Pridedamoji kultūros vertė

Jonas Ūbis
Oro prognozės - savotiškas ritualas. Būtinai išklausai ir pamiršti. Jei prognozė pasitvirtina, gerai. Jei ne - taip pat neblogai. Juk gamta yra neprognozuojama. Nemanau, kad tai blogai. Blogai, kai neprognozuojami yra valdžios vyrai. Bet šįkart ne apie juos.

Gore'o Verbinski filmo „Orų pranešėjas" (LNK, 29 d. 22.25) herojus Deividas (Nicolas Cage) pranešinėja orus vietinėje Čikagos televizijoje. Tačiau jis visai nesijaučia žvaigžde, nes dažnai tampa chuliganų atakų objektu. Deividas nevykėlis - jį paliko žmona, apkūnią dukterį ir paauglį sūnų jis mato retai ir nemoka užmegzti ryšio, o tėvas - garsus rašytojas (Michael Caine) - paprasčiausiai Deivido negerbia. Jis kaltina sūnų nebrandumu, tuo, kad Deividas neturi gyvenimo tikslo. Tiesą sakant, juk nėra už ką jį gerbti. Ir apskritai, Deividas visai nesimpatiškas, todėl nenuostabu, kad su juo negali susitapatinti, nors jis ir nėra neigiamas personažas. Deividas turi daug silpnybių ir kompleksų, jis nėra metereologas, ir į darbą, t.y. į orus, žiūri abejingai. Žodžiu, „Orų pranešėjas" nenuteikia optimistiškai. Kita vertus, nepaisant visų aukščiau išvardytų herojaus savybių, jam sekasi. (Finansiniu ir profesiniu požiūriais.) Verbinskis šiek tiek pakeičia tradicinę istoriją apie nevykėlį, kuris pats keisdamasis keičia ir savo gyvenimą, juolab kad Deividas nuolat analizuoja save. Režisieriui padeda ironiškas požiūris - į personažą, jo aplinką ir į gyvenimą. Man daug ką paaiškina faktas, kad „Orų pranešėją" jis kūrė po didžiulės pirmojo filmo apie Karibų piratus sėkmės ir, matyt, žinodamas, kad tai geruoju nesibaigs - reikės kurti tęsinius.

Holivudas turi tiek daug paslapčių, kad jas visas perkėlus į ekraną gal ir nereikėtų kurti nesibaigiančių tęsinių bei ekranizuoti komiksus. Beje, apie komiksus. Šį sekmadienį „Snobo kine" (30 d. 23.10) LNK parodys Alleno Coulterio filmą „Holivudo misterija". Taip išverstas „Hollywoodland" pavadinimas, bijau, skatina filmą traktuoti melodramatiškai, nors, manau, jame taip pat daugiau ironijos nei melodramos. „Holivudo misterijos" pagrindas - viena menkiausiai ištyrinėtų Holivudo paslapčių. Jos herojus George'as Reevesas buvo viena 6-ojo dešimtmečio žvaigždžių. Šlovę jam atnešė televizijos serialas „Supermeno nuotykiai" - viena pirmųjų populiaraus komikso ekranizacijų, suformavusių Supermeno vaizdavimo kine tradiciją. Nuo 1951 m. aktorius suvaidino 104 serijose, kurias žiūrėjo visi Amerikos vaikai, todėl tapo savotišku kartos simboliu. Svarbu ir tai, kad televizija tik tada pradėjo įsigalėti. 46-erių Reevesas mirė savo namuose 1959 m. birželio 16 dieną. Policija nutarė, kad tai savižudybė. Tačiau aktoriaus motina nusprendė išsiaiškinti tiesą.

Vieną įvykio versijų ir matome filme. Mirusio aktoriaus (specialiai keliolika kilogramų svorio vaidmeniui prisiauginęs Benas Affleckas) mama pasamdo privatų detektyvą Luisą Simą (Adrien Brody). Jis atranda pėdsaką - aktorius turėjo romaną su vieno galingiausių MGM studijos vadų Eddie Mannixo (Bob Hoskins) žmona, aštuoneriais metais už save vyresne Toni (Diane Lane). Mannixas visą gyvenimą palaikė ryšius su mafija, buvo įtariamas žmogžudystėmis. Apie aktoriaus romaną žinojo visi. Bet 1958 m. Reevesas metė Toni dėl jaunos žvaigždutės Leonore Lemmon. Toni buvo labai nelaiminga, o Mannixas supyko ir pradėjo kenkti Reevesui. Tačiau Holivude retai sutampa teisė ir teisingumas, todėl tyrimas pradeda veikti ir Simo asmeninį gyvenimą. Jis daug sužino apie Reevesą. Kartu su juo ir mes, žiūrovai. Beje, ši byla iki šiol neištirta.

Stilinga „Holivudo misterija" (2006) - pirmasis vaidybinis Alleno Coulterio filmas. Tačiau imdamasis jo Coulteris jau buvo garsenybė - serialų „Sopranai", „Seksas ir miestas", reklaminių ir trumpo metražo filmų režisierius.

Masinės kultūros pasaulis kiną domina seniai. LTV2 sekmadienį (30 d. 19.05) primins 1968 m. sukurtą Blake'o Edwardso komediją „Pokylis". Tai - trečiasis iš septynių kartu su aktoriumi Peteriu Sellersu kurtų režisieriaus filmų. Sellersas čia vaidina indų aktorių, kuris pakviečiamas Holivude suvaidinti indų kareivį. Per aktorių atranką indas atrodo siaubingai, bet sugeba patekti į vakarėlį, kuriame susirinks daug „reikalingų žmonių". To vakarėlio svečiai tikrai nepamirš.

Kai kas „Pokylį" laiko šedevru. Panašių vertinimų sulaukė ir Davido Slade'o filmas apie vampyrus „30 dienų nakties" (BTV šįvakar, 28 d., 23.30). Tokius filmus reikia žiūrėti žiemą, kai temsta iškart po pietų. Kultinio, iškart novatorišku pavadinto komikso ekranizacija perkelia į šių dienų Aliaską. Žiema, gyventojai pasmerkti tamsai. Du policininkai sužino, kad jų miestą pasirinko vampyrai. Saujelė gyventojų stengiasi išgyventi iki aušros. Filmo kūrėjai prisipažįsta, kad stengėsi atnaujinti vampyro mitą kine, t.y. nuvalyti nuo vampyrų visas romantizmo apnašas. Kaip supratau, tai pasireiškė pastangomis parodyti vampyrus kuo siaubingesnius ir atstumiančius. Šiems personažams žmonės yra tik maistas. Specialiuosius filmo efektus kūrė „Žiedų valdovo" ir filmų apie Narniją efektų kūrėjai.

Kad realus laikas gali tapti specialiuoju efektu, filme „Mirtis už gyvybę" (LNK, 29 d. 00.30) įrodė Johnas Badhamas. Filmo herojus (Johhny Depp) patenka į siaubingą situaciją: pavagiama jo dukrelė, norėdamas ją atgauti, jis turi nužudyti įtakingą politikę. Tačiau personažas suvokia, kad yra įpainiotas į sąmokslą, kuris negali baigtis gerai.

Viskas turi įvykti per 90 minučių, kurios yra realus filmo laikas. Tokius žaidimus su realiu laiku, kai veiksmas trunka tiek, kiek ir filmas, o įtampa nuolat auga, mėgo ne vienas Holivudo režisierius: Anthony Mannas, Fredas Zinnemannas, Alfredas Hitchcockas. Badhamas sakė, kad tai padeda žiūrovui išgyventi viską, ką patiria Deppo herojus. Beje, filmas žymėjo posūkį Deppo karjeroje ir padėjo atsikratyti romantiško herojaus amplua. Filmo kūrimas priminė slaptą akciją: septyniolika 1995-ųjų liepos dienų grupė dirbo Los Andželo „Hotel Westin Bonaventure". Kad įtampa būtų didesnė, visur buvo pridėta tiksinčių laikrodžių.

Laikrodis - svarbus kito filmo, 1965 m. Johno Frankenheimerio „Traukinio" (LTV2 šįvakar, 28 d., 19.15), motyvas. Režisierius taip pat gyrėsi filmo realistiškumu, esą viskas, kas vyksta filme, nėra triukai, net traukinių susidūrimas (filmuotas septyniomis kameromis). Filmo veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Vokiečių pulkininkas nori išvežti į Vokietiją garsaus dailininko paveikslus. Fašisto planus turi sužlugdyti prancūzų pasipriešinimo dalyvis Labišas. Jis turi lydėti traukinį. Pagrindinį vaidmenį kūręs amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris filmuojant susižeidė koją, tad ir filme jis šlubčioja iš tikrųjų.

Šią savaitę laukia daug priminimų: LNK šįvakar (28 d. 21.50) vėl pradeda rodyti „Matricą", TV3 rodys Ridley Scotto „Gladiatorių" (28 d. 21.50). Regis, galima leisti laiką žiūrint tuos pačius filmus. Juolab kad jie nesukelia jokių nepatogumų. Man svarbiausias šios savaitės filmas yra nepatogus. Jis reikalauja susikaupimo, literatūros ir kino žinių, mokėjimo išgirsti intonaciją, frazės skambesį, pajusti vėjo dvelksmą kadre, sugebėjimo grožėtis aktorių vaidyba ir autentiškais daiktais bei kostiumais. Turiu omenyje vieno prancūzų Naujosios bangos kūrėjų Jacques'o Rivette'o 2007 m. filmą „Nelieskite kirvio" (LTV, gruodžio 3 d. 23.15). Tai yra Honoré de Balzaco apsakymo „Kunigaikštienė de Lanžė" (iš „Trylikos istorijų") ekranizacija. Filmo pavadinimas „Nelieskite kirvio" nuskamba, kai pagrindinis herojus generolas Armanas de Monrivo (šiemet miręs Guillomas Depardieu) pasakoja apie apsilankymą Vestminsterio rūmuose. Jis buvo paprašytas neliesti kirvio, kuriuo buvo nukirsta monarcho galva.

Filmas prasideda kadrais, kai generolas, kartu su prancūzų kariais siekiantis sugrąžinti valdžią Ferdinandui VII, išsilaipina vienoje Ispanijos saloje. Jis sužino, kad čia įsikūrusiame vienuolyne gyvena moteris, kurios jis ieško jau penkerius metus. Tik dabar Antuanetė tapo seserimi Terese (Jeanne Balibar). Norėdamas su ja pasimatyti, jis turi gauti vienuolyno vyresniosios leidimą. Generolas prisimena, kas įvyko prieš penkerius metus, kai jis beprotiškai įsimylėjo koketę Antuanetę, kunigaikštienę de Langle, o vėliau jos atstumtas nusprendė keršyti.

Rivette'as nusprendė filme išsaugoti ne tik originalaus literatūros kūrinio dvasią, bet ir raidę. Jis prisipažįsta: „Mus domino iš pirmo žvilgsnio chimeriška idėja perkelti į kiną Balzaco rašymo būdą". Pasak režisieriaus, Balzaco rašymas primena sprogimą: ilgas frazes nutraukia įvykiai, nuolat keičiasi pasakojimo tempas, kartais tarsi tarp kitko pasakomi svarbiausi dalykai. Todėl Balzacą reikia skaityti labai įdėmiai, žodis po žodžio, o jo tekstas rutuliojasi iškart trijuose lygmenyse. Kalbėdamas apie Balzacą, Rivette'as prisiminė 6-ojo dešimtmečio pradžioje jam pasakytą Erico Rohmero frazę: „Kai nori kurti filmus, turi skaityti du rašytojus - Balzacą ir Dostojevskį." Ko gero, ta frazė iki šiol tebėra aktuali. Bent jau Rivette'as yra sukūręs ne vieną filmą Balzaco motyvais. Tarp jų ir vieną garsiausių savo juostų „Gražioji pikčiurna".

„Nelieskite kirvio" galima pavadinti idealia ekranizacija. Filme išsaugota viskas, kas būdinga rašytojo prozai, bet išvengta primityvaus iliustravimo. Kažkas teigė, kad Rivette'as padarė daug daugiau nei tik ekranizacija, jis tarsi iš naujo sukūrė apsakymą. Be abejo, jam padėjo puikūs aktoriai. Tikrai šiuolaikiškų aktorių Balibar ir Depardieu duetas perteikia ne tik tarp jų personažų įsižiebusią aistrą, bet ir restauracijos laikotarpio prancūzų aukštuomenės snobų manieras, kalbėjimo manierą. Rivette'as išvengia ekranizacijoms būdingo žvilgsnio iš istorijos tolybių. Paradoksas, bet jo personažai yra pirmiausia savo epochos žmonės ir, matyt, todėl jie yra šiuolaikiški, nes kalba apie tai, kas nesikeičia - apie jausmus. Todėl ir filmas nedvelkia chrestomatine ramybe, yra nervingas, bet kartu turi ir tai, ką vienas prancūzų kritikas pavadino „didele pridedamąja kultūros verte", nes Rivette'as tiksliai atkuria visą restauracijos epochos kultūros sluoksnį - muziką, dailę, namų apyvokos daiktus, drabužius, manieras.


Jūsų -

Jonas Ūbis

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.