Reikėtų pradėti nuo įrėmintos ir atskirai kabančios Karlo Marxo citatos - paklausiau galerijos darbuotojų, ar ši citata tikrai yra parodos dalis - nes ji, spėju, yra konceptualia parodos ašimi.

Citatoje teigiama, kad tapymas yra labiausiai nenaudingas laisvalaikio praleidimo būdas, kad drobė galėtų būti panaudota aprengti milijonams vargšų ir skurstančiųjų. Labiausiai tikėtina, kad parodos autorius šią citatą pasirinko kaip ironišką ir žaismingą foną kūriniams suvokti.

Tapybą sąlygiškai būtų galima suskirstyti į tokią, kuria kas nors sąmoningai (pa)sakoma, ir tiesiog įvairių amato išmanymo lygmenų puošybinę tapybą. Žinoma, meno sociologijai visos tapybos formos yra vienodai įdomios ir „turiningos", bet šiame straipsnyje kalbama ne apie tai.

Taigi pirmuoju - prasmingosios tapybos - atveju kas nors (pa)sakoma tapybos turiniu arba grynąja forma, nors dažniausiai šie du sandai būna glaudžiai susiję, tik labiau dominuoja kuris nors vienas.

Antruoju atveju turinys ar grynoji forma nėra svarbūs, nes jie yra tiesiog dekoratyvūs. Klaudijaus Petrulio tapybą galima būtų priskirti prie puošybinės (arba komercinės) dekoratyviosios tapybos. Jis tiesiog ieško išoriškai paveikios manieros, kuri, prasmingos tapybos atveju,būtų vadinama stiliumi. Ir grįžtant prie Marxo citatos reikėtų pasakyti, kad šiuo atveju Klaudijaus Petrulio tapybai ji netampa žaismingu fonu - Marxo citatai pralaimima.

Vienu žodžiu, žiūriu į tas gana storu dažų sluoksniu padengtas drobes ir jaučiuosi mulkinamas. Bet, reikia pripažinti, tapybos sukeltą salsvoką šleikštulį apmalšina iš tiesų žaismingi Klaudijaus Petrulio asambliažai. Jie tarsi naudojasi šalia kabančių tapybos drobių nykumu ir todėl atrodo dar gyvesni. Ko gero, būtent jiems labiausiai ir taikytina Marxo citata. Kiekvienoje kompozicijoje sugyvena daugybė įvairiausių niekniekių - lėlių kūno dalių, ženkliukų, tarybinių medalių, kareivėlių, firminių ženklų, šiaip šūdeliokų. Prie kiekvienos kompozicijos dar ir pritvirtinta rankenėlė, kurią sukant groja muzikėlė. Bet atidžiau žiūrint į tuos niekniekius paaiškėja, kad ne visi jie yra tokie jau nekalti ir apeliuoja į istorinę atmintį - atsiduoda abiejų šaltojo karo pusių ideologija.

Parodos anotacijoje apeliuojama į vaikystės „sekretus", į kuriuos būdavo sudėtos didžiausios „brangenybės". Galima sakyti, kad ši koncepcijos „linija" pasiteisina. Viena vertus, atrodo, kad parodos autorius apmąsto tą epochą, kurioje užaugo, ir teigia, kad net „nekalta vaikystė" visada yra politinės ir ekonominės ideologijos dalis. Čia vykusiai skamba ir Marxo minčių citata. Panašu, kad parodos autorius bando revizuoti asmeninės, subjektyvios ir politinės bei ekonominės istorijos santykį. Žinoma, jis tai daro kiek juokaudamas, apsimesdamas „vaiku".

„Vaikiškas" kompozicijų segmentas, ko gero, gana sėkmingai užtušuoja įspūdį, kad kurdamas tas kompozicijas autorius kiek persistengia, per daug žavisi atrastu kūrybos būdu ir praranda saiko jausmą. Atrodo, kad svarbesnis tampa kompozicijų tiražavimas, o ne kokia nors konkretesne idėja paremti tarpusavio santykiai. Kita vertus, panašu, kad kartais autorius pameta minties giją ir nukrypsta į tiesiog gražių crazy suvenyrų darymą. Bet tai galima nurašyti vaikiškų „sekretų" logikai.

Visoje parodoje įtaigiausi du asambliažai - „Vedlys" ir „CACOS", jie galėtų būti Valentino Antanavičiaus asambliažų parafrazėmis. Atrodo, kad šiuose K. Petrulio asambliažuose linksmai žongliruojama dramatišku, tragikomišku Antanavičiaus asambliažų egzistencializmu. Deja, kiti parodos kūriniai vis dėlto perša mintį, kad ir minėtų dviejų asambliažų „virtimas parafrazėmis" yra labiau atsitiktinis.

Taigi parodoje eksponuojami tapybos kūriniai ir daug asambliažų/kompozicijų, kuriose prikrauta begalė daikčiukų, prasmingos ir beprasmės informacijos, kiek vargina. Nepaisant „vaikiškumo" saugiklio, susidaro įspūdis, kad parodos autorius pats tiksliai nežino, ko jis šia paroda siekia - kontekstualumo (prasmės) ar tiesiog komercinės sėkmės (dekoratyvumo). Žinoma, galimi ir tarpiniai variantai, bet šioje parodoje reikėtų pasirinkti kurią nors vieną pusę. Nebūtinai Marxo, bet jo ištarmėje, žvelgiant į parodos kūrinius, atrodo, yra dalis tiesos.