Trečiosios Lietuvos fotografijos bangos menininkas Gintautas Trimakas parodoje atveria savo dvasioje subrendusius vaizdus, kurie praplečia fotografijos galimybių ribas. Tai sudedamoji Lietuvos fotomenininkų Alvydo Lukio, Remigijaus Treigio, Viktoro Binkio, G. Trimako ir latvio Andrio Granto projekto dalis, kuriame autoriai pristato savo požiūrį į, regis, vieną iš labiausiai „išblukintų" nuo dėmesio gausos miestų - Veneciją.

Mėginant rasti sąsajų tarp Lietuvos ir Venecijos, pirmiausiai iš atminties atklysta klišėmis tapę vaizdiniai: Venecijos bienalė ir Minijos kaimas Nemuno deltoje, vietinių vadinamas Venecija. Pasak vietinių gyventojų, potvynių metu iki kaimyno durų gali tik valtele prisiirti. Tačiau šios klišės pirmiausia rašytinės, tekstinės, lydimos jau spėjusių sunykti iliustracijų, palikusių tik nuotaikingą šviesokaitos blyksėjimą sąmonėje. Labai norėtųsi šių paskirų švystelėjimų dedukcijos, koncentrato. Deja...

To nepasakysi apie Gintauto Trimako ekspoziciją. Naivu būtų tikėtis, kad čia rasi vaizdų, artimų turistiniams atvirukams. Atidesniam žiūrovo tyrinėjimui užfiksuoti, per menininko suvokimo prizmę persijoti vietos objektai konkrečiose laiko akimirkose nenaikina atvirukų funkcijos, o atskleidžia giliau tai, kokia Venecija yra už savo fasado.

Sukurti estetišką (intelektualų) fotografinį vaizdą gali kiekvienas. Tačiau tam, kad jis taptų protingas, ne vienkartinis, vien intelekto nepakanka. Gintauto Trimako fotografija tampa protinga dar sumanymo stadijoje.

Anot autoriaus, jam tereikėjo „išpakuoti tašką". Prieš penkerius metus fotojuostoje užfiksuotus vaizdus per pasivaikščiojimą Adrijos jūros pakrante G. Trimakas perkėlė ant popieriaus esamuoju metu. Šiuos sidabro atvaizdus žiūrovas gali perskaityti trimis būdais: horizontaliai, ratu arba paguldytu aštuonetu (laikinumas, cikliškumas, amžinybė). Rakursų kaita, praeitis ir dabartis bei užuominos apie ateitį - laikinė slinktis vienoje panoramoje. Tobulas technologijų išmanymas, visiškas paprastumas ir laisvė Gintauto Trimako kūryboje į vieną sujungia objektyvią vedančią melodiją, kasdieniškojo Pinokio judesį ir subjektyvią autoriaus patirtį. Tačiau tai dar ne paskutinė autoriaus staigmena - greta pateikiamas dokumentinis atvaizdas to, kas lieka už nugaros. Žiūrovas tuo pačiu metu yra akistatoje su laiku, ne tik su horizontaliu vaizdu. G. Trimako vaizdai laikiniu požiūriu yra trimačiai, ironiškai besityčiojantys iš mėginimo objektyviai įvertinti, kokiame laike esi. Žiūrint į dokumentuojamo įvykio nugarinį kadrą, šis tampa fasadiniu, paliekančiu praeityje tai, kas yra dabartis per galvos pasukimą. Taigi nepriklausomai nuo to, kaip skaitysi šį vizualini pranešimą, autoriaus dėka nuolat grįžti į esamąjį laiką arba į tašką, kuriame esi. Sumaniai išnaudojamas fotografijos gebėjimas išskirti tam tikrą laiko momentą.

Anot M. McLuhano, nuotraukos technologija - mūsų pačių kūno tęsiniai. Tad sakyti, kad menininkas dekonstruoja realybę, būtų klaidinga. Dekonstruoti reiškia atskirti, amputuoti dalį asmeninio dvasinio patyrimo. G. Trimakas, atvirkščiai, prikonstruoja šalia esamo naująjį patyrimą, neišmesdamas ankstesniojo. Jo kasdienybės vakar ir rytoj virsta ritualais, nusitęsiančiais į gilumą ir horizontą - dangaus ir jūros gelmės link. Taip bendra patirtis susiejama su individualia.

Tai, ko neišsprendžia technologija, išbaigia apmąstyta ekspozicija. Dalis nuotraukų išdėstytos pirmiausiai pateikiant panoraminį vaizdą. Dalis - akcentuojant detales: esamąjį tašką, dabartį priešais ir už nugaros, organiškai susiliejančių ties horizonto linija. Vaizdus dematerializuoja skirtingi suvokimo moduliai ir koncentruotas laikas. G. Trimako Venecija virsta simboliu, objektu, panirusiu į transcendentinį, mitinį laiką. Išvyniotas taškas, kuriame nesumeluotą laiko ir erdvės faktą nuolat patvirtina prieš tai buvęs ir būsimas, o esamuoju metu kompozicijos centrine ašimi tapęs taškas, kuriame esi, niveliuoja skirtumus tarp Venecijos ir Minijos kaimo. Erdvė nebetenka reikšmės, virsta atrama tam, kad būtum taške.

Galima būtų paneigti autoriaus genialumą kurti vaizdus, esančius virš realybės ir kartu realybėje. Jo gebą per vaizdus būti virš konteksto ir kontekste, nes fotografinės priemonės a priori suteikia užfiksuotam vaizdui simboliškumo ir mitinio laikinio statiškumo. Tai griauna žmogišką išmonę - laiką ir jo linijiškumą. Tačiau menininko pasirinka strategija - susieti linijinį bei ciklišką laiko matavimus - pakylėja G. Trimako kūrybą į transcendentinį lygmenį. Taškas, kuriame tai vyksta, nepaneigia kasdienybės trapumo, artimo kino vizualinei raiškai. Šis paprastumas priešingas literatūriškumui, kuriame prasmės paliekamos tarp eilučių. Autoriaus vizualinis pranešimas nereikalauja atitinkamo jo perskaitymo būdo. Čia tarp eilučių tėra pauzės, atokvėpiai, atstumas iki kito taško. Savo konceptualiais sprendimais, išmąstytais iki smulkmenų, Gintautas Trimakas kaskart nustebina parodydamas, per kiek jis sugebėjo pasislinkti nuo chrestomatine tapusios jo „Vonios" ir koks taškas jį domina esamuoju metu.