Jau beveik pusantrų metų, kai Ji žvelgia į mus iš amžinybės. Vienam buvo mokytoja, antram - kolegė, trečiam - geriausių knygų autorė, laidų ir koncertų vedėja, ketvirtam - artimiausias ir brangiausias žmogus, penktam... Kiekvienas savaip esame su Ja susiję. Lapkričio 13-ąją atėjome į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salę, kurioje vyko Onos Narbutienės atminimui skirtas vakaras, vedini poreikio pasiklausyti ar pakalbėti apie Ją, pabūti Jos suburtoje draugėje.

Tą vakarą turtingą atsiminimų puokštę dovanojo prelegentai - kiekvienas atskleidęs kitą Jos asmenybės ir veiklos aspektą. Gražina Ručytė-Landsbergienė pasakojo apie jaunystės metus Sibire, kur ir susipažino, apie mokymąsi Irkutsko muzikos mokykloje, sprangią tremtinių duoną ir svajones grįžti į Lietuvą. Duktė kompozitorė Onutė Narbutaitė prisiminė, kaip Mamos „herojai", Jos knygų, televizijos ir radijo laidų pagrindiniai personažai, tapdavo artimi visai šeimai, kaip ryšiai nenutrūkdavo ir baigus tuos darbus. Mama toliau klausydavosi jų „išpažinčių", kurias šventai saugojo. Prisiminė, kaip Jai dar labai norėjosi dirbti...

Vakarą pradėjo ir intarpuose skambino Birutė Vainiūnaitė - Juozo Naujalio, Vytauto Bacevičiaus, Stasio Vainiūno kūrinius. Knygas apie šiuos kompozitorius parašė O. Narbutienė, tiesusi jų muzikai kelius visoje Lietuvoje.

Vakaro vedėjos ir rengėjos Vytautės Markeliūnienės dėka išgirdome fragmentą iš radijo laidos „Muzikinis pastišas", kuriame Živilė Stonytė prieš kelerius metus kalbino O. Narbutienę. Į klausimą, kaip sekėsi taip daug nuveikti - parašyti keliolika knygų, šimtus straipsnių, vesti jau nesuskaičiuojamus koncertus, vakarus, laidas, - atsakymas buvo trumpas: „Muzikologija yra pašaukimas, kuriam reikia paaukoti visą save."

Kalbėjo Algirdas Ambrazas, jį su O. Narbutiene siejo dešimtmečiai kūrybinės ir asmeninės draugystės. Būtent iš Jos perėmė Juozo Gruodžio temą - šiam kompozitoriui buvo skirtas muzikologės diplominis darbas baigiant konservatoriją. Akcentavo didelę Jos darbų ir ilgametės veiklos reikšmę lietuvių kultūrai. Prisiminė, kaip šioje salėje praėjusių metų pavasarį O. Narbutienė, jau sunkiai sirgdama, pati pasisiūlė ir vedė susitikimą, skirtą naujai išėjusiai A. Ambrazo knygai.

Pedagogės ir kolegės bruožus ryškino akademijos muzikos istorijos katedros vedėja, Judita Žukienė, viena šio vakaro iniciatorių. O. Narbutienės ištikima tarnystė lietuvių muzikai aprėpė ir jos pedagoginį darbą M.K. Čiurlionio meno mokykloje, vėliau akademijoje. Talentingai - paprastai, įtikinamai ir iš esmės - ji mokė lietuvių muzikos istorijos, nuoširdžiai patarė Jos kursą ir studentus perimantiems. Gera buvo ir mokytis iš Jos, ir dirbti greta.

Edmundas Gedgaudas atsinešė į šį vakarą keletą mistiniu sutapimu stebinančių naujienų iš toliau. Tomis pačiomis dienomis Berlyne muzikologė Hannerole Gerlach tvarkė iš Lietuvos gautus bičiulės O. Narbutienės laiškus, o buvęs M.K. Čiurlionio mokyklos auklėtinis, O. Narbutienės mokinys, dabar gyvenantis Izraelyje, pianistas Zacharija Plavinas parašė ir atsiuntė į Vilnių savo bendravimo su Ja atsiminimus, šmaikščius ir įžvalgius, kurių potekstėje - dėkingumas. Baigė taip: „Ji buvo nuostabi. Teišsaugoja Viešpats amžiams Jos teisuoliškos ir taurios sielos atmintį."

Vakaro programą Muzikos akademijos trečiame aukšte papildė Onutės Narbutaitės ir Danutės Laukytės parengta paroda, kuri veiks iki lapkričio pabaigos. Joje eksponuojamos nuotraukos (daugiau kaip 130), knygos, straipsniai, atskleidžiantys skaudžių ir džiaugsmingų įvykių, žmonių, darbų ir meilės, ištvermės bei pasiaukojimo turtingą O. Narbutienės gyvenimą.

Tą vakarą dažnai skambėjo žodis buvo, bet jis reiškė yra ir, tikime, bus.