Net keista, kaip kartais labai aiškiai pajunti - keičiasi pasaulis. Šiandien, šią akimirką jis nebe toks, koks ką tik buvo, jis bent vienu laipsniu pagerėjo (ne atšilo, ačiū Dievui). Taip nutiko aną savaitę, kai visų dėmesį prikaustė vienas žmogus - dabar jau išrinktasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Husseinas Obama.

Bent jau būnant Anglijoje atrodė, kad visiems magėjo apie jį bent ką nors pasakyti. Nes tai, kaip ne vienas kartojo, - istorinis įvykis, o istoriniuose įvykiuose norisi sudalyvauti, kad ir spaudant kompiuterio klavišus. Štai ir aš tą darau, šalia pasidėjusi Londono traukinių stotyse nemokamai dalijamą „Metro" laikraštį su pirmame puslapyje išspausdintu plakatu, kuriame sukeistos spalvos: Obama padarytas baltaodis (atitinkamai pakeisti ir plaukai), o McCainas - juodaodis. Abu šypsosi - McCaino patamsėjusiame veide sušvitę dantys pabrėžia šypsenos dirbtinumą, Obamos pirmiausia šypsosi akys ir tik paskui pastebi atitinkamą lūpų judesį. Plakato ištarmė ir be žodžių aiški: balsuoti reikia už politinę programą, o ne už veido spalvą. Rinkimų dieną parodžiau šitą laikraštį baltaodei kaimynei, kurios vyras - juodaodis. Klausiu: tai kurį palaikot? (Galvodama, kad nereikia nė klausti - jų vaikai juk kaip Obama, maišyti juodukai). O ji sako: „Aš už Obamą, o mano vyras už McCainą." Nustebau, bet paskui supratau - jei baltaodžiai neturi žiūrėti į veido spalvą balsuodami, tai juk tas pats taikytina ir juodaodžiams - ir jie turėtų rinktis ne spalvą, o įsitikinimus, politinę programą, charakterį, kaip ragino Martinas Lutheris Kingas.

Anglai nuolat kritikuoja amerikiečius už rasizmą, patys demonstruodami politinį korektiškumą. Bet kai gerai įsižiūri aplink, kasdienybės smulkmenos piešia kitokį vaizdą. Štai visai neseniai per televiziją laidoje apie imigrantus (žinoma, ir iš Rytų Europos) viena gatvėje užklausta juodaodė pasakė, kad valdžia neturėtų jiems duoti butų ar pašalpų ar iš viso įleisti į šalį. Mano vyras - beveik visiškai grynas anglas (turi kažkokį vokietį savo genealoginiame medyje) - pakomentavo: „žiūrėk, kas kalba, pati juk imigrantė." Istoriniu požiūriu - taip, jos protėviai atvyko (o greičiausiai - buvo atvežti) į anglų, škotų ir velsiečių jau seniau apgyventas Britanijos salas. Bet ji pati - net nežinau kelintos kartos Britanijos pilietė ir būtent ši šalis yra jos namai, į kuriuos ji nenori įsileisti svetimų (o mes ar norime?). Tuo tarpu ne vienas spaudos ir radijo politikos komentatorius svarstydamas klausimą, ar juodaodis galėtų tapti Britanijos ministru pirmininku, priėjo išvados, kad ne - to neleistų politinė nomenklatūra, ką jau kalbėti apie tradicines anglų pažiūras. Taigi čia Britanijai dar toli iki Amerikos.

Lietuvai - taip pat. JAV prezidento rinkimų dieną iš vyresnės kartos lietuvių išgirdau, kad dabar jau tikriausiai iškrisiąs juodas sniegas - atseit, tokio akibrokšto, tokios nesąmonės pasaulis dar nematė, kad juodaodis (jie vartojo kitą, nespausdintiną žodį) bus tokios šalies prezidentas. O atsidariusi „delfi.lt" portalą išvydau štai tokį Egidijaus Vareikio, sakyčiau, beveik rasistinį komentarą: „Ar Barackas Obama yra tikras amerikietis? - klausia jis ir netrukus atsako: - Tačiau prisipažinkim - ne vienam Amerikoje ir likusiame pasaulyje iki šiol kirba klausimas - ar toks Obama bus tikras Amerikos patriotas? Gal juodaodis su keniškomis šaknimis kaip tik yra mums įprastos Amerikos priešas. Ar afro-, ibero-, sino-, islamo-, slavo- amerikiečiai yra ne kokios nors opozicinės mažumos, o patys tikrieji JAV piliečiai ir savos šalies interesų gynėjai." Čia dar kartą įsitikinau, kad nuomonių spalvą pirmiausia keičia pozicija, iš kurios kalbi. Tai, kas vienam atrodo kaip trūkumas - emigranto iš Kenijos, kurio beveik nepažinojo, sūnus, užaugintas močiutės toli nuo privilegijuotų teritorijų, juodaodis, naujokas politikoje, didysis nežinomasis, netikėtai išdygęs ir griaunantis įprastą pasaulį, - man yra privalumas. Kodėl? Nes šie netinkamos kilmės faktai tik padidina Obamos rinkiminio šūkio „Mes galim" vertę: jis viską padarė pats, ne turtingo tėtušio padedamas, ne dėl to, kad gimė tinkamuose sluoksniuose, bet kaip tik - nepaisant viso to jis siekė mokslo (baigė Harwardą ir tapo teisininku) ir turėjo drąsos pasisiūlyti būti prezidentu, pasipriešindamas visiems prietarams, visiems nežinomiesiems taip ramiai ir grakščiai - be pykčio.

O svarstant, ar imigranto sūnus yra tikras amerikietis, reikia nepamiršti, kad Amerika ir buvo sukurta imigrantų, žmonių, kurie nusivylę viskuo ir viską praradę ieškojo naujų galimybių nežinomybėje (ir lietuviai tarp jų). Taigi būdamas emigranto iš Kenijos (kurioje kitą dieną po rinkimų buvo paskelbta nacionalinė šventė) sūnus ir dar - o siaube - pavadintas musulmonišku vardu Obama yra tikrų tikriausias amerikietis. Šį klausimą kelia ne rūpestis dėl Amerikos gerovės ir identiteto, bet įsisenėjęs rasistinis mitas, kad juodaodžiai esą įsibrovėliai, tinginiai, nusikaltėliai, narkomanai, gadinantys ištisus Amerikos rajonus. Ir jei taip nesigilindami pažiūrėsime, tai atrodys tiesa. Bet juk šią tarsi akivaizdžią situaciją sukūrė kelių šimtų metų senumo rasių politika, pradedant vergų prekyba ir baigiant „profesiniu orientavimu", kai dar Obamos kartos mokiniui, nesvarbu, kokie būtų jo pažymiai, būdavo sakoma: „su tokia veido spalva negali tikėtis tapti teisininku" („a, tiek to, tada būsiu prezidentas" - dabar jiems atsakė vienas anglų žurnalistas). Kai tau užveriamos durys dėl to, kad esi kitoks (o veido spalvos nepaslėpsi - Michaelas Jacksonas mėgino, bet kaip jis atrodo?), ką darysi? Ar vis tiek atkakliai brausiesi pro tas duris, rizikuodamas, kad visos pastangos nueis niekais, ar paprasčiausiai nusivilsi, susitaikysi su likimu, na o iš čia netoli ir depresija, ir tinginystė (kam vargti, jei nieko negali pakeisti?), ir skurdas, ir pagaliau narkotikai. Lietuviams tai sunku net įsivaizduoti, be to, mes linkę susidaryti nekintančias nuomones apie dalykus, kurių visiškai neišmanome - iš nuogirdų, kurių šaltiniai niekada netikrinami. Nuostabiausia, kad Obama tas nuomones įveikė, nes juk už jį balsavo ne tik juodaodžiai, bet ir baltieji. Žiūrėjau jo pergalės kalbą - į jo paklausyti susirinkusią šimtatūkstantinę minią, kurioje švytėjo tikėjimu visų spalvų veidai. Kaip tik tada ir pajutau - istorinis momentas.

Mano išgyventi istoriniai momentai: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, Berlyno sienos griūtis, Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, dabartinis ekonomikos nuosmukis ir pagaliau - juodaodis Amerikos prezidentas. Dar prieš dvejus metus niekas to negalėjo net įsivaizduoti, todėl pirminiuose rinkimuose daugelis juodaodžių balsavo už Hillary Clinton, nes netikėjo, kad jų rasės žmogus gali laimėti. Dabar ėjo balsuoti niekada gyvenime nebalsavę senukai, stovėjo eilėse dar neišaušus. Regis, tiesiog bežiūrint, nežinia kaip ir kodėl įvyko lūžis - baltaodžiai balsavo už tą, kuris čia prieš šimtą penkiasdešimt metų būtų buvęs jų vergas, kuriam prieš penkiasdešimt metų jie nebūtų leidę balsuoti ar net sėdėti autobuso priekyje. Bet, kaip pastebi ne vienas komentatorius, šis lūžis buvo kuriamas iš lėto daugybės žmonių mažais veiksmais, pavyzdžiui, kai paprasta juodaodė Rosa Parks atsisakė persėsti į autobuso galą. Kaip rašo „The Independent" žurnalistas Matthew Normanas: „Jei kas grasindamas ginklu man lieptų atsisakyti visų vaizdų ir iš vakar dienos ankstyvo ryto pasilikti tik vieną, laimėtų, manau, Jesse Jacksonas. Kunigas stovėjo Čikagos parke, keistai anonimiškas toje biblinėje minioje, praradęs žadą stebuklo akivaizdoje, jo akys buvo tuščios ir nieko nematė srūvant ašaroms. Piktas juodaodis, kurio kova padėjo nutiesti kelią į Baltuosius rūmus ramiam juodaodžiui, kurio jis atėjo pasveikinti kaip savojo išrinktojo Prezidento, jau nebebuvo piktas."

Mane irgi tą dieną nustebino visuotinis susitaikymas: graži Obamą palaikanti jo priešininko McCaino kalba, greta minioje stovintys baltaodžiai ir juodaodžiai, respublikonų sveikinimai priešininkų partijos atstovui, įvairiausių spalvų valstybių lyderių reakcijos. Dar kartą maga pacituoti Matthew Normaną: „Penkiolikmetis arabas, kuris sausio 20 d. pamatys liesą juodaodį vyruką keistu musulmonišku vardu sakantį inauguracinę kalbą, sunkiau pasiduos tiems, kurie jam perša nuodus apie Didįjį Šėtoną." Visi vienas kitam pritaria - ne tik Amerika, bet ir pasaulis tapo kitoks. Tačiau dabar niekaip niekas negali žinoti, koks prezidentas bus Barackas Obama. Jam sunkiausia bus visų nenuvilti. Kaip rašo „The New York Times" žurnalistas Bobas Herbertas, „ekonomika grimzta liūne. Finansinis sektorius, tautos turto sergėtojas, klibinkščiuoja su trilijono dolerių mokesčių mokėtojų subsidijos ramentu. Milžiniškos automobilių kompanijos - dešimtmečius galingai aprūpintas, ryjantis benziną, spjaudantis išmetamąsias dujas Amerikos pramonės pasididžiavimas - prijungtos prie gyvybę palaikančios aparatūros." Šalyje, kur ekonominio bumo laikais buvo apleistos valstybinės institucijos (ypač švietimas ir sveikatos apsauga - tai kažką primena, ar ne?), kur vienas procentas žmonių valdo keturiasdešimt procentų turto, o vidurinioji klasė jau irgi nebesuduria galų, naujajam prezidentui bus sunku įgyvendinti rinkiminius pažadus.

Bet, žinoma, Lietuvai labiausiai rūpi, kokie bus dabar Lietuvos ir JAV santykiai. Jau spėliojama, kai kas jau žino. Nes George'as W. Bushas buvo „mūsų draugas" - čia apsilankęs jis ištarė savo mėgstamą frazę: „Jūsų priešas yra Amerikos priešas", o Lietuva turi amžiną ir labai baisų, nenuspėjamą priešą, todėl, kitaip nei visas pasaulis, myli Bushą. Dar juokingiau, kai perskaitai, jog Lietuva buvo kone svarbiausia Amerikai šalis Rytų Europos regione. Tai neįtikėtinai egoistiško mąstymo, kai tupėdamas savo kieme nebematai pasaulio skirtybių, padarinys. Kaip sakoma, atsipalaiduokite - tai mus nuolat persekiojančio nesaugumo sindromo sukurta iliuzija, ir tiek. Šiuo istoriniu momentu, manau, mums svarbiau dar kartą įsiklausyti į Obamos rinkimų leitmotyvą: „Taip, mes galime". Nesvarbu, kokios esi kilmės ar spalvos, gali pasiekti viską - net patį aukščiausią įtakingiausios pasaulio valstybės postą. Nors jau lyg ir buvome pripratę politiškai korektiškuose Holivudo filmuose matyti juodaodžius policijos nuovadų vadovus ir net kartais prezidentus, bet visi BBC Amerikos gatvėse kalbinti žmonės, visų odos spalvų, kartojo: „Nemaniau, kad tai įvyks mano gyvenime." Ir Anglijos gatvėse žmonių veidai tą dieną atrodė kitaip, priminė veidus, matytus Lietuvoje didžiųjų mitingų laikais. Mes juk irgi tada pasiekėm tai, ko dauguma nesitikėjo išvysti savo gyvenime, irgi sukūrėme istorinį momentą ir visam patogiai į skirtingų spalvų karo stovyklas pasidalijusiam pasauliui pasakėm: „Taip, mes galime." Kai visi, ypač didieji kaimynai, kalė į galvas, kad negalėsime. Ir dabar, kai lietuviškai susikuklinę nebedrįstame tikėtis ką nors didesnio pasiekti (et, čia mes tokia maža šalis, sumaitota sovietmečio), mes irgi galime, žiūrėdami į tamsų, bet švytintį išrinktojo Amerikos prezidento veidą, priminti sau: „Taip, mes galime." Arba kaip tą dieną pasakė kito istorinio įvykio autorius Nelsonas Mandela: „Tavo pergalė parodė, kad kiekvienam žmogui bet kurioje pasaulio vietoje reikia išdrįsti svajoti, kaip padaryti pasaulį geresnį."

Atleiskite už vietomis prasiveržiantį patosą - tomis dienomis jis sklido visais kanalais ir šiek tiek užkrėtė.