir tuo mes labai išsiskyrėme iš kitų kolektyvų. Paprastumas, vientisumas atsispindėjo ir atliekamoje programoje. Ją režisavo Birutė Marcinkevičiūtė, padėjusi mums rasti geriausius sprendimus scenos judesio ir apšvietimo atžvilgiu.

„Pasaulio liaudies dainų festivalyje" dalyvavo 27 valstybių atstovai iš Europos, Azijos, Australijos, Lotynų Amerikos. Kuris kolektyvas jus labiausiai nustebino, galbūt net tapo nauju atradimu?

Galiu paminėti kelis ryškius atradimus. Itin įspūdingai pasirodė Singapūro grupė, atlikusi indišką sinkretinį šokį-dainą-kalbėjimą. Mane pribloškė nugludintos sudėtingos ritminės struktūros, jų kaita, gebėjimas tomis struktūromis žaisti ir varijuoti. Šios grupės pasirodyme kiekvienas judesys, žvilgsnis buvo tobulai įprasmintas. Efektingai atrodė ir laukiniai maoriai, pasipuošę šiaudiniais sijonais. Jų pasirodymas išreiškė galingą gamtos stichiją. Stebino šių atlikėjų energingumas, gebėjimas išlaikyti iš amžių glūdumos atėjusias tradicijas. Girdėjau aukščiausio lygio kinų chorus ir ansamblius. Kinijoje yra daugybė regionų su sava liaudies muzika, papročiais. Kiekvienos provincijos kalba ir kultūrinis palikimas labai skiriasi.

Ar chorinė muzika, Jūsų nuomone, geba ryškiai atstovauti lietuvių moderniajai kūrybai?

Manau, kad šiuo metu, kai dažnai ieškoma „trumpalaikio modernumo", chorinis menas yra šiek tiek neparankus. Vis dėlto tikriausiai daugelis sutiks, kad nėra tobulesnio, nuoširdesnio instrumento už žmogaus balsą. Galėčiau įvardinti keletą autorių, kurie yra parašę tikrai įspūdingų ir modernių chorinių kompozicijų. Pirmiausia tai Bronius Kutavičius, dažnai modernesnis net už jaunesnės kartos kompozitorius. Prisiminčiau ir Konstanciją Brundzaitę, kurios „Septynios mįslės" lietuvių chorinės kūrybos kontekste yra labai modernios. Taip pat ryškus autorius - Algirdas Martinaitis, jo choriniams kūriniams būdinga aštri ritmika, „tramdoma" žodinė medžiaga. Vaclovas Augustinas rašo šiuolaikinę chorinę muziką, praturtintą įvairiomis komponavimo technikomis ir net tam tikrais „popsiniais" elementais. Tikriausiai tai irgi galima laikyti modernumu.

Galbūt šiuo metu chorinės muzikos yra rašoma mažiau nei, tarkim, Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, kai išgyvenome tikrą šios muzikos sąjūdį. Tačiau kai kurie autoriai yra sukomponavę tikrai įdomių, gaivių chorinių partitūrų - tai liudija Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Ričardo Kabelio kompozicijos.

Kamerinis choras „Aidija" dažnai atlieka lietuvių autorių kūrinius, rengia jų premjeras. Glaudūs ryšiai jus sieja su O. Narbutaitės kūryba. Šį kartą jūsų repertuarą papildė specialiai „Pasaulio muzikos dienų 2008" festivaliui parašyta misterija „Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai". Ką naujo atradote šiame kūrinyje ir kaip jis susijęs su O. Narbutaitės muzikine „tradicija"?

Susidurdami su O. Narbutaitės kūryba kaskart patiriame didelį džiaugsmą. Manau, kad labiausiai gerbiami kompozitoriai, kurie ne tik turi įdomių idėjų, bet ir nepaprastai rūpestingai jas realizuoja. O. Narbutaitė būtent tokia ir yra - brandi, subtili kompozitorė, turinti savitą braižą. „Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai" - jautriai ir gražiai sudėtas kūrinys. Mano nuomone, jo stilistika nėra labai pakitusi - atpažįstu autorės dėmesį dermėms, lakoniškam minties plėtojimui, tam tikrų elementų kodavimą. Labai graži buvo kompozitorės idėja sukurti muziką, skirtą Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms. Juk tradicija kiekvieną lapkritį prisiminti žmones, kurių jau nėra šalia mūsų, labai prasminga. Tikriausiai tai vienintelis laikas metuose, kai darniai susitelkiame ir atsigręžiame į praeitį. Manau, šis kūrinys išties vertingas, ir jo atlikimas galėtų tapti gražia kasmetine tradicija - tuomet šią gilią muziką galėtų išgirsti kuo daugiau žmonių.

Kita vertus, šioje kompozicijoje egzistuoja gal kiek supaprastintos, bet nepaprastai įtaigios komponavimo priemonės. Palyginti su anksčiau mūsų dainuotais O. Narbutaitės kūriniais („Skiautinys mano miestui", „Trys Dievo Motinos simfonijos"), šiame labiau atsigręžiama būtent į chorą, jam pateikiama daug meniškai įdomių užduočių. Instrumentai šioje partitūroje įvedami tik tam, kad padėtų kurti simbolius, o pagrindinė plėtojimo medžiaga atiduodama chorui.

„Aidija" dažnai pasirodo įvairiuose muzikos festivaliuose. Išskirtinę reikšmę, regis, teikiate Nidoje vasarą vykstančiam Thomo Manno festivaliui, kasmet parengiate jam ne vieną naują programą. Kodėl šis festivalis jums toks artimas?

Priežasčių nemažai. Šiais laikais esame pripratę prie greitų rezultatų: greito pelno, greito arbatos gėrimo, nuolatinio bėgimo... Vis dėlto įdomiau panirti į gilesnius klodus - ruošiant kūrinius ilgesnį laiką išgyvenama daug prasmingų patirčių. T. Manno festivalyje mus nuo pat pradžių globojo šviesaus atminimo muzikologė, šio renginio muzikinės programos sudarytoja Ona Narbutienė, ji mūsų chorui buvo lyg mama. Dar svarbu, kad būdami Nidoje mes ne tik koncertuojame, bet ir gyvename tarsi kūrybinėje stovykloje. Daug repetuojame, kartu leidžiame laisvalaikį. Šis festivalis yra tapęs choro metų gyvenimo šerdimi.

Per metus surengiate apie 30 koncertų. Akademinės muzikos sklaida - jūsų veiklos pagrindas. Kartu nepamirštate ir kiek „lengvesnių" žanrų: pavyzdžiui, neseniai „Aidija" dainavo atgimusiame G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais"...

Šis miuziklas - labai įdomus išbandymas chorui. Manau, kad „Ugnies medžioklė su varovais" yra jau laiko išbandytas kūrinys. Viskas prasidėjo nuo to, kad „Ugnies medžioklė su varovais" buvo pastatyta Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Tuomet atsirado žmonių, susidomėjusių šiuo kūriniu ir pasiūliusių jį pateikti visuomenei.

Kita vertus, choristai, dalyvavę šį kūrinį atliekant, gerokai patobulėjo, tapo artistiškesni, laisvesni.

Kamerinis choras „Aidija" Lietuvos kultūrinėje erdvėje užima reikšmingą vietą. Gal galėtumėte apžvelgti ateityje planuojamus koncertus, projektus?

Kiti metai bus nepaprastai intensyvūs - artėja Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, Vilnius taps Europos kultūros sostine. Bandysime ir mes šioje renginių jūroje atrasti savo vietą. Visų planų neatskleisiu, bet galiu pasakyti, kad atkreipsime dėmesį į lietuvių šiuolaikinę muziką ir stengsimės ją tinkamai reprezentuoti.

Kitąmet jūsų choras švęs ir veiklos dvidešimtmetį. Gal galėtumėte trumpai apžvelgti praėjusią choro patirtį?

Dvidešimt metų - nemenkas laikotarpis ir žmogaus, ir kolektyvo gyvenime. Tai buvo nepaprastai intensyvi, įdomi kelionė, kurioje susiklostė begalė reikšmingų epizodų ir įvykių. Pirmuosius žingsnius choras žengė atlikdamas būtent lietuvišką muziką. Vėliau po truputį ėmėmės ir renesanso, ankstyvojo baroko kūrinių. Manau, kad būtent renesanso kūriniai ir suformavo savotišką choro skambesį - išgirdus muziką jau nuo pirmųjų taktų galima suprasti, kad dainuoja „Aidija". Tas savotiškas skambesys iš karto patraukė lietuvių kompozitorius. V. Bagdonas, B. Kutavičius, O. Balakauskas, O. Narbutaitė, A. Martinaitis ėmė rašyti kūrinius, skirtus atlikti būtent mūsų chorui. Taip pat į paviršių išplukdėme ir Kristinos Vasiliauskaitės kūrybą, kuri anksčiau buvo retai atliekama. Tad manyčiau, kad būtent lietuvių muzika ženklina visą dvidešimties metų laikotarpį ir yra mums labai brangi.

Itin džiugina įspūdingos koncertinės kelionės, jų buvo išties daug. Visada stengiamės rasti laiko ir pažinti šalį, kurioje lankomės. Kelionėse gyvename visavertį koncertinį ir kultūrinį gyvenimą, parsivežame begalę įspūdžių.

Pridurčiau, kad „Aidijos" veikla neapsiriboja vien koncertais ir repeticijomis. Prisimenu, veiklos pradžioje kūrėme ir trumpametražius filmus, žaidėme krepšinio varžybose, švęsdavome vieni kitų gimtadienius. Taip pat kartais susitikdavome savaitgaliais padainuoti miesto gatvėse. Kai kurios šių tradicijų mus tebelydi. Taigi „Aidija" nėra vien muzikavimas kartu - tai savotiškas gyvenimo būdas.

Dar vienas choro bruožas - esame susiję su Nacionaline M.K. Čiurlionio mokykla, būtent joje „Aidijos" šaknys. Todėl stengiamės išlaikyti aukštą meninį lygį ir nuolat kurti malonias akimirkas klausytojams.

Pokalbio pabaigoje norėčiau paklausti - kaip vertinate šių dienų klausytoją?

Tikriausiai nieko originalaus čia nepasakysiu. Gyvenu viltimi, kad žmonės pradės ieškoti, pajus tikros, natūralios muzikos alkį - tokios muzikos, kuri nebūtų pernelyg paprasta. Juk iš tikrųjų yra tokių kūrinių, kurių klausydamas prarandi laiko pojūtį. Tikiuosi, kad susidomėjimas tokia muzika kasmet augs. Tuo net neabejoju...

Dėkoju už pokalbį.

Pokalbį parengė Aistė Valentaitė